M.K. Čiurlionio konkursui artėjant
Pirmasis M.K. Čiurlionio vardo konkursas buvo surengtas dar 1965 metais, tuomet jame dalyvavo 15 pianistų iš Lietuvos. Jau po trejų metų, 1968-aisiais, konkurse varžėsi ir vargonininkai, o 1991-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis tapo tarptautiniu. 1994 metais Ženevoje Tarptautinis M.K. Čiurlionio konkursas buvo priimtas į Pasaulinę muzikos konkursų federaciją („World Federation of International Music Competitions“). Narystė šioje prestižinėje organizacijoje – tai aukštas konkurso meniškumo, profesionalumo, ilgametės tradicijos ir puikios organizacijos pripažinimas.
Dabar Tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas yra vienas svarbiausių profesionaliosios muzikos konkursų Lietuvoje, galintis didžiuotis aukšto lygio atlikėjais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių užsienio šalių. Šiemet įvyksiantis jau 12-asis konkursas bus ypatingas – skirtas M.K. Čiurlionio (1875–1911) 100-osioms mirties metinėms paminėti. Šią datą UNESCO įtraukė į reikšmingų sukakčių kalendorių. Šiemet konkursą globoja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Intensyviai vykstant paruošiamiesiems darbams, kuriuos vykdo Tarptautinių kultūros programų centras, apie šį gražų ir svarbų Lietuvos muzikams renginį savo prisiminimais dalijasi ilgametė konkurso žiuri vicepirmininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė.
„1965 metais tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje rektoriaus profesoriaus Jurgio Karnavičiaus, Fortepijono katedros vedėjo profesoriaus Stasio Vainiūno, kultūros ministro Kazimiero Banaičio iniciatyva gimė idėja Lietuvoje rengti pianistų ir vargonininkų konkursą. Lietuva visada garsėjo savo talentais ir aukšta atlikimo mokykla. Pirmasis konkursas buvo respublikinis. Vėliau jis tapo tarprespublikinis. Tuometinėje Lietuvoje organizuoti tarptautinį konkursą jokių politinių galimybių nebuvo, todėl nutarta aprėpti 5 respublikas: Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusiją ir Moldovą. Šis praplėstas konkursas vyko dviem turais. Programa buvo sudaryta labai įdomiai, skirtinga nei susiklosčiusi tarptautinių konkursų tradicija. Antrame ture buvo pasiūlyta atlikti laisvą programą, atitinkančią jauno menininko individualybę, ir privalomai – Čiurlionio kūrinį bei lietuvių kompozitorių kūrinius, sukurtus būtent konkursui.
Kai tapau Fortepijono katedros vedėja, labai norėjosi nuveikti ką nors ypatinga visai Lietuvos kultūrai. Kartu su kolega docentu Robertu Bekioniu, buvusiu konkurso laureatu, sumanėme M.K. Čiurlionio konkursą padaryti tarptautiniu. Tuomet, 1989-aisiais, jutome, kad Lietuva įgauna daugiau laisvės. Buvome nebepriklausomi nuo Maskvos ir turėjome bazę konkursui rengti. Kreipėmės į tuometį kultūros ministrą Dainių Trinkūną, mūsų katedros docentą. Jis mus labai palaikė. Taip pat palaikė ir tuometis rektorius profesorius Vytautas Laurušas bei tuometis Kultūros fondo direktorius Česlovas Kudaba. Ir, aišku, lemiamą žodį tarė garsus Čiurlionio muzikos tyrinėtojas, M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, jis sutiko būti organizacinio komiteto pirmininku.
Nutarėme atgaivinti ir vargonininkų tradiciją. Profesorius Leopoldas Digrys su džiaugsmu priėmė mūsų pasiūlymą. Organizaciniams klausimams atradome talentingą organizatorių Romualdą Kondratą, M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktorių. Robertas Bekionis kreipėsi į Amerikos lietuvius, kurie konkursą parėmė finansiškai. Suformavome organizacinį komitetą, įtraukėme trečiąjį turą. Suformavome programą, kurią norėjome išplatinti aukštosioms muzikos mokykloms visuose penkiuose kontinentuose. Teko skristi į Maskvą, ten Lenino bibliotekoje surinkau visų aukštųjų
muzikos mokyklų adresus. Aukšto lygio tarptautiniam konkursui surengti mums buvo labai reikalingas puikus instrumentas. Netrukus pradėjome bendrauti su pianistu iš Amerikos Antanu Smetona. Jis pažadėjo JAV surasti gerą, nebrangų „Steinway&Sons“ firmos fortepijoną. V. Landsbergis surado lėšų fortepijonui įsigyti.
Tarptautinių konkursų žiuri komisijai vadovauti visad kviesdavome užsienietį, o vicepirmininke būti tekdavo garbė man. Pirmajame tarptautiniame M.K. Čiurlionio konkurse visa žiuri mielai sutiko dirbti nemokamai. Buvo 1991-ieji, visi mus palaikė: juk Lietuva tampa nepriklausoma. Tie metai labai įsirėžė atmintin. Reikėjo atspausdinti natas ir jas išsiuntinėti aukštosioms muzikos mokykloms. Lėšų trūko, todėl jos buvo atspausdintos ant labai kuklaus popieriaus. Pats spausdinimas sutapo su sausio įvykiais Vilniuje. Paaiškėjo, kad spaustuvė, kurioje buvo numatyta spausdinti natas, yra okupuota. Parlamentas saugomas, laužai, o man rūpi Čiurlionio konkursas. Vėlai naktį prisiskambinau V. Landsbergiui. Jis iškart išsprendė problemą, nurodydamas kitą spaustuvę Kaune. Kitas įsimintinas momentas – Maskvoje vykstant pučui, į muzikos akademijos kiemą įvažiuoja mašina su „Steinway“ firmos fortepijonu. Niekas nežinome, kuo viskas baigsis, o mums – džiaugsmas: „Steinway’jus“ Lietuvoje.
Pirmojo tarptautinio konkurso atidarymas buvo išties įspūdingas, jis vyko Operos ir baleto teatre, kuris buvo sausakimšas. Visa visuomenė buvo labai pakylėta: tai buvo kartu ir nepriklausomybė, ir renginys, kurį puošė žymiausio lietuvių menininko ir išskirtinės dvasingos pasaulio asmenybės vardas. Tiek daug jaunų ir talentingų dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, labai autoritetingas garsių pasaulio muzikų žiuri.
Čiurlionio muzika pradėjo skambėti visame pasaulyje. Vėliau tradicijas tęsėme: konkursai vyko reguliariai kas ketveri metai. Mano nuomone, konkursas pasiseka tada, kai atrandami ir iškeliami dideli talentai: tai turi būti ne tik įdomi ir perspektyvi meninė asmenybė, bet ir turinti puikią profesionalią mokyklą. Tarptautiniuose konkursuose
tęsiame ir lietuvių kompozitorių naujų kūrinių pristatymo tradiciją. Šių metų konkurse turėtų dalyvauti 50 pianistų ir 29 vargonininkai. Graži geografija. Turėtų būti įdomu. Mes pakeitėme amžiaus cenzą – neribojame žemutinės ribos, nurodydami tik viršutinę – iki 30 metų. Štai ir atvažiuoja viena 15 metų dalyvė.
Muzikanto profesija – tai ir pašaukimas, ir pasišventimas. Muzikantas daug ką aukoja savo gyvenime. Konkursas rengiamas tam, kad galima būtų paskatinti tą jauną pasišventusį talentą. Tai ir piniginiai prizai laureatams, ir kompaktiniai diskai su laureatų įrašais kaip vizitinė kortelė. Sudaromos sąlygos koncertuoti. Jaunas atlikėjas taip įgauna pripažinimą.
Ankstesnių metų konkursų laureatais iš lietuvių tapo tie žmonės, kurie dabar sudaro muzikų branduolį mūsų akademijoje ir Lietuvos koncertiniame gyvenime. Dalis jų išvyko į užsienį, kur toliau sėkmingai tęsia muzikanto kelią. Šiandien katedroje dirba profesorė Birutė Vainiūnaitė, profesorius Zbignevas Ibelhauptas, profesorius Jurgis Karnavičius jaunesnysis, profesorius Sergejus Okruška, docentė Aleksandra Žvirblytė, docentė Rūta Ibelhauptienė, profesorė Aldona Radvilaitė, Aleksandra Juozapėnaitė, profesoriaujanti Talino muzikos akademijoje Estijoje, docentas Daumantas Kirilauskas, anksčiau dirbo daug koncertuojanti docentė Živilė Karkauskaitė-Urbaitienė. Labai daug prisideda pasaulyje gerai žinoma pianistė Mūza Rubackytė. Galima sakyti, kad lietuviai, kurie tapo jau tarptautinio konkurso laureatais, labai pateisino savo statusą. Tai Irma Kliauzaitė, Aleksandra Žvirblytė, Guoda Gedvilaitė, Evelina Puzaitė, Indrė Petrauskaitė, Edvinas Minkštimas, Gabrielius Alekna, Vita Panomariovaitė. Tai žmonės, kuriems iškilti pagelbėjo konkursas ir jie yra verti laureato vardo. Tikimės, kad būsimasis M.K. Čiurlionio konkursas pažers
naujų talentų.“
Tarptautinių kultūros programų centro inf.