Davidas Lynchas tai daro nuosekliai, atskleisdamas vis naujus, iš pirmo žvilgsnio nematomus tikrovės sluoksnius. Tarsi jis teigtų, kad tikrovė yra ne tik begalinė, bet kartu ir daugiaprasmė. Jo filmuose ir asmenybių, ir tikrovės persikūnijimai tokie realūs, kad priverčia keisti požiūrį į save ir pasaulį. Panašiai vyksta ir su kinu. Po kiekvieno Lyncho filmo paaiškėja, kad kino erdvė ir vėl išsiplėtė, kad filmus galima kurti, nuolat įžengiant į vis naujus jos išmatavimus. Lynchas eksperimentuoja su tuo, kas yra kino esmė, jo materija. Man atrodo, kad didžiąją jos dalį sudaro mūsų, t. y. žiūrovų pasąmonė. Lynchas yra tikras iliuzionistas. Jis žaidžia su pasąmone ir kartu nuolat perkuria tikrovę, laiką, erdvę. Gal todėl jo filmai bemat po gabalėlį išnešiojami į kitus – paprastesnius ir įprastesnius.
2006 m. jo sukurta „Vidaus imperija“ (LTV, 19 d. 23 val.) – vis dar naujausias režisieriaus filmas, rodytas kino teatruose. Lynchą dažniau pamatysi televizijos ekrane pasakojantį apie meditaciją ir visokias neįtikimas teorijas nei kalbantį apie filmus. Matyt, jų dar teks palaukti. Belaukiant galima prisiminti ir „Vidaus imperiją“ – ji tikrai nepaseno, nebent tapo aiškesnė, suprantamesnė. Filmo herojė, kurią suvaidino Laura Dern, turi dvi tapatybes ar du įsikūnijimus – aktorės ir prostitutės. Ji bando išgyventi pasaulyje, kuris žiaurus ir negailestingas, nesvarbu, ar tai būtų Holivudas, ar tolimoji Rytų Europa. Ji kenčia, išgyvena beprotišką meilę, bijo.
Lynchas nesistengia visko paaiškinti, palengvinti žiūrovo dalią. Bet kai pasiduodi jo iš pirmo žvilgsnio iracionaliam vaizdų ir personažų chaosui, staiga pasijunti tame kitame išmatavime, kur viskas įgyja naują prasmę. Ir trumpo metražo 2002 m. Lyncho filmo apie triušius fragmentai, ir ribos, kurias filme akivaizdžiai sugriauna kiekvieno iš mūsų „vidaus imperija”. Žinoma, tai galima paaiškinti ir aplinkybe, kad Lynchas kūrė filmą be scenarijaus, o kai kurios scenos buvo parašytos filmavimo išvakarėse. Bet tai – pernelyg logiškas paaiškinimas, todėl filmui jis netinka, nes „Vidaus imperija“ savaime yra kino hipnozės seansas.
„Vidaus imperiją“ Lynchas kūrė Los Andžele ir Lodzėje. Pastarasis miestas jį sužavėjo iškart. Kartu su vieno kino festivalio steigėju Lynchas planavo atgaivinti Lodzės kino paviljonus, statyti didžiulį kino centrą. Projektas buvo toks originalus, kad miesto valdžiai jis pasirodė neįgyvendinamas.
Lenkų režisierius Janas Hryniakas taip pat turi daug neįgyvendintų projektų. Ir labai gerą humoro jausmą. Sekmadienį, prieš „Vidaus imperiją“, LTV parodys jo 2010 m. filmą „Triukas“ (19 d. 21.15). Vis dar prisimenantieji Juliuszo Machulskio „Va bank“ iškart supras, kad Hryniakas kuria ne tik komediją apie dviejų inteligentų pabėgimą iš kalėjimo. Talentingas dolerių padirbinėtojas Markas ir kameroje profesoriumi vadinamas Vitekas, atsitiktinai įpainioti į valstybės lygio skandalą, nusprendžia sužaisti savo va bank ir atsilyginti išdavikams už praeities skriaudas. Kerštas, kaip žinote, skaniausias tuomet, kai atvėsta. Filme bus ne tik keršto ir meilės, bet ir pilkokame lietuviškame peizaže atpažįstamų politikos, žvalgybos intrigų bei papročių.
„Triuke“ vaidina neįtikimai talentingi lenkų aktoriai Piotras Adamczykas, Andrzejus Chyra, Robertas Więckiewiczius, Marianas Dziędzielis, Bartłomiejus Topa, Erykas Lubosas ir Karolina Gruszka, kuri, beje, filmavosi ir „Vidaus imperijoje“.
Kai 1978 m. ekranuose pasirodė gruzinų režisierės Lanos Gogoberidzės filmas „Keletas interviu asmeniniais klausimais“ (LTV2, penktadienį, 17 d. 19.05), net ir gerokai šiuo požiūriu atsilikę sovietų kritikai prabilo apie feministinį kiną. Filmo herojė Sofiko (Sofiko Čiaureli) yra žurnalistė. Ji dirba laikraščio laiškų skyriuje ir nuolat skuba pas žmones, kurie tikisi, kad redakcija gali padėti išspręsti jų problemas. Sofiko susitikimai su reportažų herojėmis – unikali 8-ojo dešimtmečio moterų ir jų požiūrio į meilę, darbą, šeimą galerija. Tai – tarsi atskiros novelės, pasakojančios moterų likimus.
Susitikimai padeda Sofiko geriau suprasti save ir savo problemas, skausmingai besiklostančius santykius su vyru, kuris jai nuolat priekaištauja, kad žmona pernelyg daug laiko skiria darbui ir svetimiems. Svarbią vietą filme užima ir Sofiko vaikystės trauma – jos motina buvo represuota, mergaitę užaugino tetos.
L. Gogoberidzė (gim. 1928) yra sakiusi, kad kine bando tyrinėti, kaip laikas ir būdingiausi jo bruožai veikia moters psichologiją, elgesį. Pirmą savarankišką filmą diplomuota filologė sukūrė 7-ojo dešimtmečio pradžioje, paskutinį – 1992-aisiais. Kiną jai užgožė politika. Zviado Gamsachurdijos valdymo metais režisierė feministė negalėjo taikstytis su patriarchalinėmis valdančiųjų nacionalistų pažiūromis. 1996 m. L. Gogoberidzė tapo Gruzijos parlamento daugumos lydere, po 1999-ųjų kelerius metus dirbo Gruzijos atstove ES. 2010 m. L. Gogoberidzė atsisakė ordino, kurį jai turėjo įteikti Michailas Saakašvilis.
Susan Monford 2008 m. filmas „Kol jos nebuvo“ (LNK, 18 d. 21 val.) – apie stiprią moterį, kuri su žiauriu vyru ir vaikais gyvena prabangiame priemiestyje. Kartą Dela (Kim Basinger) tampa žmogžudystės liudininke, todėl yra priversta ieškoti būdų, kaip apsiginti nuo keturių žudikų. Karen Moncrieff 2006m. drama „Negyva mergina“ (LTV, šįvakar, 17 d. 22.45) pasakoja apie penkias moteris, kurias sukrėtė jaunos merginos mirtis. Filmas susideda iš penkių dalių: „Motina“, „Sesuo“, „Užsienietė“, „Sutuoktinė“ ir „Negyva mergina“. Iš tikrųjų tai filmas apie moteriškumo esmę. Režisierę įkvėpė asmeninė patirtis. Ji buvo prisiekusioji jaunos prostitutės teisme. Išklausius skirtingų liudininkų, Monford požiūris į teisiamąją iš esmės pasikeitė. Ji pamatė priešais save jauną ir nelaimingą motiną. Tada ir panoro sukurti filmą apie tai, kaip pačios to nesuvokdamos kenčia moterys. Kiekviena iš filmo herojų iš dalies ir yra „negyva mergina“, nes dažnai būtinybė priimti svarbius sprendimus šioje visuomenėje priverčia moterį užmušti dalelę savęs.
Jūsų –
Jonas Ūbis