Tačiau pavarčius naują, vasaros „Kiną“, vaizdelis jau bus kitoks. Jauni ir išmintingi žurnalo autoriai rašo apie rimtus dalykus ir kiną vis dar laiko menu, kuriam galima kelti didelius reikalavimus. Menu, kuris vis dar gali kalbėti apie svarbius egzistencinius klausimus. Tiesa, tie klausimai vis dažniau atsiranda specifiškų žanrų (ar požanrių) filmuose. Vienas tokių – filmai apie išlikimą. Būtent jiems straipsnį skyrė Ramūnas Pronckus, kurį parašyti tekstą paskatino „Kino pavasaryje“ rodytos Danny Boyle‘o „127 valandos“ ir naujausias Jerzy Skolimowskio filmas „Neišvengiamas žudymas“. Autorius tvirtina, kad „išlikimo filmuose ištirpsta visi buitiniai konfliktai. Čia galima rasti tą tuštumos įspūdį, kai supranti, kad tave gali apkabinti tik sniegas ar spygliuočių šakos“. Naujame „Kine“ aptariamas ne vienas šiemet „Kino pavasaryje“ lietuviškos premjeros sulaukęs filmas. Narius Kairys recenzuoja Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, akcentuodamas laiko ir kino, antropologo ir jo interpretuojamos tikrovės, kinematografinio pasakojimo ir režisieriaus žvilgsnio santykius. Renata Šukaitytė aptaria konkursinę festivalio programą ir jos nugalėtojus, Laima Kreivytė recenzuoja žiūroviškiausiu festivalio filmu išrinktą Jono Trukano „Knygnešį“ ir plačiai išreklamuotą Romo Zabarausko „Porno melodramą“.
Į Lietuvoje vykstančius kino renginius atvyksta vis daugiau svečių. Interviu su keliais iš jų taip pat rasime naujame „Kine“. Auksė Kancerevičiūtė kalbina Vokietijos kino dienas Vilniuje atidariusį jauną aktorių Robertą Gwisdeką, Santa Lingevičiūtė – vengrų provokuotoją Gyorgy Palfi. Lukas Brašiškis rašo apie birželį Vilniuje ir Nidoje viešėjusio Kamalo Aljafari kiną. Straipsnio pavadinimas „Autoriaus situacija ir atmintis, kurios nėra archyve“ tiktų ir kitiems žurnalo tekstams. Ir Romos Pauraitės atsisveikinimui su gegužę Anapilin iškeliavusiu lietuvių kino klasiku Marijonu Giedriu. Ir dar vienai Neringos Kažukauskaitės aprašytai kino teritorijai. Šįkart tai – Odesa, kuri, pasirodo, taip pat gali vadintis kino tėvyne. „Krinta sniegas į Juodąją jūrą“ rasime ir informacijos apie Odesos kino studijos praeitį, ir pokalbį su naują filmą „Namas su bokšteliu“ ten kūrusia režisiere Eva Neymann, ir autorės impresijas apie tai, kas yra buvimas Odesoje. Nuolat besikeičiantis požiūris į kino praeitį ir atmintį apie ją pabrėžiamas ir Lino Vildžiūno recenzijoje, skirtoje neseniai pasirodžiusiai lietuvių autorių knygai „Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“.
Žurnale debiutuojančios kultūrologės Kristinos Karvelytės straipsnis „Ženklai kine ir anapus kino“ privers pažvelgti į įvairius kino kalbos, pasakojimo, konteksto ypatumus semiotiko požiūriu. Pasitelkusi įtikinamus pavyzdžius, autorė teigia: „Paversdamas vaizdinius ženklais, kinas pripildo pasaulį reikšmių. Tačiau kine ženklai gali turėti visai kitokią reikšmę nei kasdienybėje, tai – menininko pasirinkimo, jo fantazijos rezultatas. Todėl kinematografo ir tikrovės santykiai yra abipusiai ir labai dinamiški. Kinas siekia panašumo su tikrove, jis nuolat apeliuoja į žiūrovo „realybės jausmą“. Būtent todėl, suprasdami vaizduojamų įvykių sąlygiškumą, emociškai reaguojame į juos kaip į tikrus.“
Matyt, panašus jausmas, pasižiūrėjus kelis jaunų lietuvių autorių filmus, paskatino Živilę Pipinytę feljetone klausti: „Ar pastebėjote, kad naujų lietuvių filmų personažai dažniausiai yra susierzinę, aiškinasi santykius, priekaištauja vieni kitiems, pamokslauja ir žemina vienas kitą? Kad autoriai kalba nebe apie save (na, nebent Vaišnoras) ir savo išgyvenimus, tik apie kažkokius sąlygiškus „juos“?“
„Kino“ skaitytojai ras ir kitus tradicinius skyrelius. „Trumpai“ pristato rugpjūtį pirmą kartą Lietuvoje rengiamą LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) kino festivalį „Kitoks kinas“. „Iš arčiau“ pateikia Izoldos Keidošiūtės plunksnos išsamų britų aktoriaus ir režisieriaus Kennetho Branagh portretą. „Kino teatre“ Jurga Stakėnaitė recenzuoja Francois Ozono filmą „Potiche. Žmonos kerštas“, Rūta Bištonaitė – Joe Wrighto „Haną“, Santa Lingevičiūtė – J.J. Abramso „Super 8“. „Namų kinas“ ir Nijolė Andrijauskienė pristato vieną originaliausių pastarųjų metų rusiškų filmų – Aleksejaus Balabanovo „Kūriką“, Roberto Schwentke komediją „Rizikinga erzinti diedukus“, Paulo Haggiso dramą „Trys įtemptos dienos“, Toddo Philipso komediją „Vingiuotas kelias namo“ ir Floriano Henckelio von Donnersmarcko šnipų filmą „Turistas“.
Todėl ir skubu pranešti, kad šį trumpam pavojingu tapusį agurkų sezoną pasiskaitymų apie tikrą kiną bus.
Jūsų –
Jonas Ūbis