Nors jose rodomi įvairių tematikų darbai, atskleidžiami skirtingi autorių ir parodų kuratorių požiūriai į fotografiją, bet ši įvairovė labiau atspindi vyraujančias fotografijos tendencijas, nei siūlo netikėtų atradimų. Rumunas Dragoşas Lumpanas parodoje pateikia dalį ilgalaikio dokumentinio projekto apie nykstantį piemenų klajoklių gyvenimo būdą; prancūzų menininkas Jeanas-Christophe’as Vilain pasirinko konceptualesnį kūrybos būdą ir eksponuoja diptikus, kuriuose bando jungti prasmės požiūriu kontrastingus vaizdus; nepriklausomų portugalų fotografų sąjungos nuotraukos supažindina žiūrovus su 100 metų jubiliejų švenčiančia Portugalijos Respublika, o grupinė Austrijos menininkų paroda turėjo atskleisti naujas šios šalies fotografijos tendencijas, reflektuodama anaiptol ne naujus skaitmeninių technologijų įtakos vizualiajai kultūrai klausimus.
Šios gana įprastos kūrybos kontekste pristatoma ir sunkiai į tradicines fotografijos teorijos ir istorijos schemas telpanti R. Vikšraičio kūryba. Net trijose salėse eksponuojamos šešiasdešimt fotografijų iš serijos „Pavargusio kaimo grimasos“ atspindi bene ryškiausius lietuvių autoriaus kūrybos bruožus – gebėjimą šokiruojančius provincijos gyvenimo vaizdus parodyti su užuojauta, bet ne sentimentaliai; režisuojant tikrovę sustiprinti dokumentinės fotografijos įtaigą. O tokią fotografiją iš tiesų sunku apibūdinti. Pavyzdžiui, menotyrininkas Jonas Valatkevičius mano, kad fotografuodamas tuos pačius tikrovės vaizdus, kuriuos kasdien platina masinės informacijos priemonės, R. Vikšraitis juos perkelia į meno erdvę, kur tie vaizdai netenka jiems suteikiamos „spektaklio visuomenės“ auros. Nors pats J. Valatkevičius abejoja, ar R. Vikšraitis sąmoningai siekia degraduojančio sociumo atvaizdus perkelti į kritinio suvokimo plotmę, vis dėlto jis teigia, kad fotografas, „žaisdamas pagal kapitalistinėje visuomenėje įprastas taisykles, atveria ne tik tos visuomenės supuvimo laipsnį, bet demaskuoja ir puvimo proceso kaltininkus“ (Jonas Valatkevičius, „7 klausimai apie Rimaldo Vikšraičio nuotraukas“, Fotografija, 2004, Nr. 1–2, p. 25.). O štai Lietuvos fotografijos klasikas Antanas Sutkus R. Vikšraičio fotografijose įžvelgia humanistinių tikslų siekiančios socialinės fotografijos tradicijų tąsą. „Kilusio iš provincijos menininko fotografijos kalba apie niekam nerūpimą mažą žmogų“, – teigia A. Sutkus ir tikisi, kad fotografija gali paskatinti imtis konkrečių priemonių tokio „mažo žmogaus“ gyvenimui pagerinti (Antanas Sutkus, „Yra toks gyvenimas“, Rimaldas Vikšraitis, Vienkiemio godos, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2006, p. 3.). Nė viena iš šių prieštaringų R. Vikšraičio kūrybos interpretacijų neatrodo iki galo įtikima. Nors R. Vikšraitis iš tiesų atkreipia dėmesį į socialiniame užribyje atsidūrusius provincijos žmones, tačiau jo fotografijose ne visada lieka vietos tradiciškai suprantamam „žmogiškumui“. Kita vertus, šiuolaikinio meno ir jam būdingos sociokultūrinės tikrovės kritikos laukas R. Vikšraičio kūrybai, atrodo, yra pernelyg sofistikuotas.
Nenuostabu, kad R. Vikšraičio kūrybą, kurios esmę sunkiai sekasi apibrėžti lietuvių kritikams ir fotografams, nelengva apibūdinti ir užsienio fotografijos žinovams. Ispanijoje surengtą parodą pristatančiame leidinyje jo darbai lyginami su ukrainiečio Boriso Mikhailovo kūryba, nors drauge pripažįstama, kad pastarojo nuotraukose nėra R. Vikšraičiui būdingo artimo, nuoširdaus ryšio su fotografuojama aplinka ir žmonėmis. Parodos anotacijoje nepamiršta ir jau sparnuota tampanti Martino Parro frazė, kurią jis ištarė prieš kelerius metus, pristatydamas R. Vikšraitį Arlio fotografijos festivalyje „Arlio susitikimai“ (Rencontres D’Arles) – anot jo, pasaulis fotografo darbuose atrodo „truputį išprotėjęs ir nuostabiai siurrealus“.
Tačiau mums R. Vikšraičio nuotraukose užfiksuotas gyvenimas, ko gero, atrodo per daug tikras, kad fotografo darbus būtų galima „prisijaukinti“ kaip dar vieną siurrealistinio meno pavyzdį. Tarp autoriaus ir jo įamžintos tikrovės neįsiterpia joks meninis stilius ar išankstinė konceptuali nuostata – provincijos gyvenimas dokumentuojamas su neslepiama ironija, tačiau nuoširdžiai. Šis savotiškai intymus R. Vikšraičio santykis su fiksuojama aplinka nuotraukose atsiskleidžia todėl, kad ji fotografui yra gerai pažįstama – autorius fotografuoja provinciją, kurioje pats gyvena. Galbūt kaip tik todėl jam pavyksta išvengti kitiems fotografams kone neišsprendžiamų kūrybinių ir etinių problemų: fiksuoti vargstančius žmones, nemoralizuojant ir nepaverčiant jų sentimentalaus gailesčio objektais, fotografuoti nuosmukį išgyvenančius asmenis, neišnaudojant jų „meno“ labui. Be to, R. Vikšraičio darbams būdingas ir dar vienas kritikų neakcentuojamas, bet labai savitas bruožas. Fotografo įamžintus žmones iškalbingiausiai apibūdina, jų pozavimo išduodamas, neadekvatus savo padėties suvokimas – jie savanoriškai inscenizuoja savo pačių nuosmukio spektaklį, o jų gyvenamoji aplinka tampa to spektaklio dekoracija. R. Vikšraičio gebėjimas fiksuoti „suvaidintus“, bet socialinę tikrovę ypač išraiškingai apibūdinančius vaizdus neleidžia lengvai priskirti jo darbų nei dokumentinei, nei režisuotai fotografijai. Tikrovės vaizdų R. Vikšraitis nepridengia nei humanistinės fotografijos ideologija, nei šiuolaikinės fotografijos konceptualumu. Galbūt kaip tik dėl to, kad autorius nesirenka jokios dabartiniam fotografui įprastos pozicijos, jo darbai užima ypatingą vietą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje fotografijos scenoje.
Lietuvio paroda Ispanijoje sulaukė daug žiūrovų, žiniasklaidos ir festivalio organizatorių dėmesio. Pasak fotografą į festivalį „PhotoEspaña 2011“ lydėjusio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gintaro Česonio, fotografijos šventės dalyviams įspūdį paliko ne tik R. Vikšraičio darbai, bet ir menininko asmenybė, jo mokėjimas originaliai reikšti mintis. Nei vienas parodoje apsilankęs žmogus neklausė, ar gyvenimas Lietuvoje iš tikrųjų toks, kokį vaizduoja R. Vikšraičio fotografijos. „Užsieniečiai supranta, kad tai tik viena gyvenimo pusė ir jų šalyje taip pat galima rasti panašių ar dar blogesnių vaizdų“, – pasakoja G. Česonis. Apie tai, kad R. Vikšraičio kūrybą festivalyje „PhotoEspaña 2011” iš tiesų sulaukė didelio dėmesio, byloja ir atskiras jo darbų katalogų pristatymas Nacionalinio muziejaus Karalienės Sofijos meno centre Madride. Net ir pasibaigus fotografijos festivaliui, šio meno centro knygyne bus nuolat platinami Kaune ir Londone išleisti R. Vikšraičio kūrybos katalogai.
Žinoma, tokį dėmesį R. Vikšraičio kūrybai lėmė ir ankstesnis „įdirbis“. Po 2009 m. Arlio fotografijos festivalyje laimėto „Metų atradimo“ apdovanojimo lietuvių autoriaus parodos buvo surengtos įvairiose pasaulio šalyse: „White Space“ galerijoje Londone, „Photospring“ festivalyje Pekine, galerijoje „Piekary“ Poznanėje, Glazgo fotografijos galerijoje „Street Level Photoworks“. Vienoje, Anzenberger galerijoje eksponuota bendra R. Vikšraičio ir M. Parro fotografijų paroda „The Real World“, kuri 2010 m. pirmą kartą žiūrovams buvo pristatyta Kaune. Tad daugeliui fotografija besidominčių „PhotoEspaña 2011“ lankytojų ir dalyvių lietuvių autoriaus vardas jau buvo žinomas.
Nepaisant jau pasiekto tarptautinio pripažinimo, R. Vikšraičio dalyvavimas viename didžiausių Europoje fotografijos festivalių „PhotoEspaña 2011“ tapo dar vienu svarbiu žingsniu, lietuvių autoriaus vardą įrašant greta kitų svarbiausių šiuolaikinės fotografijos kūrėjų. Oficialioje festivalio programoje (be to, buvo atidaryta daug vadinamųjų off site parodų privačiose galerijose) buvo pristatytos įvairių laikotarpių žymių autorių parodos: nuo XX a. pirmos pusės technikos naujovių ir „miesčioniško“ gyvenimo metraštininko prancūzo Jacques‘o Henri Lartigue’o retrospektyvos iki XX a. pabaigos fotografijos klasika tapusių vokiečių menininko Thomo Ruffo didelio formato neišraiškingų portretų ar amerikietės Cindy Sherman kinematografiškų inscenizacijų, išjudinusių tradicinę asmenybės reprezentacijos fotografijoje sampratą. Ne mažesnį svorį už fotografijos „žvaigždes“ festivaliui suteikė ir grupinės parodos, akivaizdžiai parodančios kuratoriaus svarbą. Į dabar populiarią tendenciją iš naujo atradinėti ir perrašinėti fotografijos istoriją įspūdingai įsiliejo mėgėjiškų, įvairių šalių fotografų-darbininkų sukurtų fotografijų paroda, nuosekliai pristatanti socialistinės propagandos sklaidą fotografijoje ir spaudoje XX a. pirmoje pusėje. Tuo tarpu bendra įvairių menininkų paroda „Akistata“ („Face Contact“) leido įsitikinti, kad šių metų „PhotoEspaña“ tema „Sąsajos. Portretas ir komunikacija“ („Interfaces. Portraiture and Communication“) iš tiesų yra aktuali ne tik fotografams, bet ir kitiems vizualiųjų menų atstovams.
P.S. Festivalis „PhotoEspaña“ šiemet buvo pripažintas aukščiausiu lygiu – jį atidarė pati Ispanijos karalienė Sofija.
Festivalis vyksta birželio 1 – liepos 24 dienomis