Filmo tema – daug žadanti. Kas nėra patyliukais svajojęs mažų mažiausiai pamatyti savo viršininką (-ę) kvailoje situacijoje? Dalis, matyt, pasvajodavo ir apie nelaimingą atsitikimą ar ką nors panašaus. Komedija tam ir komedija, kad nuleistų susikaupusią agresiją, sutirštintų spalvas ir patvirtintų, kad karalius yra nuogas. Tai – vienas sunkiausių žanrų, nors pasižiūrėjus kai kurias šio sezono komedijas gali pasirodyti, kad jų kūrėjai mano kitaip. „Kaip atsikratyti boso?“ – ne išimtis ir patvirtina įtarimus, kad pastaraisiais metais Holivudo komedijos dažniausiai žengia lengviausiu keliu, t. y. juokina žiūrovus pasakojimais apie antrą galą. Bet suprantu, kad tokio pobūdžio humoras – neišsemiamas ir nereikalauja ypatingų intelektinių pastangų.
Filmo herojai Nikas (Jason Bateman), Kurtas (Jason Sudeikis) ir Deilas (Charlie Day) draugauja nuo mokyklos laikų. Išoriškai jie gana skirtingi, jų profesijos – taip pat, bet vyrukus sieja vienas bruožas – nors jie jau trisdešimtmečiai, jie akivaizdžiai niekad nebesubręs. Puikiai suprantu, kad jie puikiai atitinka tam tikrą žiūrovų kategoriją. Tokiems su Niku, Kurtu ir Deilu lengva susitapatinti, nes personažų gyvenimo būdas, interesai ir vertybės – atpažįstami ir suprantami. Tai – vaikinai, kuriuos gali sutikti kaimynystėje ar krepšinio sirgalių būryje.
Trijulė, ko gero, jaustųsi visai patenkinti gyvenimu, jei ne jų viršininkai. Tai net ne viršininkai, o rafinuoti sadistai, melagiai, sukčiai, apgavikai, niekšai. Nikas negauna aštuonerius metų žadėto paaukštinimo, chemijos įmonėje dirbantį Kurtą jo bosas verčia išduoti moralinius principus ir atsisakyti ekologiško atliekų šalinimo, o odontologės asistentas Deilas yra nuolat seksualiai persekiojimas. Filmo scenaristų supratimu, tokios situacijos gali ištikti kiekvieną, todėl su personažais ir šįkart bus lengva susitapatinti.
Trijulės viršininkai – tikros karikatūros, monstrai be menkiausios baltos dėmelės. Taip juos ir vaidina trys garsenybės Kevinas Spacey, Colinas Farrellas ir Jennifer Aviston: Spacey – pavyduolį ir sadistą, beprotiškai mylintį kates, Farrellas – praplikusį, pilvotą narkomaną ir biseksualą, pakvaišusį dėl Azijos suvenyrų, Aniston – suktą nimfomanę. Visi trys vaidina taip, tarsi dalyvautų kokiame nors „kapustnike“, siaubingai šaržuodami ir ne be akivaizdaus pasitenkinimo, kad gali pasišaipyti iš savo išpuoselėtų įvaizdžių ir už tai jiems nieko blogo nebus.
Tačiau tai neišėjo į naudą pagrindiniams herojams. Šalia tokių išraiškingų viršininkų jie atrodo dar menkesni ir kvailesni. Nevykėlis nuo pat kino pradžios buvo mėgstamas komedijų personažas. Bet, matyt, šiais laikais Holivude ir nevykėliai jau visai supilkėjo. Dar tik Woody Allenas prisimena tikrąją nevykėlio vertę. „Kaip atsikratyti boso?“ personažų negaila, net kai Nikui viršininkas liepia išgerti taurę viskio ar kai odontologė šantažuoja Deilą pornografinėmis nuotraukomis, kurios padarytos jam esant narkozės būsenos. Nikas, Kurtas ir Deilas akivaizdžiai patys kalti, kad su jais taip elgiamasi. Bet žmogus visada linkęs kaltinti ne save, o kažką kitą. Todėl vaikinai nusprendžia susidoroti su savo viršininkais ir pradeda ieškoti būdų, kaip patikimiau jais atsikratyti.
Režisierius Sethas Gordonas yra sukūręs ne vieną televizijos serialą ir, ko gero, nelabai išmano, kuo skiriasi sitkomas nuo kino komedijos. Todėl žiūrėdama ne patį ilgiausią filmą ne kartą pasijutau tarsi visą vakarą sėdėčiau priešais televizorių: daug stambių planų su sustingusia pernelyg išraiškinga personažų mimika, nuobodžios mizanscenos, išraiškingų detalių perkrautos dekoracijos, trūkčiojantis ritmas. Greičiausiai televizijos, kuri nemėgsta jokių paslėptų prasmių ir poteksčių, patirtis ir sutrukdė režisieriui pasinaudoti įvairiomis postmodernistiškomis užuominomis, kurių gana gausu dialoguose. Filme jie skamba pernelyg tiesmukai, nepanaudojant antrojo dugno. Taip atsitiko ir su dar vienos žvaigždės – Jamie Foxxo suvaidintu antraplaniu personažu. Jis kandžiai pasišaipo iš trijulės stereotipų, kad ieškodami žudiko jie atėjo tiesiai į juodaodžių barą, bet scenos ištarmė lieka buitiškai komiška.
Filmo humoras, vis dėlto, glūdi ne situacijose, o žodžiuose. Jų labai daug, beveik visi monologai – vulgarūs, nešvankūs ir dažniausiai apie antrą galą. Nešvankybių ir keiksmažodžių fontanai, plūstantys iš personažų burnos, manau, atspindi ne jų vidinį pasaulį (jei toks yra), o labiau krizę išgyvenančios visuomenės situaciją. Tai – jau diagnozė. Nors nedrįsčiau teigti, kad „Kaip atsikratyti boso?“ yra kolektyvinės amerikiečių pasąmonės išraiška, bet abejoju, ar kas nors panašaus galėtų atsirasti, pavyzdžiui, nepuritoniškoje, laisvamaniškoje Prancūzijoje, kurios vienas politikas neseniai taip papiktino padoriąją Ameriką. Bet Lietuvoje – dar ir kaip.