Linkėjimai Eločkai

Jonas Ūbis
Romos imperija užkariautose žemėse steigė savo provincijas. Penktadienį per LTV pasižiūrėjęs „Sidabrinių gervių“ ceremoniją, kuri labiau buvo skirta ne lietuvių kinui, o Holivudui, supratau, kad mūsų net nereikėjo užkariauti.

Dar tuos nuolatinius priminimus apie Holivudą supratau kaip netiesioginį nurodymą, į ką reikia lygiuotis ir lietuvių kinui. Arba, kaip jis vis dar toli nuo idealo. Nuo idealo lietuvių kinas tikrai dar toli, bet jis niekad netaps holivudiniu. Ir ačiū Dievui.

 

Iškilmingos ceremonijos kūrėjai nusprendė pasididžiuoti, kad Holivude taip pat yra lietuvių (tiesa, kažkaip sugebėjo nepastebėti svarbiausio iš jų ir dar „Oskaro“ laureato Roberto Zemeckio). Užtat daug dėmesio sulaukė Marius Balčiūnas-Weisbergas, savo filmuose įamžinęs ne vieną Maskvos „tusovkės“ personažą. Ką Balčiūnas turi bendra su Holivudu, taip ir nesupratau, bet jis bent jau, matyt, tikrai žinojo, į kokią auditoriją kreipiasi.

 

Sekant vakaro scenaristų ir režisierių logika, lietuviai turi būti visur. Tik pasijutę kažko didelio ir svarbaus dalimi, sugebame nugalėti provincialų nevisavertiškumo kompleksą. Niekad nemaniau, kad tas jausmas toks stiprus. Tarsi renginio kūrėjai solidarizuotųsi su nemirtingąja Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“ Eločka, kurios tikslas buvo gražūs drabužėliai ir aukštuomenės gyvenimas. Eločka kiekviename žingsnyje konkuravo su nepažįstama amerikiečių milijoniere. Vakaro sumanytojai, matyt, nusprendė parodyti, kad ir mes galime būti tikras Holivudas, ir gal net labiau.

 

Bet tai, ką jie rodė, buvo, švelniai tariant, gėdinga. Ypač bebalsė vulgari poniutė su lapės lavonėliu ant pečių, bandanti imituoti Marilyn Monroe. Ceremonijos vedėjas Marijonas Mikutavičius ponios net nepristatė (arba aš neišgirdau), lyg visi turėtų žinoti, kas ji tokia. Ko gero, jis teisus, juk kokioje nors Dievo ir žmonių pamirštoje skylėje visi pažįsta vieni kitus.

 

Buvo nuoširdžiai gaila šiųmetinių „Sidabrinių gervių“ laureatų ir iškilių svečių. Kaip (ir kur) jie turėjo pasijusti, žiūrėdami į lietuvišką M M (kuri galėtų dalyvauti nebent blogiausių aktorės imituotojų konkurse), klausydamiesi vedėjo ir kai kurių apdovanojimų teikėjų pašmaikštavimų (tiksliau, savireklamos)? Įdomu ar sulauksiu, kai panašių renginių kūrėjai pasižiūrės, kaip vyksta panašios ceremonijos ne tik Los Andžele ar Maskvoje, bet ir Paryžiuje, Londone, Varšuvoje? Ir kada dėmesio centre tikrai atsidurs laureatai, o ne įvairūs persirengėliai.

 

Provincijos vakarėlio įspūdį sustiprino ir ekrane rodomi permontuoti klasikinių filmų fragmentai. Vakaro rėmėjai tikrai nepagailėjo pinigų, juk net kelios „Krikštatėvio“ ar „Tautos gimimo“ minutės kainuoja labai brangiai, o kiek dar papildomai turėjo atsieiti autorių (arba teisių turėtojų) leidimas permontuoti filmų fragmentus ir juos rodyti per nacionalinę televiziją?

 

Tačiau ir aš tą vakarą vieną akimirką pasijutau tikras lietuvis. Tą minutę, kai Mikutavičius paplonino balsą ir pakvietė į sceną visų mylimą kritikę Rasą Miškinytę. Pagalvojau: dabar tai jau bus intriga, nes tokia kritikė neegzistuoja. Net įdomu, kaip pasijuto į sceną apdovanojimo teikti pakviesta prodiuserė Rasa Miškinytė.

 

Beje, apie laureatus. Šiemet rezultatus buvo galima nuspėti ir visai nekeista, kad tiek daug apdovanojimų gavo Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“. (Beje, jis rodo lietuvius – civilizuoto pasaulio, o ne gilios provincijos, žmones.) Prieš kelerius metus panašiai atsitiko ir per „Cezarių“ ceremoniją, kur beveik visi apdovanojimai atiteko Jacques‘o Audiard‘o „Pranašui“, ar šiemet Lenkijoje, kur triumfavo Jerzy Skolimowskio „Essential Killing“. Europoje, ir ypač Lietuvoje taip atsitinka, kad vieni kino metai būna derlingesni, kiti – nelabai. Svarbiausia – išsaugoti profesionalumo kriterijus.

 

Tų kriterijų niekad nepristigdavo gruzinams. Kadaise jų filmai buvo pavyzdys lietuviams, kaip kurti nacionalinę kinematografiją. Dabar mažai kas prisimena, bet „perestroikos“ metais grupė lietuvių išvažiavo mokytis kino režisūros į Gruziją. Juos atrinko patys gruzinai. Vieni lietuviai sugrįžo ir pradėjo kurti lietuvių kiną, kiti – pasklido po platų pasaulį.

 

LTV2 šiandien (birželio 3 d. 19.05) tęsia Gruzijos kino ciklą. Pamatysime iškart po „Pirosmanio“ Georgijaus Šengelajos sukurt1 muzikinį filmą „Veri kvartalo melodijos“ (1973). Kadaise jis buvo labai populiarus ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Režisierius tarsi vėl sugrįžta į XX a. pradžios Tbilisį, vargingus jo kvartalus. Čia gyvena filmo herojė skalbėja Vardo. Ji apkaltinama vagyste ir atsiduria kalėjime. Tačiau moters tikslai buvo kilnūs: ji norėjo sumokėti už našlio vežiko Pavlės dukterų šokių pamokas. Todėl už Vardo stoja visi kvartalo gyventojai.

 

Filmo seniai nemačiau ir net neįsivaizduoju, kaip jis atrodo dabar, kai kasdien per televiziją kažkas vis šoka ir dainuoja įvairiausiuose konkursuose bei šou. Kai filmas pasirodė, režisieriaus posūkis ne į tradicinę muzikinę dramą, o į amerikiečių miuziklą atrodė visai naujai. Nostalgiškus prisiminimus gali sužadinti ir aktorių ansamblis, nes pagrindinius vaidmenis „Veri kvartalo melodijose“ kūrė tuometiniai žiūrovų numylėtiniai Sofiko Čiaureli, Vachtangas Kikabidzė, Ija Ninidzė, Alisa Freindlich, Dodo Abašidzė, Kachi Kavsadzė.

 

Austrų rašytojas, režisierius ir operatorius Michaelis Glawoggeris mums geriau žinomas kaip dokumentinio filmo „Darbo žmogaus mirtis“ autorius. LTV sekmadienio naktį (5 d. 23 val.) parodys jo 2006 m. sukurtą vaidybinį filmą „Nevykęs pokštas“. Jo herojus yra jaunas turtuolis Sebastianas, kuris mėgsta manipuliuoti žmonėmis, žaisti jais, komplikuoti jų gyvenimą. Naujausias grobis (Sebastianas jų ieško internete) yra mokytoja Pia. Mergina sužino, kad Sebastianas išvežė į Čekiją gatvėje rastą girtuoklį ir paliko jį ten be dokumentų. Pia nusprendžia surasti nevykusio pokšto auką. Paaiškėja, kad tai ne tik alkoholikas, bet ir poetas. Tad šis filmas ir apie tai, kaip vieno žmogaus pokštas gali tapti kito likimu.

 

Nusprendusiesiems prie televizoriaus atsipalaiduoti, galiu rekomenduoti 2007 m. Gregory Hoblito sukurtą „Lūžį“ (LNK, 8 d. 22.30). Aeronautikos inžinierius Tedas Kraufordas taip pat mėgsta manipuliuoti žmonėmis. Sužinojęs apie savo žmonos neištikimybę, jis nusprendžia ją nužudyti. Tedo galvoje – tobulo nusikaltimo planas. Į jį įtraukiamas ir prokuroro padėjėjas Vilis. Anthony Hopkinso ir Ryano Goslingo duetas šiame filme tikrai vertas dėmesio.

 

Tomo Dey‘aus filmas „Uždelsta meilė“ (TV3, šįvakar, 3 d. 22.15) pristato vieną šių dienų Vakarų visuomenės fenomenų, kai jauni žmonės vis vėliau palieka tėvų namus. Režisierius sakė perskaitęs ne vieną straipsnį ir pats pažįstas ne vieną trisdešimtmetį, kuris nenori kraustytis iš gimtųjų namų. Kai kas juos net pavadino „bumerango karta“. Toks yra ir pagrindinis filmo personažas, kurį suvaidino Matthew McConaughey. Jis turi beveik viską, apie ką svajoja moterys, – yra gražus, vyriškas, elegantiškas, protingas sportiškas, simpatiškas. Jis mėgsta gyvenimą, draugus ir savo tėvus. Vaikinui trisdešimt penkeri ir vargšai tėvai suka galvą, kaip jo atsikratyti ir pagaliau pasimėgauti vienatve.

 

Man ja mėgautis padeda šunelis. Todėl sekmadienį per pietus (LNK, 5 d. 12 val.) būtinai užmesiu akį į Gary Davido Goldbergo 2005 m. filmą „Turi mylėti šunis“. Filmo herojė Sarah (Diane Lane) ką tik išsiskyrė. Bet ji nepraranda vilties sutikti didžiąją savo gyvenimo meilę. Saros šeima nori jai padėti, tačiau nelabai sekasi, kol viena iš seserų paskelbia žinutę internete, esą pretendentas į Saros širdį „turi mylėti šunis“. Į žinutę atsiliepia jaunas vyriškis – tikras svajonių princas, o šunį Sara nusprendžia pasiskolinti iš savo brolio. Niufaundlendo vardas man patiko labiausiai – Motina Tereza.

 

Jūsų – Jonas Ūbis



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.