Ar apsimoka būti kvailiu?

Jonas Ūbis
Viena gerai televizijos virtuvę išmananti kolegė tvirtina, kad lietuviškų televizijos laidų vedėjai yra protingesni už savo vedamas laidas ir kad be reikalo iš jų šaipausi. Aš to nesuprantu, nes esu įsitikinęs, kad žmonės dažniausiai nori atrodyti protingesni. Todėl ir kankinuosi, norėdamas suprasti, kodėl lietuvės ir lietuviai televizijos ekranuose masiškai kvailėja. Pataikauja žiūrovams? Mano, kad kvailas vedėjas bus populiaresnis, nes atrodys labiau savas ir suprantamas? Tada leiskite paklausti, kuo jie mus visus laiko?

Nors pastaruoju metu atsakymas būtų paprastas: televizijos mus visus laiko patriotais – krepšinio sirgaliais. Kiekviena iš jų nuolat rodo krepšinį arba laidas apie krepšinį, krepšininkus, jų trenerius, žmonas ir meilužes. Galima pamanyti, kad masinė psichozė jau apėmė visus – ne tik intelektu niekad nesipuikavusius televizijos žinių sporto komentatorius bei gausius sporto valdininkus, bet ir „popsinius šoumenus“ ar net aukščiausius šalies pareigūnus. Ar tikras lietuvis – būtinai krepšinio sirgalius? Manau, kad ne. Bet pastarųjų jau akivaizdžiai per daug televizijos ekranuose. Baisu pagalvoti, kas ištiks šalį, kai čia vyks kažkoks krepšinio čempionatas. Dar baisiau bus, jei lietuviai ką nors tame čempionate laimės – populizmo ir pasipūtimo banga nušluos paskutinius ne tik politikų sveiko proto likučius.Bet sveikas protas, žinia, dabar nebemadingas. Matyt, tai ir yra atsakymas į mano retoriškus klausimus, nors kolegė tvirtina, kad atsakymas daug paprastesnis – populiarūs vedėjai apsimeta kvailiais už didelius pinigus. Protingiems televizijos tiek nemokėtų.

 

Jei jau pajutote subtiliuosius Jameso Ivory kino malonumus, teks padaryti pertrauką. LTV šį savaitgalį jo filmų kažkodėl nerodys. Kitą – taip, bet apie tai – kitą savaitę. Šią teks tenkintis fantasy apie faraonus (Davido Floreso „Užmaršties smėlynai“, 17 d. 21.15) ir istorija – Julie Taymor 1999 m. „Titas“ (17 d. 23 val.) atkurs Tito Androniko pergales ir pralaimėjimus. Generolas Titas Andronikas grįžta į Romą triumfatoriumi ir reikalauja nužudyti belaisvius, pasikėsinusius į imperijos didybę. Kovodamas už valdžią jis nesirenka priemonių. Tai – intrigos, prievarta, masinės žmogžudystės. Net Tito sūnūs pateks tarp jo valdžios krumpliaračių. Man filmas – šiek tiek Anthony Hopkinso benefisas, bet aktorius jis tikrai neeilinis. Į senovės Romos laikus perkels ir Dougo Leflero 2007 m. „Paskutinis legionas“ (TV3, 17 d. 13.40), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė kitas puikus britų aktorius Colinas Firthas.

 

Istorinė biografinė Bernardo Rose’o 1994 m. melodrama „Nemirtinga mylimoji“ (LTV, 16 d. 22.30) skirta kantriems žiūrovams, nors filmo siužetas – beveik detektyvinis. Po didžiojo kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno mirties jo padėjėjas ieško tos nežinomos paveldėtojos, kurią kompozitorius laiške pavadino „vienintele nemirtinga mylimąja“. Nepaisant kompozitorių suvaidinusio Gary Oldmano pastangų, filmas – didaktiškas, iliustratyvus ir naivus. Jis dar kartą patvirtina taisyklę, kad provincija gali būti visur, net Holivude.

 

Man įdomesnė naujųjų laikų istorija, todėl šeštadienio naktį (16 d. 01.45) mielai prisiminsiu LNK rodomą Jeano-Francois Richet filmą „Žakas Merinas. Mirties instinktas“(2008). Gangsteris Jacques’as Mesrine’as 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais buvo Prancūzijos valstybės priešas Nr.1. Porą dešimtmečių iš padorios šeimos kilęs nusikaltėlis, kurį filme suvaidino Vincent’as Casselis, apiplėšinėjo ne tik prancūzų bankus, bėgo iš kalėjimų, viliojo gražias moteris ir neigė visas tuomet atrodžiusias amžinomis vertybes. Pirmoji filmo dalis rodo, kaip Mesrine’as tapo nusikaltėliu. Bet kartu filmas – ir tiksli, įžvalgi didžiausių XX a. antrosios pusės permainų laikotarpio kronika. Tikiuosi, kad LNK nepaseks lietuvių kino platintojų pavyzdžiu ir kitą savaitę parodys antrąją filmo dalį.

 

Garsius prancūzų aktorius Sophie Marceau ir Christophe’ą Lambert’ą pamatysime 2009 m. Alaino Monne melodramoje „Kartachena“ (BTV, 21 d. 21 val.). Veiksmas perkels į Kolumbiją, kur susitinka buvęs bokso čempionas, alkoholikas Leo ir turtinga prancūzė Murielė. Jai reikia prancūziškai kalbančios slaugės, nes po automobilio avarijos moteris liko paralyžiuota. Jam – pinigų. Leo sutinka slaugyti Murielę. Iš pradžių abu nekenčia vienas kito, bet nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis. Beje, aktoriai ir gyvenime yra pora.

 

Robo Rainerio „Prieš pakratant kojas“ (LNK, šįvakar,15 d. 21.25) herojai taip pat nepagydomai serga. Jacko Nicholsono ir Morgano Freemano personažai susipažino ligoninėje, vėžininkų palatoje. Vienas yra milijonierius, kitas – automechanikas eruditas. Išgirdę gydytojų nuosprendį, jie sudaro sąrašą darbų, kuriuos turi atlikti prieš pakratydami kojas. Tokio sąrašo linkėčiau ir sau, nes jame – šuolis parašiutu, lenktynės retais automobiliais, Egipto piramidės ir dar daug įdomių dalykų. Kita vertus, sąrašo tikslą – atrasti gyvenimo džiaugsmą, pažinau ir be šuolio parašiutu.

 

Gruzinų režisierius Rezo Esadzė kažkada guodėsi, kad 1975 m. filmą „Meilė iš pirmo žvilgsnio“ (LTV2, šįvakar, 15 d. 19.05) „uždraudė dėl vienintelio epizodo, nors filme nebuvo nei politikos, nei socialinių problemų, tik meilės istorija“. Autorinė filmo versija buvo atkurta ir išleista tik 1988-aisiais. Pagrindinis filmo herojus – šešiolikmetis azerbaidžanietis Muradas. Jis įsimyli pirmąkart gyvenime. Išrinktoji yra rusė ir dar vyresnė už vaikiną dvejais metais. Suprantama, kad tai tampa kliūtimi Murado šeimai. Filmas perkels į Azerbaidžano sostinę Baku, kur tuomet gyveno įvairiausių tautybių žmonės. Esadzė atkūrė filme unikalią miesto atmosferą, kurios jau nebėra.

 

Jūsų –

 Jonas Ūbis


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.