Tačiau ten visi pareigingai dūzgia – nuo kandžių it kandys kritikų iki žvaigždžių, su kuriomis kandžių keliai nesikerta. Apie Leonardo diCaprio ir Eltono Johno apsilankymą informuoja „New York Times“ – ir tai tikriausiai turėtų pridėti bienalei simbolinių taškų, bet ji ir taip braška per siūles nuo didžiuliais kiekiais demonstruojamo elitinio meno. Nei Venecijai, nei bienalei seniai nebereikia jokio įteisinimo – čia ji dalija pripažinimo ženklus ir indulgencijas.
Didžioji paroda Arsenale, pavadinta „ILLUMInations“ (pažodžiui – nušvitimai, bet ne mažiau svarbi ir nuoroda į nacijas, tautas, bendruomenes) pasiūlo bendrą naratyvą, kurio galima nesilaikyti, bet nuo kurio negali pabėgti. Jis aidi nacionaliniuose paviljonuose, šiemet kaip niekad kalbančiuose masėmis ir apie mases – kolektyvinė kūryba yra veikiau taisyklė nei išimtis. Paradoksalu tai, kad dalyvavimo ir įtraukimo principais veikiantys projektai vis dar siejami su autoryste, kurios reikšmę tarsi norėtų kvestionuoti – bet to neleidžia rinka ir reklaminės strategijos. Štai ir garbės raštu apdovanotas Lietuvos paviljonas bienalės informacijoje pristatomas kaip Dariaus Mikšio darbas. Tiesiog – „a work by...“. Bet apie tai – vėliau.
Ryškiausia „ILLUMInacions“ tendencija – istorijos dekontekstualizavimas pertvarkant erdvę. Bienalės kuratorė šveicarė Bice Curiger neatsitiktinai atskaitos tašku pasirinko XVI a. italų tapytoją Jacopo Tintoretto (1518-1594) ir atgabeno tris jo paveikslus iš Venecijos Akademijos galerijos ir San Giorgio Maggiore bažnyčios į centrinį paviljoną „Giardini“. Tai istorinė ir erdvinė šios bienalės koordinačių sistemos pradžia. Pasak kuratorės, Tintoretto jai svarbus dėl ypatingo dėmesio šviesai ir eksperimentavimo. Ir dar dėl to, kad jis – savotiškas autsaideris, garsėjantis netikėtomis kompozicijomis ir eskiziška (to meto kontekste) tapybos maniera. Titanas Tintoretto į šiuolaikinio meno erdvę įkrito kaip meteoritas – neprarasdamas svorio, bet ir nesuformuodamas aiškesnių jungčių su kitose salėse eksponuojamais darbais.
Netikėta jungtis su Venecijos šviesos meistru atsiranda Arsenale, kur Monica Bonvicini (gimusi Venecijoje ir laimėjusi „Auksinį liūtą“ už dalyvavimą Italijos paviljone 1999 m.), eksponuoja instaliaciją, įkvėptą Tintoretto paveikslo „Mergelės įvedimas į šventyklą“. Jis pasakoja apokrifuose užrašytą istoriją, esą trejų metų Mariją tėvai atvedė į šventyklą mokytis, o ši užlipo 15 laiptelių („lyg būtų suaugusi“) iki kunigo, kad gautų jo palaiminimą. Bonvicini instaliacija („15 laiptelių iki Mergelės“, „Akla apsauga“) sudaryta iš skirtingai apšviestų veidrodinių laiptų, ant kurių negalima lipti, ir salės gale pakabintos milžiniškos rausvos užuolaidos („Pink Curtain“, 2002). Laiptai neišvengiamai primena ir blizgančias popmuzikos scenas, bet pabandžius sujungti šiuolaikinę ir istorinę patirtis pasipila kibirkštys.
Kitas svarbus aspektas – erdvės erdvėje kūrimas, kuris kaip tik ir keičia istorinį ir čia pat egzistuojantį bienalės kontekstą. Kuratorė pakvietė keturis menininkus sukurti savo parapaviljonus, kurie įsiterptų į bienalės ekspoziciją, bet kartu būtų nauji architektūriniai dariniai. Už gyvenimo nuopelnus apdovanotas Franzas Westas atkūrė savo virtuvės Vienos studijoje planą ir pakvietė eksponuotis savo draugus. Song Dongas iš daugybės medinių durų ir pertvarų kuria savotišką senojo Pekino priemiesčio modelį, sumaišydamas gyvenamąsias ir ekspozicijų erdves. Įdomiausias pasirodė lenkų menininkės Monikos Sosnowskos daugiakampę žvaigždę primenantis paviljonas, trikdantis siaurom smailėjančiom erdvėm. Menininkė kvestionuoja pritaikomumo ir racionalumo reikšmę –išklijavusi savo paviljoną tapetais ji kviečia apžiūrėti ten eksponuojamus darbus iš netikėto kampo ir iš labai arti.
„Moteris užima mažai erdvės“ – taip vadinasi Estijos paviljonas, kuriame savo filmus ir instaliacijas rodo Liina Siib. Tokią temą inspiravo Estijos žiniasklaidoje kilusios diskusijos dėl čia esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų atlyginimų skirtumo. Diskusijų metu net nuskambėjo nuomonė, esą moteriai reikia mažiau pinigų ir erdvės. Menininkei ši frazė tapo atspirties tašku. Ji rodo bandeles kepančias, šokančias moteris, kurios tikrai triūsia ankštose erdvėse, galiausiai susitinka pokalbiui ir fotografuoja prostitutę jos mažame butelyje. Tačiau tai tik pradžia – einant iš patalpos į patalpą suvokimas keičiasi. Atskleidžiamas tokios mažumo, nereikšmingumo, „mažybiškumo“ retorikos melagingumas ir dviprasmybė. Apie tai kataloge, vesdama paralelę su Virginijos Woolf „Savu kambariu“ rašo Agnė Narušytė.
Erdvės kūrimas, architektūra ir dizainas visada buvo svarbūs Venecijos bienalės elementai, bet šiemet itin išryškėjo įvairių erdvinių transformacijų, transliacijų, intervencijų mastas. Žiūrovas ne tik patenka į netikėtą erdvę, bet ir tampa jos kūrimo dalimi, optiniu lęšiu, laužiančiu šviesą ir gaudančiu atspindžius, per kūną patiriančiu erdvės tįsumą (Liuksemburgo paviljonas su banguojančiomis sienomis, kreivomis kolonomis ir veidrodžiais). Arba mechanizmo sraigteliu (Prancūzijos paviljone dūzgianti žmonių atvaizdų mašina, skaičiuojanti gyvybes ir mirtis). Japonijos paviljone iš viso pradingsta bet kokia koordinačių sistema – žiūrovą praryja animuotos erdvės. Klasikinė Didžiosios Britanijos paviljono išorė slepia turkišką kelių aukštų ankštą fotografo dirbtuvę su laiptais, durimis ir tarybinius laikus primenančiu stovimu tualetu. Galiausiai „Auksiniu liūtu“ apdovanotas Vokietijos paviljonas – tikra fluxus bažnyčia, kurioje šventosios dvasios vaidmenį atlieka filmai ir akcijų dokumentacija. Olandijos paviljonas su aštuonių menininkų darbais yra savotiška operos teatro scena; operos solistai įgarsina avariją Vengrijos paviljone. Galiausiai Islandijos paviljone randi tikrai rafinuotą kapitalizmo kritiką, taip pat išdainuotą operiniu balsu. Dainininkė su muzikantais plaukioja gondola Venecijos kanalais ir skelbia, kad „tavo šalis neegzistuoja“. Kad viešąją erdvę užvaldė korporacijos, ir net galingiausios valstybės sudeda ginklus prieš kapitalą, atiduodamos jam viešąjį sektorių.
Jei anksčiau labiau pasitikėta solistais, tai dabar vis svarbesnis komandinis žaidimas ir šou. Paviljonai dalyvauja savotiškoje „Eurovizijoje“, tik čia ji – pasaulinė („Univizija“?). Arba meno olimpiada, kur varžymosi ir kovos azartas turi skleisti taikos dvasią. Tai beveik paraidžiui įkūnijo amerikiečiai Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla, atsivežę gimnastikos čempionus Rachel Salzman ir Davidą Durantą, kurie JAV paviljone atliko sudėtingus pratimus. „Body in Flight“ ir „Body in Fight“ – kūnas skrydyje ir kovoje susipina. Tai vis tas pats raumenų demonstravimas apverčiant stereotipus aukštyn kojom – kaip sunkiasvorį tanką, tapusį tiesiog bėgimo takeliu. Lankantis ne viename paviljone susidarė įspūdis, kad šalys kovoja su savo kompleksais: amerikiečiai – su karo mašina, lenkai – su antisemitizmu (pasikvietę Izraelio menininkę Yaelę Bartaną, kviečiančią žydus grįžti į Lenkiją), Italijos paviljonas prikimštas nukryžiuotųjų ir „pornografijos“, virš kurių įsikūręs mafijos muziejus.
Tačiau kolektyvinė veikla ir jos refleksijos išreiškia skirtingas patirtis. Italijos paviljono kuratorius Vittorio Sgarbi turėjo užmojų pakviesti visus geriausiuosius, kuriuos pasiūlys šalies intelektualai. Rusijos paviljone dokumentuojamos Andrejaus Monastyrskio ir draugų akcijos brėžia alternatyvią oficioziniam ir komerciniam menui istoriją (nors kuo toliau, tuo sunkiau įžvelgti ribas). Danijos paviljone skirtingi menininkai įrodinėja žodžio laisvės svarbą – ir daro tai aistringai, nebanaliai. Kolektyviškumas, bendruomeniškumas, santykių estetika dažniausiai išryškina socialinę ir politinę dimensijas. Šiuo požiūriu Lietuvos paviljonas pasirodė hermetiškas, susitelkęs į modernistinio meno kanono refleksijas, kurias atgaivina tik darbų nešiojimo performansas. Atidarymo metu jį atliko ŠMC kuratorės. Reikia tikėtis, kad kada nors sulauksime rimtesnio eksponuojamos kolekcijos ir idėjų pristatymo, nes kol kas yra tik sunkus katalogas su autorių darbais ir lengvas Kęstučio Kuizino susirašinėjimo su Dariumi Mikšiu sąsiuvinis. Gražaus dizaino, kaip ir specialiai iš užuolaidos pasiūtas krepšys bei paviljono baldai (katalogo maketą sukūrė Jurgis Griškevičius, parodos architektūros ir baldų dizaineris Mantas Sauja).
„Kuo mažiau vaizdų, tuo labiau norisi žiūrėti“, – skaitome Kroatijos paviljone, kuriame kuratorių grupė WHW pristato Antonio G. Lauerio a.k.a. Tomislavo Gotovaco ir BADco darbus. Be jo performansų dokumentacijos, paviljonas veikia kaip savotiškas uždelsto veikimo panoptikumas, kur žiūrovas patenka į stebėjimo lauką ir pats tampa vaizdų apytakos dalyviu. Toks gundymas nerodymu, rodymu pavėluotai, slapta filmuojamu ir transliuojamu žiūrėjimo aktu – paveiki ir konceptualiai motyvuota istorinės medžiagos atgaivinimo priemonė. Kuriama heterotopija – kita erdvė, kuri perkelia žiūrovą į tarpekraninę, tarparchitektūrinę terpę.
Vis dėlto svarbiausias šios bienalės apžiūrinėjimų objektas buvo ne kūriniai ir žiūrovai, o laikrodis. Christiano Marclay tokio pavadinimo filmas sujungia realios ir kino juostos laikus, nors akivaizdu, kad veikėjai susirinkę iš viso kino šimtmečio. Kaip nufilmuoti laiką ir jo patyrimą nepabėgant nuo temos ir kartu neužstringant mechaniškuose pasikartojimuose? Marclay su pagalbininkais dvejus metus rinko ir montavo epizodus iš kone 4000 filmų, kol sukūrė paros trukmės kinematografinį laikrodį. Įdomiausia, kad šios stebint laiką prabėgusios valandos neprailgsta, nesusilieja, netampa schematiškos. Nes laiko fenomenas parodomas ir patiriamas per skirtingus gyvenimus ir situacijas: laukimą, vėlavimą, įtampą, senėjimą, susitikimą, išsiskyrimą, valgymą – daugybę ritualizuotų ir kasdieniškų nutikimų. Dar jaunos Meril Streep herojė sako savo dukrai prie pietų stalo: „Pasakyk maldelę.“ – „Maldelė“, – sako ši ir griebia šaukštą. O kažkokiam viešbutėly slapta susitinka pavogtas akimirkas skaičiuojantys meilužiai, tiksi bomba, muša bokšto laikrodis. Marclay sukūrė bienalės metonimiją, peraugančią į metaforą ir atvirkščiai. Tai filmas-kometa, ryjanti savo uodegą.