Lietuvių kalba vaidinantys studentai šįkart pasirinko Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) sceną. Jauniesiems aktoriams teko nelengvos užduotys – diplominiams spektakliams pasirinktos Yukio Mishimos, Alfredo Jarry, Harijiso Gulbiso bei Maksimo Gorkio pjesės. Prieš kelis dešimtmečius kai kuriuos iš šių kūrinių įvairiose šalies scenose statęs J. Vaitkus teigia, jog šios pjesės svarbios temų, žanro ir stiprių charakterių prasme. „Nenoriu, kad mano studentai baigtų studijas studentiškų etiudų, intermedijų ar estradinių pokštų lygmenyje. Žavus ironizavimas ir anekdotai tinka užstalėje, bet ne scenai“, – sakė naują dramos aktorių kartą išleidžiantis profesorius.
Ruošdami baigiamuosius darbus režisieriaus J. Vaitkaus studentai susilaukė ir kritikų dėmesio. Spektaklis „Markizė de Sad“ neseniai dalyvavo tarptautiniame studentų teatrų festivalyje „Po saule“. Pustrečios valandos trunkančiame spektaklyje moterų akimis žvelgiama į garsaus prancūzų aristokrato ir rašytojo markizo de Sado gyvenimą. Kurdami spektaklį, studentai rėmėsi ir Rytų filosofija, be to, gavo specifinių aktorystės pamokų. „Labai džiugu, kad mūsų pedagogė Vesta Grabštaitė per Suzuki metodą padėjo mums susitvarkyti su vidine energija“, – sakė studentė Gabrielė Malinauskaitė. Šį japonų dramaturgo kūrinį režisierius J. Vaitkus 1992-aisiais buvo pastatęs Nacionaliniame dramos teatre. „Vaidinti šią pjesę taip, kaip ji parašyta, tektų kokias keturias valandas, bet tiek niekas jos neklausytų. Yra būdas žodžiui suteikti labai reikšmingą vietą – tai sunkus būdas, reikalaujantis techniškai pasiruošusių, blaiviai mąstančių, intelektualių aktorių. Ir emocionalių”, – kalbėdamas apie Y. Mishimos kūrinį viename interviu sakė režisierius.
Šiame dramos aktorių kurse stiebiasi ir režisūriniai daigai. Pirmą kartą Lietuvoje statomos šiuolaikinio latvių rašytojo Harijiso Gulbiso dramos „Teateina visi pas mane“ ėmėsi ketvirtakursis Tadas Montrimas. Pasak kūrybinės grupės, spektaklis – tai istorija apie augantį ambicingų jaunuolių nerimą jiems artėjant prie slenksčio į ketvirtą dešimtį ir suvokimą, kad pastarąjį peržengus daugelio dalykų jau nebebus galima pakeisti. Kūrybines paieškas režisūroje pradedančio aktoriaus teigimu, kūrinį jis pasirinkęs dėl jo aktualumo psichologiniu požiūriu. „Norėjau įdomios medžiagos, aktualios sau ir visai atsitiktinai perskaičiau šitą pjesę. Mane ji užkabino, nes pačiam artima ši tema – jau artėja trisdešimtmetis... – šypsojosi dvidešimt septynerių metų T. Montrimas ir pridūrė: – Plačiajai auditorijai kūrinys gali padėti suprasti tų žmonių, kurie artėja prie trisdešimtmečio, desperatišką elgesį, pykčio protrūkius, nesivaldymą, supažindinti, kas vyksta su žmogumi, kai jis artėja prie tos ribos.“
Režisieriaus kėdę šiame spektaklyje užėmęs aktorius sakosi, jog ši patirtis jam nėra nauja. „Gal to neakcentuodamas, bet režisūrinių dalykų režisierius J. Vaitkus – mūsų dėstytojas – sąmoningai mus mokė jau nuo pirmo kurso. Tarkim, dirbant su „Paskutiniaisiais“, su Maksimu Gorkiu, būdavo, kad pasakydavo: „Na, Tadai, dabar tu režisuok“, ir palikdavo kažkokią sceną. Paskui, kai rodydavom, jis pasakydavo ne tik aktorines pastabas, bet ir režisūrines. Jau ir kurse yra atsiradęs toks įvaizdis, kad jei reikia, kad kažkas padėtų režisuoti, tai – „Tadas, Tadas“. Tuo labiau kad visi nori dirbti, visiems įdomu ir, manau, kad šitoje medžiagoje bendrakursių buvimas tikrai gal net labiau padeda nei trukdo, nes labai gerai pažįstam vieni kitus: žinau, kaip prie vieno prieiti, kaip prie kito, kaip iš vieno žmogaus išgauti reikiamą emociją, kaip su kuriuo kalbėti. Tai padeda“, – teigė T. Montrimas. Šiemet jis režisūros ragavo ir rengdamas baigiamąjį scenos kalbos disciplinos darbą – „Spūn Riverio antologiją“ pagal amerikiečių poeto Edgaro Lee Masterso kūrybą.
Vaidinti LRDT scenoje studentui – taip pat nebe naujiena. Būdamas antrakursiu T. Montrimas šiame teatre šoko režisierės Laimos Adomaitienės spektaklyje „Bėganti su vilkais“.
„Grupe 36“ pasivadinę absolventai į diplominių darbų sąrašą įtraukė ir judesio spektaklį. Valandos trukmės modernios choreografijos performansas „IšTapetuoto vidaus“, pasak studentų – žvilgsnis į individo vidinį pasaulį bei bandymas suvokti, kas slypi už „gražiai ištapetuotų sienų“ ir kas padeda išgyventi – atvirumas ar veidmainystė. Spektaklio choreografės Linos Puodžiukaitės teigimu, performanso koncepcija gimė paskaitų metu improvizuojant. „Man tai buvo tarsi mini iššūkis sau, nes tai nėra tie šokėjai, kuriems aš galiu ateiti ir duoti pačią sunkiausią kombinaciją, o jie ją išmoks ir darys, čia turiu truputį kitu principu dirbti. Su jais yra labai smagu, nes jie gana atviri kaip aktoriai, kaip jaunimas, tiesiog kaip žmonės. Jie nebijo bandyti kažką nauja arba papokštauti, kartais paišdykauti, o tai irgi duoda naujų idėjų. Iš improvizacijų gimė mini etiudukai, pradėjo kurtis duetai, po to viena dalis buvo siūbavimai ir kritinėjimai, kur aš tiesiog bandžiau rasti, kaip jie galėtų atsipalaiduoti šiek tiek daugiau. Pradėjo matytis jų pačių – kaip aktorių – asmenybė, braižas, kūrybiniai kompozicijos elementai ir visa tai supynė į vieną bendrą gabaliuką“, – dalijosi mintimis pedagogė.
Diplominių spektaklių sąraše – ir A. Jarry „Karalius Juobas“ bei M. Gorkio „Paskutinieji“. Pirmasis, priešingai nei visi kiti spektakliai, bus rodomas ne teatro scenoje. Nuo konkrečios vietos nepriklausomame spektaklyje, turinčiame minimalią scenografiją, nenaudojamas specialus apšvietimas ar garsas.
Spektakliai bus rodomi:
Birželio 5 ir 7 d. LRDT 18 val. – M. Gorkio „Paskutinieji“ (rež. – Jonas Vaitkus)
Birželio 8 d. LRDT 18 val. – šokio spektaklis „IšTapetuoto vidaus“ (choreogr. – Lina Puodžiukaitė)
Birželio 9 ir 10 d. LRDT 18 val. – Y. Mishimos „Markizė de Sad“ (rež. – Jonas Vaitkus)
Birželio 11 d. LRDT 18 val. – H. Gulbio „Teateina visi pas mane“ (rež. – Tadas Montrimas)