Tradicijos ir naujovės

Živilė Ramoškaitė
Gegužės 31 d. prasidėjęs penkioliktasis Vilniaus festivalis savo apimtimi ir atlikėjų skaičiumi dėl visiems kultūros žmonėms puikiai žinomų priežasčių yra gerokai sumažėjęs. Šiemet jame numatyti septyni koncertai, įvyksiantys per dvi savaites. Taigi festivalis susitraukė. Tačiau apgailestaudami dėl šio sumažėjimo negalime pasakyti, kad smunka jo meninis lygis – festivalis toliau laiko aukštai iškeltą kokybės kartelę. Tai parodė jau įvykę koncertai.

 

Gegužės 31 d. prasidėjęs penkioliktasis Vilniaus festivalis savo apimtimi ir atlikėjų skaičiumi dėl visiems kultūros žmonėms puikiai žinomų priežasčių yra gerokai sumažėjęs. Šiemet jame numatyti septyni koncertai, įvyksiantys per dvi savaites. Taigi festivalis susitraukė. Tačiau apgailestaudami dėl šio sumažėjimo negalime pasakyti, kad smunka jo meninis lygis – festivalis toliau laiko aukštai iškeltą kokybės kartelę. Tai parodė jau įvykę koncertai.

 

„Nuo pat pirmojo festivalio siekiame kurti šventę, kuri sujudintų, galbūt net priblokštų, būtų netikėta ir atlieptų žodžio „festivus“ prasmę bei esmę“, – sakė Vilniaus festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas. Stebiu ir recenzuoju šį festivalį nuo pat pirmųjų jo gyvavimo metų, tad galiu drąsiai paliudyti, jog tai ne tušti žodžiai. Per keturiolika įvykusių festivalių atmintyje susikaupė gausybė nepamirštamų įspūdžių ir išties gilių meninių išgyvenimų. Nevedžiau statistikos, bet spėju, kad festivalis surengė apie pusantro šimto, o gal ir daugiau koncertų, parodė nemažai ryškių scenos veikalų. Galbūt svarbiau už skaičius yra tai, jog festivalyje apsilankė daugybė įžymiausių pasaulio muzikantų: jie grojo, dirigavo, dainavo, bendravo su Lietuvos melomanais. Visų neišvardysi, paminėsiu bent kelis – Yehudi Menuhinas, Mstislavas Rostropovičius, Riccardo Muti, Krzysztofas Pendereckis, Valerijus Gergijevas, Gidonas Kremeris, Violeta Urmana, Davidas Geringas, Grigorijus Sokolovas ir kt. Itin veržliai savo kelią pradėjęs Vilniaus festivalis dar 1999 m. tapo Europos festivalių asociacijos tikruoju nariu.

 

Jau įpusėjęs penkioliktasis Vilniaus festivalis, greta savų tradicijų, kurių esmė – ryškių pasaulio ir Lietuvos muzikantų atliekama muzika, pasiūlė naujovių. Šįsyk didelis dėmesys skiriamas šiuolaikinei XX ir XXI amžių muzikai. Negalėčiau sakyti, kad dabarties muzika visai neskambėjo ankstesniuose festivaliuose, buvo net ir specialių užsakymų kompozitoriams. Tačiau šiemet naujoji muzika įtraukta į kone visas programas, o kai kuriuose koncertuose ji sudarys ir visą programą.

 

Tad kokie pirmieji įspūdžiai? Norisi pasidalyti mintimis apie pirmuosius tris Nacionalinėje filharmonijoje įvykusius koncertus.

 

Pagal nusistovėjusią tradiciją festivalį pradėjo simfoninis orkestras. Šįkart (gegužės 31 d.) tai buvo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras, Vilniaus festivalyje pasirodantis po ilgos pertraukos. Koncerto solistas – pasaulio smuikininkų elitui priskiriamas Vadimas Repinas. Vakaro programą sudarė Vytauto Bacevičiaus, Edouardo Lalo ir Sergejaus Rachmaninovo kūriniai.

 

Minėtai XX a. naujajai muzikai atstovavo V. Bacevičiaus „Elektrinė poema“, kuria koncertas pradėtas. Pasakyčiau, pradėtas labai garsiai, šiurkščiai ir triukšmingai, – tokia šio opuso pirmoji padala, kurioje orkestras įkyriai „brūžina“ gana nuobodaus ritmo masyvius klasterius. Vėliau – šiek tiek atokvėpio, kol vėl grįžta triukšmas ir agresija.

 

Šis 1932 m. sukurtas opusas įėjo į mūsų muzikos istoriją kaip vadinamojo mašinizmo estetikos bene vienintelis pavyzdys. V. Bacevičius siekė perteikti elektros amžiaus dvasią, tačiau kartu ir žmogaus dvasios kismą: „Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį mūsų gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidinį jo elementą“, – aiškino autorius. Dabar išgyvename „naujojo mašinizmo“ laikus, tad ši legendomis apipinta poema tampa aktuali. Kita vertus, festivalio publika turėjo progos sužinoti, kad tarpukario Lietuvoje buvo kuriama ir moderni, netgi avangardinė muzika.

 

Po V. Bacevičiaus reikėjo staigiai „persijungti“ į kitą bangą, grįžti į XIX šimtmetį, kai koncertų scenose karaliavo muzikantai virtuozai, jaudinantys publiką jausmingai ir virtuoziškai atliekamomis poemomis, siuitomis, fantazijomis... Prie tokių kūrinių priskirčiau E. Lalo „Ispaniškąją simfoniją“, kurios ispaniškas koloritas su gausiomis folklorinėmis melodijomis iki šiol kaitina atsiminimus. O jei dar groja tokio rango virtuozas kaip V. Repinas – klausymosi malonumas garantuotas. Savo partiją jis atliko išties pasigėrėtinai: sudėtingus virtuozinius triukus įveikė lengvai, natūraliai, be menkiausių išorinių efektų, jausmingiems ir dramatiškiems kūrinio momentams suteikė reikiamo spontaniškumo, užmojo ir gilaus jausmo, o žavios šokių temos tryško elegancija. Pritarti solistui nebuvo paprasta, vis dėlto orkestro partija taip pat reikalavo visiškos muzikavimo laisvės ir maksimalaus susigrojimo su solistu; to, tiesą sakant, pasigedau.

 

Užtat po pertraukos atlikęs S. Rachmaninovo simfoniją Nr. 1 d-moll orkestras atskleidė savo stipriąją pusę: veržlų ir pakilų muzikavimą, kuris atitiko šią emocijų prisodrintą muziką. Visi orkestro artistai grojo atsidavę, susikaupę, paklusdami ekspresyviems G. Rinkevičiaus mostams.

 

Vis dėlto didžiausia orkestrinio grojimo kulminacija buvo pasiekta bisui atliktoje populiariojoje Jules´io Massenet „Meditacijoje“ iš operos „Thaïs“, kai pasigirdo tyli ir išraiškinga smuikų melodija, užpildanti salės skliautus.

 

Birželio 2 d. koncertavo gerai pažįstamas violončelininkas, dabar ir dirigentas, Davidas Geringas ir pianistas Ianas Fountainas (Jungtinė Karalystė). Ansamblis pateikė romantišką programą, sudarytą iš Fryderyko Chopino ir Edvardo Griego kūrinių. Aktualiajai naujausiai muzikai atstovavo šiuo metu Belgijoje įsikūrusio Vykinto Baltako (gim. 1972) festivalio užsakymu sukurtas opusas „commentum“.

 

Koncertą atvėręs ankstyvas F. Chopino opusas „Introdukcija ir polonezas“ suskambėjo kaip įspūdingas šio darnaus kamerinio ansamblio prisistatymas. Ypač svarbi fortepijono partija – jai kompozitorius ir pianistas pažėrė nemaža užduočių, leido nuo pirmų garsų įvertinti pianisto meistriškumą ir ypač žėrinčią smulkią techniką. Kitas F. Chopino opusas, užbaigęs programą – gyvenimo pabaigoje sukurta Sonata g-moll op. 65. Veikalas suskambėjo tarsi vientisas, dramatizmo prisodrintas, kvapą gniaužiantis pasakojimas.

 

E. Griego Sonatoje a-moll atlikėjų dėmesys buvo sutelktas į kompozitoriui būdingus muzikinių vaizdų kontrastus, patetišką veržlumą, svajingą lyriką, pakilų judrumą. Kai kuriose sonatos vietose ansamblis mano galva kiek „perspaudė“ emocijų proveržius. Kita vertus, gal tai sąmoningas noras būti išgirstiems „naujosios mašininės“ epochos klausytojų... Tačiau, gal pajutęs audringų emocijų perteklių, D. Geringas su pianistu užbaigė koncertą dviem nuostabiais bisais, kai violončelė prabilo tuo ypatingu „geringišku“ skambesiu, sklindančiu iš sielos gelmių. Buvo atliktos dvi Gustavo Mahlerio dainos: „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ (iš ciklo„Penkios dainos F. Rückerto žodžiais“) ir „Ging heut‘ Morgen übers Feld“ (iš ciklo „Keliaujančio pameistrio dainos“).

 

Pirmąsyk festivalio programoje atsirado kompozitoriaus V. Baltako vardas. Tai pagirtina, šis tautietis lietuvių publikai mažai pažįstamas, nors senokai įsitvirtino Vokietijos ir jos kaimynių naujosios muzikos kūrėjų ir atlikėjų bendruomenėje. Jis apdovanotas įvairiomis premijomis, jo kūrinius leidžia solidžioji Vienos leidykla „Universal Editon“ ir Kelno „Aus Musik Verlag“. Opusas, kurį autorius parašė ir pavadino „commentum“ – nėra tiesioginis F. Chopino „Introdukcijos“ komentaras, greičiau jos inspiruotas savarankiškas kūrinys. Įdėmiai klausantis buvo galima fiksuoti pasikartojančią ir nuolat kintančią kelių garsų struktūrą, tačiau su F. Chopino muzika ji nesusieta. Muzikos vyksmas rutuliojosi nedideliais fragmentais, perskirtais pauzėmis, nenutraukiančiomis įtemptos kūrybinės minties, prasiveržusios fortissimo kulminacijoje. Jei fortepijono partijoje dominuoja fragmentuotos struktūros, violončelė traktuojama kaip dainingas instrumentas, kontrastuojantis su fortepijonu. Man regis, kūrinio aurą taikliai nusakytų paties V. Baltako mintis apie įtampą tarp išsakyto ir nutylėto. Kūrinį kompozitorius skyrė D. Geringui ir I. Fountainui, su kuriais bendradarbiauti, pasak autoriaus, jam buvo labai įdomu.

 

Birželio 3 d. koncerte susipažinome su pirmąsyk į mūsų kraštą atvykusiu italų pianistu, tikra fortepijono meno legenda Bruno Canino. Tai menininkas, seniai užkariavęs Europos ir pasaulio koncertų sales, bendradarbiaujantis su ryškiausiais muzikos šviesuliais. B. Canino unikalumas glūdi jo gebėjime vienodai tobulai perteikti ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką, būti puikiu solistu ir subtiliu kamerinio ansamblio partneriu. Garbusis maestro yra ir kompozitorius, jis sukūrė per tris dešimtis opusų.

 

Menininko universalumas akivaizdžiai atsiskleidė, kai su smuikininku Sergejumi Krylovu ir Lietuvos kameriniu orkestru atliko Josepho Haydno Koncertą fortepijonui, smuikui ir styginių orkestrui Nr.6 F-dur ir Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr.23 A-dur, KV 488 solo partiją. Klausantis J. Haydno grožėjausi subtiliu solistų ansambliu, lanksčiu jų tarpusavio pokalbiu, raiškiai įgarsintomis gausiomis puošmenomis, gyva muzikos tėkme, kurią harmoningai palaikė orkestras.

 

W. A. Mozarto Koncerte visą dėmesį užvaldė B. Canino fortepijonas, visų pirma, be pastebimų išorinių judesių išgautas puikus instrumento skambėjimas. Regis, tai viena didžiųjų fortepijono grando meno paslapčių. Taip pat sužavėjo paprastumas (iš tikro – menamas, pagrįstas giliu muzikos pažinimu ir skoniu), tikslumas, muzikavimo azartas, puikus ansamblis su orkestru (pūtikų atliekama muzika vis dėlto galėjo skambėti darniau ir tiksliau). B. Canino meninį portretą užbaigė du unikalūs bisai, tiesiog fantastiškai atlikti su S. Krylovu: Scherzo (Presto) iš S. Prokofjevo Sonatos smuikui ir fortepijonui Nr. 2 ir L. van Beethoveno Sonatos Nr. 8 finalas.

 

Pradėjau nuo antrosios koncerto dalies. Pirmojoje griežė S. Krylovo diriguojamas orkestras. Koncertas prasidėjo italų „galantiškojo stiliaus“ kompozitoriaus Luigi Boccherini simfonija op. 12 Nr. 4 d-moll „Velnio namai“ („La casa del diavolo“), kurios atlikimas susilydė beveik į tobulą muzikos ir interpretacijos vienovę.

 

Programą paįvairino šiuo metu bene labiausiai pasaulyje išgarsėjusio latvio Peterio Vasko simfonija styginiams „Balsai“. Trys kūrinio dalys turi programinius pavadinimus, kryptingai orientuojančius klausytojų vaizduotę: „Tylos balsai“, „Gyvenimo balsai“ ir „Sąžinės balsas“. Kūrinys skambėjo kaip vieningas pasakojimas, prasidedantis nuo neapibrėžto tylaus garsų chaoso (sakytum, klaidžiojimo sąmonės gelmėse), kartkartėmis susiformuojančio į minorinį trigarsį. Dominuojant autoriui būdingam elegiškumui ir garsų virpėjimui, vidurinėje dalyje muzikos tėkmė įvairuoja, kyla įtampa, sproginėja dinamika, violončelių melodiją slopina chaosas... Jis girdimas ir paskutinėje dalyje, kol vėl sugrįžtama į minorą ir gana netikėtai kūrinys nutrūksta. Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas S. Krylovo, pateikė labai raiškų veikalo pavidalą. Koncerto, beje, klausėsi ir specialiai į Vilnių atvykęs kompozitorius.


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.