Sugrįžus iš Kenterberio

Kamilė Rupeikaitė

Nepaprastai jaukus, istorinis, dar romėnų laikais įkurtas Anglijos miestelis Kenterberis (Canterbury), garsėjantis įspūdingu pasaulinės reikšmės paveldo objektu – Kenterberio katedra, gegužės 20–29 d. buvo tapęs Baltijos regiono muzikos atlikimo centru. Čia vyko jau tradicinis, 10 metus rengiamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Sounds New“, šį kartą skirtas Baltijos šalių muzikai. Festivalį, kurį organizuoja Kenterberio Kristaus Bažnyčios (Christ Church) universiteto darbuotojų komanda, sudaro ne tik akademinės ar eksperimentinės muzikos koncertai, bet ir edukaciniai renginiai, kompozicijos konkursas, muzika viešose erdvėse, muzikologų konferencija, poezijos skaitymai, filmų programa. Festivalis rengiamas bendradarbiaujant su kitu mieste esančiu – Kento – universitetu. Viešint susidarė įspūdis, kad Kenterberio miesto bendruomenė mėgsta šį festivalį ir noriai jame dalyvauja, gausiai lanko.

 

Festivalio programos pavadinimo akcentas „Baltic +“ indikuoja kiek platesnį nei vien Baltijos šalių muzikos spektrą. Greta pagrindinės šių metų festivalio figūros – pasaulyje žinomiausio Baltijos regiono kompozitoriaus Arvo Pärto – muzikos, skambėjo kitų Baltijos šalių kompozitorių (aprėpiant ir Skandinavijos kraštus bei iš dalies – Lenkiją) kūriniai. Taip pat, matyt, dėl tam tikro „prieskonio“, į programą buvo įtraukti pasaulinio garso kompozitorių – Philippo Glasso, Terry Riley, Sofijos Gubaidulinos – kūriniai. Anot prie festivalio programos lietuviškosios dalies dirbusios Lietuvos kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Daivos Parulskienės, „mintis imtis baltiškos temos Kristaus Bažnyčios universitetui veikiausiai kilo kartu su noru pasikviesti Arvo Pärtą, tai yra idealus pasirinkimas miestui, turinčiam tokią įspūdingą katedrą. Tačiau tai tikrai nėra dažnas ir būdingas pasirinkimas čia organizuojamiems renginiams, net ir turint mintyje tai, kad Pärtas yra viena įtakingiausių naujosios muzikos figūrų, o Baltijos šalių chorinė muzika sparčiai plinta visoje Didžiojoje Britanijoje. Britų spauda šį pasirinkimą kaip visuomet su didele arogancijos doze įvertino kaip „herojiškai nepopuliarų veiksmą“. Tad tikrai pagyrų vertos festivalio organizatorių pastangos neapsiriboti vien tik A. Pärto muzika ir labiau pasigilinti į tai, kas vyksta Baltijos šalyse. Vieno iš susitikimų metu festivalio meno vadovas Paulas Maxas Edlinas atsargiai pasidavė apibendrinimams, esą susipažinus su daugybe įrašų, jam lietuvių muzika pasirodė „rupesnė“ nei kaimynų, įvairesnė. Festivaliui buvo atrinkta nemažai kūrinių, kurie turėjo būti atlikti įvairiuose kontekstuose, tačiau organizatoriai teigė, kad kai kuriais atvejais britų atlikėjus buvo sunku įtikinti, kad labiau verta išmokti naują įdomų kūrinį nei atlikti puikiai žinomą repertuarą (šios realijos mums yra puikiai žinomos). Tačiau galima pasidžiaugti tuo, kad organizatoriai patys atsirinko Audros Molytės prodiusuotą šokio spektaklį "Taip!", kuriame įdomiai jungiama gyva muzika ir įrašas (Egidijos Medekšaitės muzika), šokis (Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas), videoprojekcijos ir šviesos (Vladimiras Šerstobajevas), noriai sutiko įtraukti Kauno styginių kvarteto pasirodymą, Audriaus Stonio filmų programą (išeities taškas buvo "Baltijos kelio" filmų programa), taip pat festivalyje su savo jaunaisiais kolegomis bei dėstytoju Owenu Murray´umi pasirodė akordeonininkas Martynas Levickis, studijuojantis Londono karališkoje muzikos akademijoje. Itin gerų atsiliepimų sulaukė Kauno styginių kvarteto koncertas – ir programa, ir atlikėjai, kuriuos publika ir festivalio organizatoriai sutiko itin šiltai, tad, tikėtina, kvartetas turėtų grįžti į Angliją turui 2012 ir 2013 metais.“ Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė, Dalia Terminatė, Eglė Karžinauskaitė, Saulius Bartulis) „Sounds New“ festivalyje gegužės 23 d. atliko A. Brucknerio styginių kvartetą c-moll op. 111, Zitos Bružaitės „Mozaiką“, Justės Janulytės „Ariją“, Vidmanto Bartulio „Keturias paguodas liūdnai violončelei ir dainą be žodžių“ ir „Psalmes“ – styginių kvartetą Nr. 2.

 

Didžiulį įspūdį paliko du labai aukšto lygio vakariniai koncertai nuostabiojoje Kenterberio katedroje: gegužės 26 d. katedros kriptoje A. Pärto, Rodericko Watkinso, Philipo Glasso, Terry Riley kūrinius (dauguma jų buvo britiškoji premjera) atliko žymusis Amsterdamo violončelių oktetas, o 27 d. centrinėje katedros erdvėje A. Pärto, B. Britteno, Rolfo Martinssono, Henryko Goreckio, Nicolaso Mawo kūrinius atliko vieni geriausių Didžiosios Britanijos kolektyvų – Karališkojo Kembridžo koledžo choras ir Filharmonijos orkestras. Sukrėtė A. Pärto „Adomo rauda“ vienuolio, šv. Silvano (Silvano Atonito) tekstais, užsakyta 2010 ir 2011 m. Europos kultūros sostinių Stambulo ir Talino, taip pat Didžiojoje Britanijoje skambėjusi pirmą kartą. Kūrinys paženklintas dramatizmo, sielvarto proveržių. Apmąstydamas egzistencinę kančią, A. Pärtas Adomą traktuoja ir kaip kolektyvinę sąvoką, ir kaip kiekvieno individo, kenčiančio žmonijos kataklizmus, simbolį. Dar kartą įsitikinome, kad A. Pärtas yra sukūręs unikalų savo pasaulį, jo muzika, kaip pabrėžia G. Daunoravičienė, yra „labai radikaliai moderni ir kartu patriarchališka, pasižymi didinga kosmine tvarka“. Labai gausiai susirinkusi publika itin šiltai priėmė šiuos koncertus. Maloniai netikėta buvo ir tai, kad abu vakarus koncertai prasidėjo trumpa malda – matyt, tai irgi visų toje sakralioje didingos katedros erdvėje vykstančių koncertų tradicija.

 

Vertinant gegužės 26–28 d. vykusią konferenciją „Baltijos muzikos ir muzikologijos“, labai džiugina visų pirma tai, kad ši iniciatyva atėjo iš išorės, kad britų universitetas ėmėsi Baltijos šalių muzikos pristatymo ir mumis buvo susidomėta. Pati idėja yra labai reikšminga Lietuvos muzikai ir muzikologijai, kaip galimybė viename didžiųjų Europos kultūrinių centrų pristatyti mūsų muzikinį paveldą ir dabartį, sudominti Lietuvos muzika tuos, kurie iki šiol nieko apie ją nežinojo. O ir važiuota ne tuščiomis rankomis – G. Daunoravičienė Kenterberio universiteto bibliotekai padovanojo visų M.K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių įrašus, R. ir G. Povilioniai dovanų atvežė visą žurnalo „Lietuvos muzikologija“ rinkinį. Beje, energingoji, visada besišypsanti, konferencijos rengėja dr. Eva Mantzourani jau pažadėjo atvažiuoti į Lietuvą ir atsiųsti savo straipsnį „Lietuvos muzikologijai“.

 

Konferencijos programa buvo išties intensyvi – vienu metu vykdavo dvi sekcijos (iš viso jų surengta 13), dvi buvo skirtos vien lietuvių muzikai („M.K. Čiurlionis ir anapus“ ir „Šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai“). Savo kraštui atstovavome aštuoniese: Muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė, habil. dr. Gražina Daunoravičienė, pristačiusi M.K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos žodyną ir praktiką, LMTA Muzikos teorijos katedros vedėja, docentė dr. Audra Versekėnaitė, kalbėjusi apie XX a. Lietuvos muzikos įtakas ir sąveikas, LMTA Muzikos teorijos katedros lektorė dr. Rima Povilionienė, gvildenusi konstruktyvųjį Lietuvos muzikos pagrindą nuo Čiurlionio iki XX a. pabaigos, Lietuvos radijo muzikos redaktorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) Muzikologų sekcijos pirmininkė Jūratė Katinaitė, pristačiusi Lietuvos muziką tarptautinėje kompozitorių tribūnoje, Lietuvos vargonų paveldo centro direktorius dr. Girėnas Povilionis, aptaręs vėlyvojo baroko vargondirbystės Vilniaus mokyklą ir vargonų statytojo Nicolauso Jantzono veiklą, LMTA docentas dr. Rimantas Astrauskas, kalbėjęs apie Lietuvos etnomuzikologiją pokariu kaip tylų pasipriešinimą, LNOBT žurnalo „Bravissimo“ redaktorė, LKS Muzikologų sekcijos vicepirmininkė Beata Baublinskienė, pasirinkusi temą apie pastarojo dešimtmečio lietuvių operų kūrimo suklestėjimą, ir šių eilučių autorė, pristačiusi kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikos tapatybes. Visi pranešimai buvo labai skirtingi: trys – teoriniai, skirti struktūrų sąveikoms ir analizėms, kiti – istoriniai, atspindintys skirtingą šiuolaikinės muzikos problematiką, įvairių kompozitorių kartų sąšaukas, kūrėjų identiteto klausimą. Noriu padėkoti kolegėms G. Daunoravičienei ir B. Baublinskienei, pasidalijusioms savo įspūdžiais ir padėjusioms parengti šį reportažą.

 

Didžiausia konferencijos sekcija buvo skirta A. Pärto kūrybos analizei. A. Pärto, V. Tormiso ir kitų estų kompozitorių muziką nagrinėjo ir užsieniečiai, ne tik patys estai, o štai latvių ir lietuvių muziką bei jos ypatumus pristatė patys šių kraštų tyrinėtojai. Išimtis – M.K. Čiurlioniui skirtoje sekcijoje pranešimą apie oktatonizmą skaitęs muzikas Georgas Kennaway‘us. Šis M.K. Čiurlioniu besidomintis britas atvyks ir į rugsėjį Vilniuje rengiamą M.K. Čiurlioniui skirtą trijų dienų tarptautinę konferenciją. G. Daunoravičienės, kuri klausėsi pranešimų estiškoje sekcijoje, teigimu, analizuojantieji A. Pärto muziką gali eiti tiesiai prie esmės siaurindami objektą, nes pagrindinė informacija, kontekstas jau yra žinomas, apie šį kūrėją rašoma enciklopedijose, jo tintinnabuli (varpelių stiliumi) sąvoka daug tyrinėjama. Tuo tarpu lietuviai pranešimo dalį turėjo skirti pagrindinei informacijai, o ne reiškinio tyrinėjimo gelmei, nes tai, ką pristatome, niekam nežinoma. Kaip įdomiausią A. Pärto sekcijoje G. Daunoravičienė išskyrė estės Saale Karedos pranešimą „Ieškant Arvo Pärto Summa raktažodžio“, kur „labai protingai ir logiškai buvo išdėstyta tintinnabuli technikos esmė – kaip duali bazinės struktūros sklaida dviem sąveikaujančiais lygmenimis (T– balso ir M– balso) – tintinnabuli balso ir melodinio balso. Įdomiausia, kad ji parodė labai tikslią matematinę Pärto kompozicijų struktūrų išdėstymo kalkuliaciją, kur jis visai tiksliai matematiškai permutuoja numatydamas šių bazinių struktūrų kitimą“. Pats A. Pärtas, anot G. Daunoravičienės, labai aistringai neigė tokių apskaičiavimų buvimą savo muzikoje, sakydamas, kad tai būtų pernelyg formalu ir nevisai kūrybiška: tačiau profesorė pabrėžė, kad „kalkuliuojama tik fundamentali „skeletinė“ struktūra, toliau yra laisvai formuojama faktūra, melodinės puošmenos, šiuose aukštesniuose lygmenyse skleidžiasi intuityvus laisvos kūrybos impulsas“.

 

G. Daunoravičienė, vertindama kolegų iš kitų šalių pranešimus, atkreipė dėmesį į kontekstų nebuvimą, nesigilinimą į teorijų tradicijas, pernelyg plačių išvadų darymą pranešimo pagrindu, pvz., kalbant apie Latvijos dainų šventes net nepaminėta, kad tokios rengiamos ir Estijoje, ir Lietuvoje, nebuvo analizuotas repertuaras ir pan. (Ilze Velsmidos pranešimas). Heather MacLaughlin Garbes iš JAV pranešime apie „dainuojančią revoliuciją“ Estijoje apibendrinimus padarė tik dviejų tradicinių estų chorinių dainų pagrindu. Kaip neblogus teorinius pranešimus G. Daunoravičienė išskyrė Kerri Kottos („Energijos virsmas Erkki– Sveno Tuuro muzikoje“) ir Daniele Buccio („Eino Roiha indėlis į kompozicinių technikų įvertinimą“) pasisakymus. G. Daunoravičienės teigimu, lietuviai nenublanko tarptautinės muzikologijos fone, netgi priešingai – tarp nedidelės apimties objektų ir gana paviršutiniškų jų apžvalgų rodėme rimtas ambicijas. Kontekstų stygių užsienio pranešėjų pasisakymuose galima paaiškinti tikriausiai tuo, kad nemaža dalis užsienio pranešėjų yra visų pirma atlikėjai. Teorijos derinimas su praktika, viena vertus, yra labai teigiamas bruožas (antai Lietuvos muzikologams vis kliūva, kad jie apie muziką išmano vien teoriškai, o ne praktiškai), tačiau, kita vertus, išryškėja gana paviršutiniškos muzikologijos žinios, siaurai apsiribojama savo tiriamu objektu.

 

Labai teigiamai galima įvertinti galimybę užmegzti kontaktus, asmeniškai susipažinti, o tai, tikimės, skatins tolesnį bendradarbiavimą. Anot B. Baublinskienės, „galbūt būtų buvę geriau, jei pranešimai pagal temų ir pasisakančiųjų geografiją būtų išdėstyti mišriau. Tuomet savaime vienas pranešimas suteiktų platesnį kontekstą kitam. Vis dėlto džiugu, kad nors lygiagrečiai lietuviškoms sesijoms vyko reprezentatyvios estų muzikos sesijos (jų paklausyti buvo atėjęs ir gyvasis klasikas A. Pärtas), Lietuvos muzikologų pranešimai sulaukė dėmesio, komentarų ir kiekvienas pritraukė tikslinių konkrečios nagrinėjamos temos klausytojų“. Antai savo pranešimo pavadinimu „Tas pašėlęs pirmasis dešimtmetis“ B. Baublinskienė norėjo nubrėžti asociatyvią paralelę tarp pastarojo dešimtmečio Lietuvos operos (ypač kamerinės) scenos ir trečiojo dešimtmečio Vakarų Europos muzikos, kuris kartais įvardijamas kaip „pašėlęs dešimtmetis“, kai pradėjo rastis netikėčiausių formų kūrinių ir stilistinių mišinių. Pristatydama charakteringus lietuviškų šiuolaikinių operų pavyzdžius, Beata pradėjo nuo Broniaus Kutavičiaus „Lokio“ (2000), kuri, anot muzikologės, nėra modernistinė (juolab avangardistinė) opera, bet brėžianti tam tikrą estetinę ribą. Klausimas, kurio Beata sulaukė po pranešimo – „kodėl lietuviškose operose tiek daug kalbėjimo (ne dainavimo)“ – kol kas lieka retorinis, o jį uždavusiam muzikologui iš Kanados Jacobui Sagransui (estiškoje sekcijoje skaičiusiam pranešimą apie Veljo Tormiso muziką ir jos „kalbamuosius“ fragmentus) B. Baublinskienė padovanojo B. Kutavičiaus operos „Lokys“ CD, kuriuo jaunasis kolega išties labai apsidžiaugė. Lietuviškų kamerinių sceninių veikalų įvairovė ypač sudomino kompozitorę iš Latvijos Gundegą Šmite (ji skaitė įdomų pranešimą „Kalbos skambesys kaip pagrindinis naujausių latviškų chorinių kūrinių aspektas“). Didelio susidomėjimo sulaukė kolegos R. Astrausko pranešimas, skirtas Lietuvos etnomuzikologijai pokariu – bendresnio pobūdžio, pritaikytas nieko apie dėstomą temą nežinantiems, supažindinantis su istoriniu-politiniu kontekstu ir charakteringais, patraukliais liaudies dainų pavyzdžiais. Šis pasisakymas puikiai užbaigė lietuvių delegacijos pranešimus. Sąšaukų įvyko K. Rupeikaitės ir profesoriaus Kevino Karneso iš Emerio (Emory) universiteto (Atlanta, JAV) pranešimuose, kurie buvo skirti žydų kultūros Baltijos kraštuose temai. K. Karnesas savo pagrindinį pranešimą (keynote) pavadino kreipimusi, siekdamas, kad Baltijos muzikologai atkreiptų dėmesį į istorijoje iki Antrojo pasaulinio karo labai svarbų žydų įnašą formuojant šių kraštų muzikinę kultūrą, kad ši istorija neliktų užmarštyje ir būtų aktyviai tyrinėjama.

 

Pabaigoje galima pacituoti B. Baublinskienės mintį: „Mąstant bendriau apie britų rengtoje konferencijoje susidėliojusią Baltijos muzikos ir muzikologijos mozaiką, tenka konstatuoti, kad nors de facto bent jau trijų Baltijos kraštų ryšiai yra seni, mes patys (kaip ir estai bei latviai) baltiškųjų sąsajų nelinkę akcentuoti. Esame kiekvienas tarsi atskirai, o pabrėžti bendrybes vis dėlto būtų prasminga, bent jau prisistatant tokioms gana tolimoms ir mūsų nepažįstančioms kultūroms.“ Taigi yra apie ką pamąstyti ir padiskutuoti, rengiantis panašaus pobūdžio prisistatymams ateityje. Tikėkimės, kad jų tikrai bus. Juk turime kuo sudominti.

 

Dar vienas džiuginantis faktas – pirmą konferencijos dieną lietuvių sekcijose pamatėme LMTA muzikologijos studijų programos studentę Danguolę Kotryną Kapkanaitę. Ji specialiai atvyko iš Londono pasiklausyti pranešimų, o juk reikėjo mokėti nemažą dalyvio mokestį... Toks jaunosios kolegės pasirinkimas teikia vilčių, kad Lietuvos muzikologija išliks.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.