Kuklūs šokai
Sunku buvo patikėti savo akimis, kai Ostravos (Čekija) lėlių teatro spektaklio „Mergaitė su apelsinais“ pradžioje, atsivėrus Kauno lėlių teatro didžiosios scenos uždangai, prieš akis stojo „teisingas“ buitinis vaizdelis su gyvais aktoriais: išvydome tipišką čekiško daugiabučio interjerą, tame interjere – tipišką čekų močiutę, pečius apsigobusią skara, tipišką čekų senelį, siurbčiojantį trauktinę, ir tipišką teigiamą čekų paauglį bei čia pat esančius standartinius jaunatviškus jo tėvelius. Visi buvo išsirikiavę scenoje, ir suvaržytais rankų judesiais bei kūnų kryptelėjimais, būdingais saviveiklai, iliustravo norvegų rašytojo Josteino Gaarderio populiarios knygos „Apelsinų mergaitė“ (2004) turinį.
„Stebuklai“ prasidėjo tuomet, kai jaunuolis, įsitaisęs ant kanapos prie tipinio žurnalinio staliuko, ėmė garsiai skaityti netikėtai atrastą savo jau mirusio tikro tėvo laišką. „Langas“, per visą kambario sieną, tapo didžiuliu vaizduokliu, kuriame laiško turinį judesiais komentavo nebylūs, beveidžiai ir belyčiai nuogi manekenai – panašūs į tuos, kuriuos kartais matome televizijos siužetuose apie važiavimo automobiliu saugumą, tik be matavimo žymų. Moderniame „vaizduoklio“ ekrane projekcijos eksponavo ir judančias, beveik apčiuopiamas „dekoracijas“: metro vagono arba kavinės interjerus, gatvės judėjimą, medžius ir pan. Laiško teksto plotmėje atsirandant papildomų siužetų juos – su specifišku čekišku „humoru“ – iliustruodavo didžiojo ekrano viduryje atsiradęs apvalus „šešėlių teatras“. Pasakojimas pasakojime, teatras teatre, ekranas ekrane, šešėlių teatras manekenų teatre, kurie, savo ruožtu, įrėminti buitine aktorių vaidyba – visa ta išraiškos priemonių „matrioška“, kartu su geru knygos tekstu, bemat užbūrė įvairaus amžiaus žiūrovus ir saikingai, bet efektyviai manipuliavo jų dėmesiu.
Panašaus lygio publikos dėmesio manipuliacijomis pasižymėjo ir labai specifiškas (festivalio kontekste) spektaklis „Peras Giuntas“, kurį parodė A. Gaidaro lėlių teatras iš Kemerovo (Rusija). Tai – lėliška ir aktorių kūnų pantomima pagal Edvardo Griego muziką populiariam baletui (su J. S. Bacho, F. Chopino ir kitais klasikinės muzikos intarpais). Ją atliko ant kompaktiško (ne didesnio nei dviejų su puse metro skersmens), besisukančio stalo-karuselės neįtikėtinu būdu įsitaisę ne mažiau kaip septyni (sunku buvo suskaičiuoti) jauni artistai ir jų lėlės. Henriko Ibseno kūrinio siužetas čia buvo atkartotas buitinio kostiumuoto lėlių „stalo teatro“ priemonėmis. Aktorių, aprengtų vienodais unisex stiliaus drabužėliais, kūnai čia atliko ne tik „gyvos dekoracijos“ funkcijas, bet ir tai, ką kituose vaidinimuose iliustravo vaizdo projekcijos. Kūnų plastika vaizdavo ir jūrą, ir paukščius, ir uolas, ir savo naiviu „simbolizmu“ atsvėrė lėlių teatro kartais perdėm subuitintą naivųjį hiperrealizmą. Galima įvairiai vertinti šių išraiškos priemonių originalumą, modernumą ar aktorių „dresuotą“ pantomimą, tačiau liudininkai neleis sumeluoti: nei per vieną festivalio spektaklį salėje netvyrojo tokia tyla ir susikaupimas.
Belieka pridurti, kad „karuselės“ principu buvo remiamasi ir Ivano Frankovsko (Ukraina) M. Pidgyriankos akademinio lėlių teatro spektaklyje „Liudvikas ir Tuta“ pagal Jano Ekholmo populiarią knygą „Liudvikas Keturioliktasis“. Tačiau šis pabrėžtinai tradicinis lėlių, kaip animacinių filmukų personažų judančių maketų teatro pavyzdys, akivaizdžiai nepretendavo į pirmas lėlių teatro meniškumo ir novatoriškumo pozicijas. Jis sudarė naudingą kontrastą kitiems, efektingesniems festivalio programos spektakliams, ir nenusidėjo kertiniams amato principams.
Žaidimai
Prieš kelis dešimtmečius iškilusis estų lėlių teatro meistras ir reformatorius Reinas Aguras netikėtai padarė „atradimą“ – lėlė teatro scenoje gali būti ir žaislas. Tuomet jis sukūrė lėliško „lagamino teatro“ žanro spektaklį „Miegančioji gražuolė“. Du aktoriai, valdydami beveik žaislines lėlytes ir vartydami didelės knygos puslapius, padainuodami ir pašokdami, gyvai bendraudami su publika, tarsi kartu su žiūrovais kūrė vaidinimą pagal visiems žinomą pasakos siužetą. Artėjant atomazgai, personažai neva pradėdavo maištauti, ir aktoriai drauge su žiūrovais tarsi čia pat spręsdavo jų tolesnį likimą.
Dabar estų lėlių teatro korifėjus R. Aguras nostalgiškai tą patį variantą atkartojo su Rygos valstybinio lėlių teatro jaunais aktoriais. Vaidinimo eksperimentiškumas, matyt, slypėjo būtent šioje plotmėje: patikrinti, ar trijų dešimtmečių senumo „novacijos“ gali daryti įspūdį šiuolaikinei medijų ir komercinio meno išpaikintai publikai. Pasirodo – gali. Tačiau esminė rygiečių „Miegančios gražuolės“ žinia festivalinei publikai tapo – taip komplikuotai retransliuojamas – per latvius – estų lėlių teatro reprezentavimas „Skrajojančiame festivalyje“.
Ryškiausią Jeruzalės lėlių teatro „Train“ spektaklio „Guliverio kelionė į Liliputiją“ įspūdį padarė šio lėliško monospektaklio atlikėjas Jackas Shvili. Šio nepaprastai plastiško solidaus amžiaus stambių veido bruožų vyro, didžiulėmis išraiškingomis plaštakomis, griaudžiančiu žemu balsu hebrajų kalba papasakotas populiarus Johnatano Swifto siužetas įgavo epiško biblinio atspalvio. Jis – Guliveris, kuris ne tik „žaidžia“ su liliputų lėlytėmis, bet ir žavisi liliputiškojo pasaulio judančiomis vitrinomis bei pasakiškais akvariumais. Jis stengiasi drauge su Liliputijos gyventojais sumodeliuoti idiliją iš įvairaus dydžio spintelių ir kubelių, bet statomas piramides ir dangoraižius sudaužo praskrendantis lėktuvėlis. Ir kaip čia neįžvelgsi politinės potekstės?
Prie žaidybinio teatro priskirtinas ir mūsų „Auksiniu kryžiumi“ pašlovintas „Stalo teatro“ spektaklis „Gandro dovana“ (režisieriaus Algirdo Mikučio, kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės, atlikėjų Saulės Degutytės, Jokūbo Tūro, Valdo Narkevičiaus, Dariaus Rakausko kūrinys). Čia žaidžiama su autentiškais etnografiniais daiktais, žiūrovų akivaizdoje juos „animuojant“ ir kuriant epišką, beveik mitologizuotą judesių ir simbolių pasakojimą apie žmogiškos gyvybės pirmapradį atsiradimą. Reginio efektingumą didžia dalimi lemia komplikuota, elektroniškai multiplikuota natūralių daiktų ir primityvių muzikos instrumentų (barškaliukų, švilpynių) nuolat skambanti muzika, atstojanti reginio tekstą. Spektaklis solidžiai reprezentavo festivalyje autentiškų etnografinių daiktų teatro lietuvišką tradiciją.
„Festivaliniai“ spektakliai
Kaip jau buvo minėta, lėlių teatrų festivalių praktikoje esti „festivalinių spektaklių“ kategorija. Tai – spektakliai, kurie niekur kitur, išskyrus festivalius, negali pelnyti publikos supratimo ir pripažinimo. Kita vertus, kai kurie spektakliai tampa „festivaliniais“ ir ne iš geros valios. Tokių minčių kilo stebint Rijekos (Kroatija) lėlių teatro spektaklį „Striboro miškas“ (jo režisierius Larry Zappia 2002 m. Lietuvos nacionalinio teatro scenoje pastatė spektaklį „Europiečiai“ pagal Howardo Barkerio pjesę). Scenoje iš senų lentų suręsta pakyla su rėmu, primenanti ešafotą, o ryškių gamtos vaizdų projekcijų fone beveik kariškai, juodai aprengti aktoriai, muštruotais agresyviais judesiais valdo autentiškus kaimo buities daiktus – seną kirvį, odinį diržą, drobės atraižą, rėtį, kauptuką ir t. t. Tekstas skardus, radiofikuotas, permiežtas etnografinių padainavimų akcentais. Natūralias faktūras papildė sintetiniai šviesų efektai. Ypač akcentuota keista didžiulė linzė su vandeniu, tarsi akvariumas, įrėminta žolių vainiku, vaizduojanti „Striboro miško“ dvasią. Tai, kad kirvis vaizduoja jaunikį, drobė – anytą, diržas – „gyvatę“ marčią, o kauptukas – gerą moterį, – lieka tik literatūros plotmėje. Reginys galėtų tapti puikiu pavyzdžiu to, kad dramos režisūra su savo daiktinėmis metaforomis negali būti mechaniškai perkelta į plastinio teatro pasaulį. Bet spektaklis, kiek teko sužinoti, sėkmingai ir toliau keliauja iš festivalio į festivalį.
„Festivalinių spektaklių“ kategorijai priskirtinas ir Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklis „Privati valda“. Jį yra tekę matyti anksčiau, nei festivalio programoje. Tai – mūsų lėlių teatro veterano Vitalijaus Mazūro prieš tris su kaupu dešimtmečius sukurto vaidinimo pagal Marcelijaus Martinaičio poetinę pjesę „Avinėlio teismas“ perdirbinys, ir jame vaidina jaunieji „Lėlės“ teatro aktoriai. Išties, iš tų sceninių įvaizdžių, kaukių, lėlių ir mechanizmų, kuriuos šiam spektakliui sukūrė V. Mazūras, galima būtų sukurti nepaprastai efektingą ir turiningą ekspoziciją, pavyzdžiui, šiuo metu vykstančiai pasaulinei scenografų fiestai „Prahos kvadrienalė“, kur šiemet Lietuva apskritai nedalyvauja. Ankstesnio, į plastinio teatro istoriją jau įrašyto etaloninio spektaklio, ir šios naujosios tos pačios dramaturgijos to paties dailininko versijos turinį perskaityti gali ne bet kas. Tam reikia labai išprususios publikos, o tokią pavyksta rasti ir ne kiekviename festivalyje. Vertikalios prasminės asociacijos, užkoduotos spektaklyje, regis, netgi neturi intencijų būti nutransliuotos publikai, kuri visa tai suprastų. Jaunų ir žavių aktorių entuziastingas dalyvavimas gali būti tik geranoriškai priimtas, o suprastas – tik nedaugelio (pavyzdžiui, šių eilučių autoriaus, kuriam teko laimė dalyvauti vienoje pirmųjų V. Mazūro „Avinėlio teismo“ versijų).
Pabaigoje lakoniškai paminėsiu „Skrajojančio festivalio“ programos efektingiausią, finalinį spektaklį – tai Duda Paivos iš Amsterdamo (Nyderlandai) plastinį reginį „Išpera“, parodytą Kauno muzikinio teatro scenoje, užverstoje, tarsi Kariotiškių sąvartynas, kalnu natūralistiškų atliekų. Meistriškai valdomomis lėlėmis, panašiomis į pradėjusius irti kūnus iš apleistos lavoninės, šiuolaikinio šokio elementais ir vaizdo triukais jis tarsi apibendrino visą tą modernaus plastinio teatro įvairovę ir naująją realybę, kurią per keturias dienas sugebėjo suburti ir parodyti „Skrajojantis festivalis“. Be abejonės, Duda Paiva yra didelis plastinio meno, jo triukų ir jų pateikimo meistras. Keli elementai buvo paženklinti tikro įkvėpimo ir didelio talento spindulių. Atlikėjas kartu su publika sugebėjo surasti atsakymą į esminį laikmečio klausimą: ar mes tokie, kokie esame, galime tikėtis laimės naujajame pasaulyje? Menininkas prieina negailestingą išvadą: ne, negalime, nes tam dera gimti iš naujo. Tai daro garbę ir Duda Paivai, ir visam plastiniam teatrui, savo įžvalgose išsiveržiančiam į sceninio meno avangardą.
Tad, nusižengiant savo principams, skambant finalinėms ovacijoms, teko drauge su visa publika „pasistoti“ – bet ne tiek dėl talentingojo Duda Paivos meistrystės, kiek pagerbiant visą „Skrajojantį festivalį“, jo rengėjus bei visą plastinio ir lėlių teatro pasaulį. Kitas susitikimas su juo – ne anksčiau nei po dvejų metų, ir vėl Kaune.
Susitikimo vietos, kaip žinia, keisti nedera.