Dabar dviem teatrams, esantiems visai šalia Lietuvos ambasados (penkios minutės kelio pėsčiomis), vadovauja režisieriai lietuviai. Nuo 2007 m. Maskvos valstybiniam akademiniam J. Vachtangovo teatrui, įsikūrusiam prestižiniame Arbato rajone, vadovauja Rimas Tuminas, o nuo šio sezono pabaigos V. Majakovskio teatro, kuris nutolęs per tokį patį atstumą nuo „Baltrušaičio namų“ kita kryptimi, vadovu paskirtas M. Karbauskis. Žvelgiant nuo Kremliaus, skirtumas tik tas, kad Tumino teatras yra anapus, o Karbauskio – šiapus. Nuo jo iki Rusijos carų buveinės – taip pat penkios minutės pėsčiomis. Artimesnis – tik prie Kremliaus beveik prisišliejęs Mažasis teatras šalia Maniežo aikštės (vadovas – aktorius Jurijus Solominas), bet šis „teatras-muziejus“ tebelieka uždaras bet kokioms pertvarkoms.
V. Majakovskio teatras turi teatrališkiausio Maskvos teatro reputaciją. Iškart po karo jis garsėjo jo vadovo, talentingo aktoriaus, bet silpno režisieriaus Nikolajaus Ochlopkovo gigantomaniškais pastatymais. Po jo vairą perėmęs režisierius Andrejus Gončiarovas suformavo tikrąjį šio teatro veidą – ryškų, agresyvų, beveik plakatišką. Teatrą garsino ir populiarūs aktoriai – Jevgenija Simonova, Svetlana Nemoliajeva, Armenas Džigarchanianas, Aleksandras Lazarevas, Igoris Kostolevskis... A. Gončiarovas daug metų vadovavo ir netoliese įsikūrusio teatro instituto GITIS (dabar – RATI) režisūros katedrai (jis mokė režisuoti ir Eimuntą Nekrošių).
Po A. Gončiarovo mirties V. Majakovskio teatrui dešimtmetį vadovavo Sergejus Arcibaševas – vienas iš maskviečių „stileivų“ režisierių grupės (Anatolijus Vasiljevas, Josifas Raichelgauzas, Borisas Morozovas ir S. Arcibaševas). „Stileivos“ irgi sensta, ir V. Majakovskio teatras pribrendo permainoms. Pagrindiniu M. Karbauskio pakvietimo vadovauti V. Majakovskio teatrui iniciatoriumi, anot šaltinių, buvo aktorius I. Kostolevskis.
M. Karbauskis yra jau įsitvirtinęs Maskvos teatro pasaulio žvaigždyne. 1994 m. baigęs aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos akademijoje (Irenos Bučienės ir Eglės Gabrėnaitės kursas), jis tęsė mokslus, šįkart režisūros, Maskvoje, Piotro Fomenkos klasėje GITIS’e (RATI). Baigęs mokslus iškart pelnė debiutinį „Triumfo” prizą už spektaklį „Senųjų laikų dvarininkai“ pagal N. Gogolio prozą Maskvos akademiniame dailės teatre (MCHAT). M. Karbauskis dirbo ir Olego Tabakovo vadovaujamame teatre-studijoje „Tabakerka”, ir P. Fomenkos teatre laboratorijoje. Jo statyti spektakliai pelnė daug prestižinių apdovanojimų – K. Stanislavskio premiją (2004 m.), nacionalinę premiją „Auksinė kaukė“ (2005), „Krištolinė Turandot“ (2004 ir 2006 m.). Režisierius stato ne tik rusų, bet ir užsienio klasikinę ir šiuolaikinę dramaturgiją. Vienas naujausių plačiai nuskambėjusių jo darbų – spektaklis pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, skirtas holokausto temai. Kaip teatro vadovas M. Karbauskis ketina pradėti nuo rusų klasiko Aleksandro Ostrovskio pjesės, kaip viena iš galimų pastatymų nuskambėjo ir Henriko Ibseno pjesė „Laukinė antis“.
Birželio pradžioje naujasis Maskvos akademinio V. Majakovskio teatro meno vadovas savo samprotavimais pasidalijo su Rusijos spauda:
Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai naujajame teatre?
Kol kas dar tik pradedu susipažinti, tad sunku suvokti, kam ir kaip čia dera vadovauti.
Ar tikėjotės, kad Jums bus pasiūlytos šios pareigos?
Tai, kad priėmiau šį pasiūlymą, buvo iš dalies netikėta ir man pačiam. Dabartinis Majakovskio teatras yra viena didžiulė problema, tarsi sustingęs vanduo, ataušęs organizmas. Jeigu perskaitytumėte, ką kadaise sakė buvęs Majakovskio teatro meno vadovas režisierius A. Gončiarovas, tik pradėjęs eiti šias pareigas (1967 m. – aut. past.), būtų labai panašu. Tuomet aktorius Nikolajus Ochlopkovas, ligtolinis teatro vadovas, gulėjo ligoninėje, bet SSRS kultūros ministrė Furceva ilgai neleido niekam užimti jo vietos. Irgi buvo sąstingio periodas.
Dabar galiu pastatyti čia gerą spektaklį, bet ne tai yra mano pagrindinis tikslas. Svarbu kuo geriau pažinti teatro žmones, išryškinti talentus, pasistengti juos įkvėpti. Ligi šiol man neteko susidurti su tokia prasta situacija. Esu matęs, kaip po truputį viskas keitėsi į gera MCHAT’e. Buvo laikai, kai scenos darbininkai šlapindavosi teatro laiptinėje, o paskui ir ten pradėjo viskas tvarkytis...
Kaip sureagavote, gavęs šį pasiūlymą?
Iškart nutariau, kad nesutiksiu. Paskambinau ir pasakiau, kad noriu atsisakyti. Tačiau kitą rytą nusprendžiau, kad neturiu teisės taip pasielgti. Ir problema ne ta – sutikti ar atsisakyti, čia reikėjo ryžtis įsipareigoti. Jeigu aplinkybės klostosi taip, kad reikia prisiimti atsakomybę, vadinasi, reikia ją prisiimti, priešingu atveju ko būtų vertos visos ligšiolinės mano kalbos apie teatrą? Koketuoti jau nebepridera, tenka imtis darbo.
Tikriausiai, reikėjo ypatingo ryžto?
Tiksliau pasakius, reikėjo nepaprastai bijoti. Turėjo susikaupti daug įvairių baimių, kad būčiau priverstas pasielgti ryžtingai. Esu įsitikinęs, kad gyvenimo neįmanoma išmąstyti, ir kūryboje, ir gyvenime tenka pasikliauti nuojautomis. Kol kas net nežinau, kaip prikelti šį teatrą, bet žinau, kad jeigu eisi žingsnis po žingsnio, galima rasti išeitį, net jeigu nėra aiškaus kelio. O jeigu jo nesurasiu, tai bent jau galėsiu pasakyti, kad nuoširdžiai stengiausi. Dabar beveik neišeinu iš teatro, visą laiką mąstau, kaip išjudinti tokį mechanizmą, lyg nustatydamas diagnozę. Žiūriu visus spektaklius, ir, prisipažinsiu, matau, kad ne veltui anksčiau jų nelankiau...
Kaip Jus sutiko trupė?
Daug artistų išėjo iš teatro – tiesiog susipyko vieni su kitais. Liko arba ištikimiausieji, arba jauniausieji, dar išsaugoję savyje ištikimybę teatro idėjai. Keista, kad jie ištvėrė, ir jų ištvermė yra, manyčiau, ypač vertinga. Jie buvo nuolat apgaudinėjami, niekam nerūpėjo, o vis tiek tarnavo. Suprantu ir tuos, kurie, protestuodami, pasitraukė. Mąsčiau, ar gali sugrįžti sykį iš teatro pasitraukęs aktorius? Tačiau dabar svarbiausia pasirūpinti tais, kurie pasiliko.
Ar turite artimų žmonių, draugų, kuriuos pakviesite čia dirbti?
Be abejonės, taip. Tačiau tarp aktorių neturiu draugų, praktikuoju tik grynai profesinį bendravimą. Jeigu darbo situacija, konkretus pastatymas, dramaturginė medžiaga privers į ką nors kreiptis pagalbos – kviesiu. Jeigu paaiškės, kad teatro resursai nepakankami, teks ko nors ieškoti iš šalies, ir tai bus vienintelis kelias ateiti į teatrą.
Koks Jūsų teatro modelis – teatras-namai ar teatras-gamykla?
Šiuolaikinis didžiulis teatras visuomet yra gamykla, bet labai gerai, kai jis yra dar ir namai. Turiu savo nuomonę, koks privalo būti modernus repertuarinis teatras. Teatras yra gyvas tuo, kad jame dar sugeba gyvuoti dramos teatro menas – ne postdraminis, o būtent dramos teatro menas pagal klasikinį jo apibrėžimą.
Ar turite į ką kreiptis patarimo?
Esu pratęs į viską gilintis savarankiškai, ir patarimų jau esu gavęs pakankamai.
Jūsų, kaip patyrusio praktiko, manymu, ar labai skiriasi Lietuvos ir Rusijos teatrai?
Lietuva yra mano tėvynė, ir prisimenu tik savo jaunystės laikų lietuvių teatrą. Šiuolaikinio Lietuvos teatro praktiškai nepažįstu. Save suvokiu kaip visiškai maskvietį režisierių, bet lietuvių tautybės.
Jūs tik pradėjote eiti šias pareigas, bet tikriausiai jau sulaukėte lankytojų su naujais pasiūlymais, projektais?
Apie naujus projektus jau kalbame. Kol kas nežinau, kaip įkvėpti žmones ir įveikti nesveiką atmosferą. Gavau valdžią, bet kol kas neišmanau, ką dera padaryti, kad žmonės norėtų neformaliai įsijungti į teatro gyvenimą. Nenorėčiau atsitiktinių, vien uždirbti ateinančių režisierių. Žmonės išsiilgę tikro darbo, aktoriai trokšta naujų sceninių patirčių, o tai gali suteikti tik jauni talentingi režisieriai. Aš turiu jiems atverti duris.
Kaip sukurti atmosferą?
Tik darbas sukuria sveiką atmosferą. Bet iškyla klausimas – kuo mes turtingi? Turime puikių, inteligentiškų aktorių, šviesių asmenybių – daugiau nieko. Juos tarsi kažkas apgavo. Jie sugebėjo išsaugoti savyje Gončiarovo laikų dvasią, aukščiausios rūšies profesionalumą, tai akivaizdu. Daug ko negaliu suvokti šiuolaikinių aktorių laikysenoje, bet privalau juos mylėti. Su nemylimais aktoriais neįstengiu dirbti, nes nieko negaliu įteigti žmogui, kurio nemyliu. Juk, palyginti su jais, privalau jaustis kažkuo netobulas, jeigu jie išeina į sceną, o aš – ne.
Kituose teatruose vadovai kovoja su aktoriais, stengiasi uždrausti jiems filmuotis televizijos serialuose. Jie teigia, kad serialai žlugdo talentus. Ką Jūs apie tai manote?
Esu teatro praktikas, ir jeigu tai netrukdo man pasiekti norimo rezultato, tuomet mes susitariame. Vieni aktoriai pasitraukia, kiti ateina į jų vietą, ir tai normalu, tai yra gyvenimas. Čia kiekvienas turi teisę pasirinkti. Darbas viską sudėlioja į savo vietas.
Girdėjome teatre apie Jus šnekant, esą „atėjo europietiško tipo žmogus“...
Jie, tikriausiai, tokį mane išsigalvojo...
Ar, Jūsų manymu, Lietuva yra europiškesnė nei Rusija? Ar pastebite mentaliteto skirtumų?
Nemanau, kad būtų didelių skirtumų. Abi yra posovietinės šalys. Regis, lietuviai dar ne visai suvokia, kad Rusija – jau ne SSRS, mūsų mentalitetai yra tokie patys.
Ką veiksite teatre artimiausiomis dienomis?
Susipažinsiu su žmonėmis, nes reikia susivokti, kas čia dirba. Kad galėčiau trupę siūlyti kitiems režisieriams, privalau ją labai gerai pažinoti.
Ar nepavyko sukviesti visų iš karto ir susipažinti?
Su devyniadešimčia žmonių? Tai būtų per daug...
Kalbėsitės su kiekvienu?
Tai taip pat neįmanoma. Tiesiog žiūrėsiu spektaklius. Tik nemanykite, kad toks pasiūlymas vadovauti teatrui yra prizas. Tai tikrai nėra prizas.
O kas? Kryžius?
Galbūt.
Pagal spaudą parengė K. B.