Tiek, kiek rasiu

Monika Krikštopaitytė
Jei dabartį suprastume kaip gelmę (kur driekiasi praeitis, ir net savaip ateitis), Kęstutis Grigaliūnas kaip tik į ten ir leidžiasi. Jo nagrinėjamas laikas sukelia labai intensyvių jausminių patirčių, nes čia susipina daugybė tragiškų likimų. Būtent todėl jis privalo elgtis itin apgalvotai ir preciziškai, taip, kaip į pavojingą kelionę išsiruošęs žmogus (pvz. alpinistas), nes bet koks netikslus judesys gali būti pragaištingas.

 

Pavojinga data reikalauja paaiškinimo

 

Parodos atidarymas buvo įtrauktas į oficialių Lietuvos okupacijos 70-mečio, Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginių sąrašą. Tačiau juk 1941 metai – vieni sudėtingiausių visiems Lietuvos gyventojams. Tai ir pirmieji sovietų masiniai trėmimai, kai buvo išvežta daugybė visai nekaltų žmonių (kartais tiesiog dėl kiekio), tai ir masiniai žudymai, ir kontraversiškai vertinamas Birželio sukilimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir Nepriklausomybės deklaracija, tos vyriausybės išvaikymas, žydų žudynės, nacistinės Vokietijos okupacija. Tikras pragaras ir dabarties žmogui yra labai sunku arba nebeįmanoma įsijausti į to laiko žmonių būseną.

 

K. Grigaliūnas nenagrinėja faktų ir neinterpretuoja istorijos, o žvelgia į ją plačiau: kaip į laiką, žymintį psichologinę smegduobę, kaip į laiką, didelei daliai žmonių lėmusį fizinį susidorojimą ar nepataisomą gyvenimo suniokojimą, kaip į laiką, į kurį sunku atsigręžti ir dar sunkiau jį suvokti. 1941 metai yra tik nuoroda. O visą istorinį sudėtingumą kiekvienam tenka išgyventi individualiai. Menininko tikslas ne analizuoti, o sukurti akstiną mąstyti apie tai „iš kur mes atėjome“. Tai tarsi noras stumtelti pradėti kalbėti, prisiminti tėvų ir senelių pasakojimus, kurie penkiasdešimt metų buvo užgniaužti, o ir vėliau prislopinti nerandant jiems žodžių, bijant praeityje atrasti nebūtinai didingų akimirkų.

 

Instaliacijoje „1941“ rodomos šilkografijos būdu atspaustos „nuotraukos, kuriose užfiksuoti žmonės iki juos ištikusių represijų, portretai, iki tol buvę šeimos albumuose ar paso nuotraukos, vėliau „represuotos“ kartu su jų savininkais“(iš parodos anotacijos). K. Grigaliūnas, suvokdamas medžiagos jautrumą ir pavojingumą, rinkosi tik nekaltai nukentėjusių Lietuvos piliečių bylas. Jis kalba apie sovietų režimo represuotus Lietuvos žmones, neišskirdamas jų tautiniu pagrindu (sąrašuose yra žydų, lenkų ir kt.). Rodomi žmonių atvaizdai, kurių gyvenimus radikaliai pakeitė konkretus agresorius.

 

Ekspozicija kaip archyvo metonimija

 

Instaliacija sudaryta iš 1941 sunumeruoto popieriaus lakšto. Ant daugumos jų atspausti žmonių atvaizdai, kiti tušti, todėl, kad ne visose perskaitytose bylose buvo nuotraukų. Likimai čia svarbesni nei atvaizdai. Lapai sukabinti eilėmis išilgai dviejų ekspozicijos salių, palubėje, šiek tiek virš vidutinio ūgio žmogaus galvos; prisegti skalbinių segtukais prie ištemptos vielos; išdėstyti nelygiais tarpais – taip, kad einant tarp eilių būtų galima matyti atvaizdą, bet tai būtų nelengva (įvairaus dydžio delno atstumu). Popieriaus lapų eilės dengia lubas ir sudaro vientisą masę. Toks turinys slegia – neveltui viskas kybo virš žiūrovų. Norintieji pamatyti veidus turi vaikščioti ir atlošti galvą – į patyrimą įtraukiamas žiūrovo kūnas. Tai viena priežasčių, kodėl manau, jog Grigaliūno instaliacija turi nemažai performanso bruožų, bet apie tai vėliau.

 

Eksponavimo būdas siūlo apgalvoti archyvo buvimo kasdienybėje pobūdį. Tai atminties saugykla, kuri yra atvira, prieinama kiekvienam. Tačiau savo informacijos kiekiu ji yra neaprėpiama laike, bent jau kiekvienam. Realiame gyvenime archyvas dalyvauja atvaizdo ir abstrakčios sąvokos pavidalu (nebent jame dirbi) arba mažo fragmento pasirodymu. Vadinasi, archyvas yra tarsi pasąmonė, kuri fragmentiškai pasiekiama, bet neaprėpiama; turi kalbinę struktūrą, tačiau jos negalima sutrumpinti; joje yra tuščių ir pasikartojančių „lapų“. Tai liulanti erdvė, atsiverianti judant laike ir erdvėje. Tai suma laikų, erdvių, reikšmių, kurios yra patiriamos, o ne artikuliuojamos. Įvardijus šias struktūras, jos persikelia į sąmonės lygį ir tampa kitkuo.

 

Grigaliūno archyvo metonimija (nuoroda, atitikmuo) sudaryta iš atvaizdų (nėra įžodinimo) – iš pasąmonės lygio nepervedama į sąmonės. Tokiu būdu medžiaga iškeliama su visu jausmo neapibrėžtumu, išgaunamas nesuvokiamas (tiesiogine žodžio prasme) patyrimas. Žiūrovą ištinka šiurpas – pojūtis be objekto. Ir sunku pasakyti, kas labiau nesuvokiama, ar sužeistų likimų kiekis, smurtas, mirtis, ar menininko (pa)(si)aukojimas (toks elgesys su savo kūnu – dar vienas iš performanso bruožų).

 

Ankstesniame su dabartiniu susijusiame autoriaus projekte „Mirties dienoraščiai“, rodytame Šiuolaikinio meno centre, akcentas krito į žvilgsnio kaip smurto įrankio patyrimą. Didžiulės sienos buvo uždengtos nukentėjusių žmonių atvaizdais. Protokolinis (iš priekio ir profiliu) fotografavimas buvo smurto aktas prieš juos, dabar ekspozicijoje atvaizdai žeidė žiūrovą savo žvilgsniais. „1941-ųjų“ ekspozicijoje žvilgsniai paslėpti (portretai žvelgia vienas į kito „nugarą“). Čia svarbiau išsaugoti (nors atrinkto ir truputį praskleisto) archyvo struktūrą. Akcentas krinta ant negalimybės aprėpti ir suvokti to, ką matai sąmonės lygiu. 

 

Ir tai nieko bendra neturi su menininkui primetamu „siekiu atrodyti šiuolaikiškai“. K. Grigaliūno darbe visuomet turinys eina pirmiau technikos, kad ir kaip meistriškai jis ją taikytų. Ir apskritai nuo kada meistriškumas (ar grafikos įtraukimas) yra laikomas nuodėme (šiuolaikiniame) mene? Nustojus menininką matyti iš grafikos cecho perspektyvos, iškart matyti, jog Grigaliūnas visuomet dirbo su (at)minties, vaizdo ar jausmo struktūromis. Čia su kolegomis mielai pasiginčyčiau, tačiau gal neverta todėl, kad manau, jog tikrasis kūrinys yra visai ne ekspozicija, o jos kūrimo procesas ir menininko nuostata, kurios jis nesuvokiamai ištikimai laikosi.

 

Iš esmės tai yra performansas

 

Oficialiai performansas yra nebelabai populiari meno forma Lietuvoje. Iš anksčiau populiaraus festivalio „Dimensija O“ teliko mažos grupelės, šiaip taip suburiamos pasitelkus užsienio šalių pajėgas. Liko pavieniai menininkai (pvz., Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Židrija Janušaitė Kaune, Dainius Liškevičius, Laura Garbštienė – Vilniuje), kartais atliekantys performansą ir tai – dažniausiai žiūrovui pateikiama videodokumentacija. Tačiau kartais vyksta pusiau slapti labai ilgo periodo meniniai veiksmai ar laikysenos, kurias galima vadinti performansais. Tuojau paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

 

Štai Konstantino Bogdano (jaunesniojo) laikysena – griežtai nedalyvauti meno vadybos procesuose, t. y. jis pasirodo parodose tik tuo atveju, kai yra kviečiamas (arba pats inicijuoja personalinę parodą ar projektą). Tai pasyvus, tačiau labai nuoseklus performansas, įtvirtinantis tam tikras vertybes (pvz., nurodoma, kas yra menas per neiginį – ne vadyba) ir turintis pašalinį poveikį – izoliaciją.

K. Grigaliūno metų metus besitęsiantis ėjimas į archyvus irgi tam tikra prasme yra performansas. Tik labai aktyvus ir atsakingas, be to, susijęs su seniausiomis ritualo formomis, turintis aukojimo(si) aspektą.

 

Atsakydamas į Erikos Grigoravičienės klausimus, K. Grigaliūnas pasakoja: „Lietuvos ypatingajame archyve pradėjau lankytis 2009-ųjų sausį, ir nuo tada einu ten beveik kasdien, nes vienu kartu galima gauti tik keletą bylų“ („Mirties dienoraščiai“, Vilnius: 2010.). Veiksmas tęsiasi.

 

Treji metai archyvuose, (beveik) kiekvieną darbo dieną po 2 valandas, dar 2 darbo valandos su nauja medžiaga namuose, savaitgaliais – sąrašų tikrinimas. 1941 lakštas – kiekvienas atspaustas šilkografijos būdu po 3 vienetus (ekspozicijoje iš jų rodo po vieną), išgręžta 4000 skylių skalbinių segtukuose, skirtuose eksponavimui. 10 dienų instaliacija buvo kabinama, vėliau bus nukabinama. Veiksmas tęsiasi. K. Grigaliūnas toliau ieško žmonių („Tiek, kiek rasiu“, – sako menininkas), tikrina antrinius šaltinius, spėlioja, kaip pavardė galėjo pasikeisti po dviejų vertimų (į rusų ir atgal), vėl ieško bylose, dėlioja pagal abėcėlę į knygą. Taip pakartotinai vyksta ritmingas, nesustabdomas, valingas veiksmas, lyg gyvybes gelbėtų. Santykis su atliekama paties išsikelta užduotimi ir yra paveikiausia Grigaliūno kūrinio dalis. Čia, kaip ir ekspozicijos struktūroje, labiausiai išryškėja nesuvokiamumas (žvelgiant iš šalies). 

 

Prasmė iš beprasmiškų veiksmų?

 

Rinkti atvaizdus gali atrodyti beprasmis veiksmas. Vyresnės kartos žmonės (išgyvenę tą laiką) jau ne pirmą kartą teiraujasi, kodėl nieko neparašyta. Tokių žmonių interesas – sulaukti paguodžiančios interpretacijos, patirti „istorinės tiesos“ momentą. Atskirti vaizdus nuo konteksto jiems, be abejonės, – nuprasminantis žingsnis. Kaip atsakymas yra pasiūloma žiūrėti knygą „Mirties dienoraščiai“, kur su medžiaga elgiamasi tradiciškiau – ten yra trumpi aprašymai ar greičiau – likimų įvardijimai. O kiek sukrečiančių istorijų, vertų atskirų romanų, kurias reikėjo pakelti autoriaus psichikai, iš viso liko už „kadro“... Tačiau galerijos erdvėje svarbesni meninio veiksmo ženklai ir naujai susikūrusios reikšmės. Šiuokart išsireiškimas meniniai veiksmai neturi nieko bendra su menininko ego. Akimoju subliūkšta ir kritiko, ir žiūrovo ego, nes atliktas (ir toliau atliekamas) darbas turi pasišventimo, kurio nepaaiškintų pasisekimo imperatyvas (akivaizdu, kad tam yra nepalyginti lengvesnių kelių!). Tad kam viso to reikia?

 

O kam gi menas apskritai reikalingas? Juk apsieitume ir be jo. Didžioji meno dalis yra absoliučiai beprasmė – kartotinis veiksmas sau. Ypač performansai. Kur gi juos dėsi? Nei parduosi, nei ant sienos pakabinsi. Taip yra tol, kol į kūrybą žiūrima kaip į daikto gaminimą. Tačiau jei pažvelgtume į beprasmių veiksmų atlikimą kaip į naujos prasmės, naujų reikšmių kūrimą, viskas atrodytų kitaip. Manau K. Grigaliūno veiksmų virtinės prasmę suvoksime tik po kurio laiko ir tik intuityviai. Nes jo objekto pagrindinė savybė yra buvimas nesuvokiamam.

 

Man tikrai būtų nesudėtinga supinti keletą oficiozinių sakinių, kurie suteiktų instaliacijai deklaratyvių reikšmių ir šios gal net būtų nemelagingos. Pavyzdžiui, menininkas vaizdais konstruoja mūsų tapatybę, tiria istorijos lūžio momentus, atmintyje prikelia Lietuvos herojus. Tačiau kad ir kaip dėliočiau, tai būtų tik kontūras to, ką K. Grigaliūnas daro, bet ne esmė. Man tai panašiau į ritualinį veiksmą, susijusį su visuotine empatija, atleidimo ieškojimu, kainos mokėjimu, gedėjimu, apvalymu, „išsiraudojimu“. Ir nėra visa tai apimančio žodžio, nes tas jausmas, kurį provokuoja menininko veiksmai, yra už sąmonės. To nenusakysi, gali tik patirti. 

 

Instaliacija veikia iki birželio 25 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–15 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.