Valiūkiška šypsena ir „weltschmerz’o” liūdesys

Kristina Stančienė
Neemijos Arbit Blato (1908–1999) gyvenimas ir gausi, įvairialypė kūryba Lietuvoje iki šiol žinota tik fragmentiškai.

 

Menininko pavardė dažnai linksniuojama kalbant apie Lietuvos tarpukario dailę, nors daugelis jo brandžiųjų kūrinių – tapybos ir grafikos ciklų – gimė Vakarų Europoje ir JAV. Žinoma, kad Arbit Blatas mokėsi Kauno meno mokykloje, buvo Justino Vienožinskio mokinys. 1924–1926 m. tapybą studijavo Berlyne, Drezdene. Ankstyvoje jaunystėje išvyko į Paryžių, ten sėkmingai pritapo prie tenykštės bohemos, įsiliejo į margą tarptautinės Paryžiaus mokyklos šurmulį, bet 4-ojo dešimtmečio pradžioje, po studijų Prancūzijoje, trumpam grįžo į Lietuvą. 1932 m. Kaune Arbit Blatas įsteigė pirmąją privačią dailės galeriją, kurioje demonstravo modernistinio „sukirpimo“ dailę. Nuo 1940 m. menininkas gyveno Niujorke, čia daug kūrė teatrui – scenografiją operoms, bei tapė, piešė pamėgtų spektaklių tema. Kartu su žmona Regina Resnik – režisiere ir pagrindinių partijų atlikėja – 8-ajame dešimtmetyje įvairiuose Europos teatruose pastatė devynias operas: „Elektrą“, „Karmen“, „Salomę“, „Falstafą“, „Klitemnestrę“, „Pikų damą“ (Sidnėjaus operos rūmuose) ir kt. Dailininko šeimos bičiulio, žurnalisto Viliaus Kavaliausko liudijimu, „po karo Arbit Blatas globojo Adomą Galdiką, padėjo rengti Vakaruose jo parodas. Niujorke ilgus metus buvo lietuvių pranciškonų ir jų iškilios asmenybės Leonardo Andriekaus įkurtos Galdiko galerijos rėmėjas. Niekada neužmiršo lietuvių kalbos, dažnai prisimindavo Juozo Tysliavos poeziją. Savo lietuviška kilme labai didžiavosi“.

 

Apie Arbit Blatą, kaip vieną ryškiausių Lietuvos žydų kultūros atstovų, įvairiuose savo veikaluose yra rašęs prof. Antanas Andrijauskas. Žinau, kad vienas nemažos apimties darbas apie menininko kūrybą yra parašytas ir Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje. Tačiau ankstesni, ypač studentų atliekami Blato kūrybos tyrinėjimai buvo gana komplikuoti dėl paprastos priežasties – tam labai stigo medžiagos. Ne tiek faktų apie dailininko gyvenimą, kiek pačių kūrinių, kurių apžvelgti vienoje vietoje, net ne Lietuvoje, tiesiog nebuvo galimybės. Todėl NDG veikianti Lietuvai dovanotų Blato kūrinių paroda daugeliui yra vertinga pirmiausia pažintiniu požiūriu. Čia eksponuojami įvairių laikotarpių tapybos, skulptūros darbai, piešiniai, grafika, scenovaizdžiai, asmeninių fotografijų ekspozicija. O filmuota medžiaga pirmą kartą Lietuvos publikai išsamiau pristato šį savitą modernizmo epochos menininką.

 

Žanriniu požiūriu Arbit Blato kūrinių kolekcijoje dominuoja portretai, scenovaizdžiai ir teatrinės kompozicijos, urbanistiniai peizažai. Tačiau atrodo, kad siekis charakteringai pavaizduoti žmogų buvo bene stipriausiai užbūręs menininką. Žiniasklaidoje pasirodžiusiuose parodos pristatymuose mirgėte mirga dešimtys žinomų muzikų, dailininkų, aktorių pavardžių, kuriuos yra vaizdavęs Arbit Blatas: Luciano Pavarotti, Placido Domingo, Alberto Giacometti, Pablo Picasso, Maurice Utrillo, Mstislavas Rostropovičius, Yehudi Menuhinas ir daugelis kitų. Nors šioje įspūdingoje portretų galerijoje dominuoja pasaulinio garso įžymybės, pasak V. Kavaliausko, savo geriausiais draugais iš Lietuvos Arbit Blatas yra vadinęs ir Balį Sruogą, Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Paulių Galaunę, Augustiną Gricių. Gyvendamas Paryžiuje, jis daug bendravo su ten studijavusiais Juozu Miltiniu, Vytautu Kazimieru Jonynu, Antanu Gudaičiu. Niujorke globojo ir rėmė Adomą Galdiką. Pasirodo, dar išvykdamas studijuoti į Paryžių, Arbit Blatas vežėsi pluoštą Lietuvos režisierių, aktorių, kolegų dailininkų portretų. Apie šių kūrinių likimą parodoje nekalbama, ir tikrai apmaudu, kad šiandien negalime jų pamatyti.

 

Kita akivaizdi didelė Arbit Blato aistra – teatras. Ši stichija menininkui buvo ne vien paprastas pomėgis, teatro gyvenimą Arbit Blatas ne tik stebėjo „iš vidaus“, bet ir pats gyveno juo. Dailininko našlė – žymi Niujorko metropoliteno artistė, režisierė. Tuo pačiu keliu pasuko ir posūnis Michaelis Philipas Davisas, dabar jis žinomas JAV dainininkas, teatro prodiuseris, režisierius, libretų autorius. Menininką sužavėjusi Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Opera už tris skatikus“ tapo įkvėpimo šaltiniu gausybei įvairiomis technikomis sukurtų darbų. Teigiama, kad ši opera, pirmą kartą pastatyta Berlyne 1928 m., tapo tikra sensacija – čia vietoj nuosaikių istorinių personažų aktoriai vaidino visuomenės atmatas: girtuoklius, vagis, prostitutes, gatvės artistus. Iš parodoje eksponuojamų improvizacijų operos tema matyti, kad menininkas ją narstė įvairiais požiūriais, vaizdavo skirtingais rakursais. Kai kur dėmesys sutelktas į vieno aktoriaus pozą, laikyseną, personažo charakterį, kitur aprėpiamas visas scenos vyksmas, komponuojamos didesnės figūrų grupės, susižavėjusios publikos minia. Atitinkamos scenos ar herojaus sukeltas įspūdis perteikiamas ne natūralistiškai, o itin tapybiškai, laisvai. Kompozicijos nuotaiką lemia koloritas, šviesos ir tamsos žaismas, gana tikroviško ir apibendrinto vaizdo dermės. Šios Arbit Blato kūrybos savybės dar geriau atsiskleidžia miesto peizažuose, daugiausia Venecijos vaizduose. Dailininkas yra tapęs ir šviesias, skaidrias miesto panoramas, spalvingas šventiškas regatas, ir klampias naktinės Venecijos sutemas. Šiuose kūriniuose maloniai nuteikia „atmosferinis“ objekto matymas, šviesos ir spalvos vienovė, kolorito darna, kaskart skirtinga nuotaika, emocija.

 

Įdomu tai, kad nors šis menininkas sėkmingai įsiliejo į daugiatautę L’école de Paris bendruomenę, vėliau kūrė XX a. antrosios pusės JAV meno sostinėje Niujorke, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, liko labai „lietuvišku“ kūrėju. Kaip ir daugelio tarpukariu ryškiau pasireiškusių ar savo kūrybinį kelią pradėjusių lietuvių menininkų, Arbit Blato maniera liko gana tradicinė. Impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo raišką jis prisitaikė sau labai individualiai, darniai įpindamas į autentišką kūrybinę sistemą. Kokia ji? Ko gero, paremta klasikiniais, per šimtmečius nusistovėjusiais kanonais – tai atidus dėmesys portretuojamajam, teatro kultūros aukštinimas, peizažuose – jautri gamtos pagava, motyvo sintezė, apibendrinimas. Šiuos teiginius nesunku pagrįsti pasižvalgius po Arbit Blato amžininkų litvakų ar žymių revoliucingųjų modernizmo judėjimų atstovų kūrybą. Juk Arbit Blato paveiksluose, skulptūrose nerasime nei radikalios objektų deformacijos, nei ryškesnio dekoratyvumo, stilizacijos ar abstrahavimo. Dažniausiai, ypač portretuose, teatrinėse impresijose, menininkas pasitelkia švelnų humorą, ironiją, žaismingą būdingų bruožų išryškinimą. Beveik tarsi olandų barokinio „realizmo“ atstovas Fransas Halsas, jis meistriškai pavaizduoja modelio veidą, o, tarkime, rankas pažymi atsainiu, virpančiu, impresionistiniu gestu, taip suteikdamas kūriniui neišbaigtumo, gyvumo įspūdį. Kitas dalykas – Arbit Blato kūrinių herojai dažnai įamžinti gana paprastai, be įmantrių pozų, sudėtingų rakursų. Tai ypač pastebima parodoje eksponuojamose bronzinėse skulptūrose – jos neretai frontalios, portretuojamasis tiesiog stovi, nerūpestingai susibrukęs rankas į kišenes ar mąsliai jas sunėręs už nugaros. Čia veikia charakteringas kūrinio siluetas, o labiausiai – ekspresyvi, šiurkšti lipdyba, virpantys rodeniški paviršiai, tarsi ką tik palytėti dailininko pirštų. Užtat holokausto temai skirtuose kūriniuose daugiau dramatizmo, judesio, sudėtingų kompozicinių sprendimų. Suklupę, apsikabinę, nevilties ir baimės persmelkti kūnai dar kartą liudija menininko siekį išreikšti vaizduojamą įvykį, temą gana įprastu, klasikiniu būdu – per žmogaus figūrą, jos spinduliuojamą nuotaiką.

 

Parodoje pristatomos kamerinės dailininko skulptūros, tačiau Arbit Blatas yra sukūręs ir monumentalių darbų viešoms erdvėms – reljefų ciklą Venecijos žydų gete, skirtą holokausto aukoms atminti, taip pat – draugams ir bendražygiams – Chaimui Soutine’ui, Jacques Lipchitz’ui skirtas skulptūras Paryžiuje. Monparnase „apsigyvenęs“ Soutine’as – ne tik taiklus legendinio tapytojo atvaizdas, bet ir puikus, charakteringas Arbit Blato kūrinys. Čia naudojamas jaukiai, intymiai nuteikiantis žmogaus figūros mastelis ir „draugiško šaržo“ elementai. Soutine’as vaizduojamas kiek išdidinta galva, šiurkščių bruožų veidu, gunktelėjęs, įtraukęs galvą į pečius, intravertas, besislepiąs po minkštos skrybėlės bryliais ir palto skvernuose. Kaip ir mažesniuosiuose, trimačiuose darbuose, menininkas čia derina aiškų, paprastą figūros siluetą ir išraiškingą, impresionistinę, virpančią faktūrą.

 

Dar vienas ypatingas, daugelį kartų Arbit Blato vaizduotas herojus – garsusis žydų kilmės pantomimos aktorius Marcelis Marceau (1923–2007) – tylos maestro, klounas Bipas, tragikomiškas Charlie’io Chaplino vaidybos interpretatorius, išgyvenęs holokausto siaubą. Ko gero, tai ne tik ryškus, savitas, dailininko akį patraukęs aktoriaus tipas, bet ir tam tikras laikotarpio simbolis, Arbit Blato kūrybos ir visos XX a. žydų kultūros, pasaulėjautos leitmotyvas. Nebylus mimas, vienišas scenoje, trapus ir pažeidžiamas, neįtikėtinai lanksčiu kūnu ir veido išraiška perteikiantis vidinį, sielos gyvenimą, beatodairiškai prikausto žiūrovo dėmesį. Kartu – primena talpią vokiečių romantizmo epochos rašytojo Jeano Paulio (1763–1825) suformuluotą weltschmerz’o sąvoką, kuri gerai atskleidžia žydų kilmės menininkų kūrybos esmę. Tai pesimistinis pasaulėvaizdis, individo ir negailestingos tikrovės susidūrimas, frustracija, skausmingas suvokimas, kad fizinė realybė niekada neleis patenkinti troškimų, fantazijų, nesuteiks saugumo ir stabilumo jausmo.

 

Regis, Arbit Blato tipažai dažniau valiūkiškai šypsosi ar mąsliai žvelgia nei liūdi ar gedi. Burleskų scenose, pakiliuose peizažuose juntamas ir dailininko gėrėjimasis savo kūrybos objektu, paprastai tariant – mėgavimasis gyvenimo „skoniu“. Tačiau pro šelmišką šypsnį, skambų klouno juoką čia nuolat sklinda ir tylus, nerimastingas weltschmerz’o liūdesys.

 

Paroda veikiaiki rugpjūčio 28 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.