„Magija, kylanti iš subtilaus šviesos ir tamsos žaismo. Lėlių kūnai ir dainininkai išnyra šviesoje, po to paskęsta visiškoje tamsoje. Žiūrovai nuo pirmųjų operos akimirkų užvaldomi ir toliau vedami delikataus orkestro ir Monteverdi muzikos… Pripažinkime neabejotiną garso kokybę, net ir pačius skeptiškiausius žiūrovus vedančią barokinės muzikos sapno link (Juliette Soulat, 26 05 2011).“
„Savo rafinuotumu ir novatoriška išraiška šios dvi operos Gintaro Varno dėka iš tikrųjų paverčiamos stebuklu, o lėlės suteikia teatrališkumo baroko muzikai. Abiejų operų pastatymai vizualiai labai sėkmingi, sukuriantys skirtingas nuotaikas (A.Santi, „La Terrasse“, 2011).“
Vilniuje spektaklį „atradęs“ laikraščio „Liberaton“ teatro kritikas, festivalio „Passage“ meno vadovas, žurnalistas Jeanas Pierre‘as Thibaudat Paryžiaus scenose dar kartą pamatęs madrigalines operas džiaugėsi, kad Prancūzijos publika turėjo galimybę išvysti tokį rafinuotą, originalų, itin subtilų pastatymą: „Tai yra puikus pavyzdys, kai operos ir dramos žanrų gerbėjai susitinka viename spektaklyje.“
Monteverdi madrigalinių operų pastatymu susidomėjo kitų dramos, lėlių ir operos festivalių organizatoriai.
Kiekvienąkart gausiai susirenkantys žiūrovai audringai sutiko operų atlikėjus ir aktorius. Spektaklius filmavo Prancūzijos televizijos kanalas „France 3“.
Pirmą kartą Lietuvoje 2008 m. rudenį publikai pristatytos Monteverdi operos akimirksniu sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Unikali kūrybinė komanda: režisierius Gintaras Varnas, dailininkė Julija Skuratova, muzikinės dalies vadovas Darius Stabinskas, solistai, aktoriai, konsortas „Brevis“ atskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus Claudio Monteverdi operų esmę, išryškino pagrindinę energetinę liniją, trapų, nuolat kintantį ir neišsemiamą grožį. Sužavėti kritikai lietuviškus Monteverdi baroko operų pastatymus apibūdino „užburiančiu sapnu“, „lėlių ir žmonių dvikova“ arba „pritrenkiančiu pragaro sielų teatru“.
Lietuviško Monteverdi operų pastatymo muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją, kurią paruošė D. Stabinskas, papildo ir kita kūrybinės komandos idėja – pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų, dailininkė J. Skuratova šiose operose tapo lygiaverte režisieriaus G. Varno partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis. Taigi ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis, taip sukurdama nepakartojamą „pragaro sielų teatro“ iliuziją.
C. Monteverdi madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ 2009 m. buvo apdovanotos net dviem Auksiniais scenos kryžiais, vadinamaisiais Lietuvos „Oskarais“. Už geriausią režisūrą buvo įvertintas režisierius G. Varnas, o už geriausias lėles – dailininkė J. Skuratova.
„Banchetto musicale“ inf.