Lietuvos krikščioniškųjų konfesijų raštijos paveldas

Jolita Liškevičienė
Jau beveik mėnesį veikia paroda, kurios pavadinimas nurodo Psalmių knygos žodžius „Ten aš eisiu prie Dievo altoriaus“ (Ps 42 (43), 4).


Pirmą kartą drauge eksponuojami Vakarų apeigų krikščionių – Romos katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir Rytų apeigų krikščionių – stačiatikių, sentikių, unitų spaudiniai ir rankraštinės knygos, saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. Siekiant parodos lankytojus išsamiau supažindinti su parodos eksponatais ir liturgijoje naudojamų knygų įvairove, šios parodos proga buvo surengta keturių pranešimų konferencija „Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų konfesijų liturginės knygos“; ji tapo parodos lydimuoju renginiu.

 

Pranešimai supažindino su tradicinių Lietuvos krikščioniškųjų konfesijų liturginių knygų specifika, jos formavimosi istorija, buvo pristatytos LDK teritorijoje rašytos, spausdintos ir naudotos knygos, aptariama jų raida ir naudojimas. Parodos kuratorė Agnė Zemkajutė ne tik parengė parodos ekspoziciją, bet ir pristatė Romos katalikų bažnyčios mišiolą, jo formavimąsi, rūšis, Lietuvos katalikams aktualius šių knygų priedus, istoriškai svarbias knygas, kurių didžiąją dalį galima išvysti parodoje. Evangelikų liuteronų kunigas Darius Petkūnas aptarė senąsias XVI–XIX amžių LDK ir Prūsijos Liuteronų ir Reformatų bažnyčių liturgines knygas – Agendas. Nadežda Morozova supažindino su daugybe Rytų apeigų krikščionių liturginių knygų, paaiškino sentikių, stačiatikių ir unitų liturginių knygų skirtumus, jų specifiką. Muzikologė Živilė Stonytė savo pranešime išsamiai pristatė vienintelį Lietuvoje muzikos inkunabulą ir didžiausią parodos eksponatą – Mišių giesmyną Gradualą. Taigi pranešimai buvo tiesiogiai siejami su paroda ir jos eksponatais. O knygos čia dalijamos į tris stambias grupes.

 

Pirmąją ir didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Romos katalikų liturginės knygos, jos eksponuojamos bažnytinės erdvės centre. Ekspozicijoje matyti, kaip kito svarbiausioji Romos katalikų apeigų knyga „Missale Romanum...“, trumpiau vadinta mišiolu, kuri kartu su visomis savo sudėtinėmis dalimis įgavo sunormintą, vientisą pavidalą. Pačios ankstyviausios apeigų knygos, dabar vadinamos sakramentarijais, yra senosios rankraštinės maldaknygės, skirtos kunigams. Maždaug X amžiuje vienuolynuose imti naudoti „Ordines Romani“, nurodymai, kaip turi būti atliekamos ceremonijos. Pirmasis mišiolo prototipas 1474 m. buvo atspausdintas Milane; knyga pažodžiui vadinasi „Mišių tvarka pagal įprastą Romos kurijoje“. XVI a. per Europą nuvilnijus reformacijai, buvo peržiūrėta, suredaguota ir suvienodinta šv. Mišių eiga: 1570 m. popiežiaus Pijaus V įtvirtino sunormintą mišiolą, kuris beveik 400 metų su nedideliais pakeitimais buvo spausdinamas ir naudojamas šv. Mišių metu. LDK teritorijoje ši katalikų tikėjimo šv. Mišių tekstų kiekvienai dienai ir tvarkos eigą įtvirtinusi liturginė knyga įsigalėjo nuo 1578 m., kartu su kitais Tridento susirinkimo dokumentais.

 

Kaip žinome, dažniausiai Lietuvoje buvo naudojamos apeigų knygos su priedu, skirtu Šiaurės šalims, t. y. Lenkijos ir Švedijos kraštuose garbintų šventųjų ir kankinių gyvenimo aprašymais. Parodoje daugiausia eksponuojami XVIII a. mišiolai, o ankstyviausias eksponatas – 1485 m. Bazelyje išleista apeigų knyga „Missale Basilense“. Dar viena parodos įdomybė – mišiolas silpnaregiams, kuris atspausdintas ypač didelėmis raidėmis, kontrastingų spalvų, kad lengvai būtų įskaitomas ir esant blankesniam apšvietimui bažnyčioje. Nors po Tridento susirinkimo buvo suvienodintos visos liturginės knygos, bet atskiros vienuolijos turėjo savus, jų vienuolijoms pritaikytus mišiolus, nes jiems pagal jų susiformavusias pamaldumo tradicijas buvo leista švęsti savo šventes, todėl atskirus mišiolus turėjo karmelitai, pranciškonai, benediktinai ir kiti ordinai. Šios knygos išsiskirdavo maldų priedais ir iliustracijomis. Parodoje eksponuojama Gardino karmelitams priklausęs mišiolas (Roma, 1733), benediktinų ordino mišiolas „Missale Benedictino-monasticum...“ (Augsburgas, 1742) ir kitos knygos. Vienuolynams skirtos knygos išsiskiria labai puošniais įrišimais su kalinėtais metaliniais aptaisais, kurie atspindi atskiros vienuolijos knygrišystės tradicijas. Reikėtų pažymėti, kad dauguma mišiolų yra gausiai iliustruoti, turi įspūdingus frontispisus, juos puošia puslapio dydžio vario raižiniai, vaizduojantys didžiąsias religines šventes ar šventuosius. Būtent šie siužetai turėjo didelės įtakos LDK bažnytinei dailei, neretai graviūros tapdavo atskirų dailės kūrinių pirmavaizdžiu.

 

Puošniausia katalikų liturginė knyga yra vadinamasis Pontifikalas, skirtas vyskupų laikomoms ceremonijoms ir liturgijai, bet joje paprastai nėra aprašoma Mišių eiga. Pontifikalai išsiskiria dydžiu ir puošyba, dažniausiai turi proviniencijas. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamas Vilniaus katedrai priklausęs Pontifikalas (Vatikanas, 1726). Santūriausi savo puošyba iš katalikų liturginių knygų yra geduliniai mišiolai „Missale defunctorum“. Tai Mišių, laikomų už mirusiuosius, knyga, nors būdama sudėtine mišiolo dalimi, dažniausiai spausdinama nedidelio formato, kad ją būtų patogu neštis į kapines. Ji išsiskiria ir savo puošyba: puošiama kukliau, dažniausiai su baroko laikotarpiu išpopuliarinta mirties atributika, iliustruojama Nukryžiavimo vaizdais. Šiuos mišiolus spausdino ir Vilniaus akademijos spaustuvė – parodoje eksponuojamos dviejų leidimų – 1685 ir 1730 m. – knygos.

 

Svarbią vietą Mišių liturgijoje užima giedojimas. Anksčiau visi liturginiai giedojimai buvo sudėti į vieną knygą, vadinamą Romos antifonariumu. Vėliau šis giesmynas išskirstytas į kelias, iš kurių šv. Mišių giedojimams buvo skirtas gradualas. Parodoje savo formatu išsiskiria minėtas „Graduale secundum...“ (Venecija, 1499–1500). Įdomus XVII a. gaidų rankraštis su šv. Pranciškaus raižinių ciklu. Šis unikalus muzikos ir dailės žanrus jungiantis rankraštis ir jo įrišimo superekslibris nurodo šios bažnyčios (kuriame įkurtas muziejus) fundatoriaus Kazimiero Leono Sapiegos atžalą Teofilę, įstojusią į mažesniųjų seserų bernardinių vienuoliją ir besimeldusią šioje bažnyčioje.

 

Dešinėje muziejaus pusėje, atskirame bloke eksponuojamos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Agendos. Ši knygų ekspozicija labai išsiskiria: tai daugiausia nedidelio formato, labai kuklios puošybos, maldų tvarką nurodančios liturginės knygos. Ekspozicinio bloko leidiniai sudaro istoriškai dviejų skirtingų religinių konfesijų knygas: evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų. LDK evangelikų reformatų liturginės knygos daugiausia buvo paremtos kalvinistine liturgija ir labai glaudžiai susijusios su Lenkijoje kalvinų tėvu vadinamo Jano Laskio liturgija. Dauguma šių knygų buvo spausdintos antrąja šnekamąja kalba – lenkiškai, tačiau spausdintos ir lietuviškai. Žinomiausias lietuviškos reformatų raštijos pradininko Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“ (Vilnius, 1598), kurio trečioji dalis skirta Šventosios Vakarienės sakramento šventimo eigai. Reikšmingiausias parodoje eksponuojamas leidinys, kuriame sudėti tekstai, evangelijos, maldos ir katekizmas „Knyga Nobaznystes krikscioniskos“ (Kėdainiai, 1653), – pirmoji lietuviška kontrafakcija, 1684 m. išleista Karaliaučiuje.

 

Kita knygų dalis susijusi su evangelikais liuteronais, Prūsija ir Mažąja Lietuva. Šiame krašte buvo reformuota visa Bažnyčia, tai padaryta labai nuosaikiai, todėl istoriškai liturginė knyga formavosi po truputį, kaskart į ją įterpiant papildomų skyrelių, kaip vesti pamaldas. Kadangi protestantų apeigose svarbią vietą užima giedojimas, o giesmynai buvo paklausūs ir populiarūs, todėl į juos imtos dėti liturgijos santrumpos. Šiame krašte pamaldos dažniausiai vykdavo lotyniškai, tik pamokslas buvo sakomas vokiškai, vėliau ir lietuviškai. Todėl čia liturginių knygų formavimasis yra tampriai susijęs su lietuvių kalbos raštijos įtvirtinimu. Ekspozicijoje galėtų būti eksponuojamos beveik visos lietuvių kalba išleistos religinio turinio knygos: Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547) su lietuviškomis giesmėmis ir liturgijos forma, taip pat jo parengta „Forma Chrikstima“ (1559), „Giesmės krikščioniškos“ (1570), Jono Bretkūno „Giesmės Duchaunos...“ (1589), Baltramiejaus Vilento išversta knyga „Enchiridionas“ (1575) ir daugumas kitų knygų su įvairiais sakramentų teikimo priedais iki lietuviškai parengtos Jono Berento „Agendos“ (1730).

 

Trečiąją grupę sudaro rankraštinės ir spausdintos Rytų apeigų krikščionių knygos, jos eksponuojamos balkone. Čia rodomas trijų konfesijų paveldas: Lietuvos stačiatikių, unitų ir sentikių. Labai įdomu tai, kad priklausomai nuo pamaldų tipo ir aukojimo laiko buvo naudojamos atskiros liturginės knygos, taigi tuo pačiu metu pamaldose buvo naudojama apie 20 liturginių knygų! Jų pavadinimai atspindi jų paskirtį ir sudėtį. Šv. Mišios neįmanomos be Šv. Evangelijos bei Apaštalų darbų ir laiškų knygų, specialiai liturgijai pritaikyto Dovydo psalmyno, kasdienio apeigyno, bažnyčios valandų knygos „Horologijaus“, trijų stabilaus bažnytinio kalendoriaus knygų minėjų ir kilnojamo bažnyčios kalendoriaus knygos „Triodės“ (Pasninko ir Verbų), giesmių knygos „Oktoecho“, bažnytinių himnų knygos „Hirmologijaus“, bažnyčios įstatų knygos „Tipikono“ ir kitų.

 

Žinoma, kad LDK buvo gerai išplėtota šių knygų leidyba. Rytų apeigų krikščionių konfesinės rašytinės knygos pirmiausia išsiskiria savo puošyba ir šriftu. Tiesa, visas šias religijas vienija liturginė bažnytinė slavų kalba, nors patyrusi kelias rašybos reformas, tačiau išlaikiusi neįprastą, su daugeliu trumpinių komponuojamą rašybą. Ypatingas šių knygų dekoro bruožas – dekoratyvinis šriftas, sudarantis vientisą ornamentinį užrašą. Dažnai knygos puošiamos iš Bizantijos paveldėta ornamentika, kuri, aišku įtakota dailės stilių ir regionų, formavosi į savitas pynes. Įdomu ir tai, kad Rytų apeigų krikščionių konfesiniai skirtumai pasireiškia konkrečių apeigų ir liturginių knygų kalboje bei struktūroje. Seniausia Rytų apeigų krikščioniška religija – stačiatikiai, savo apeigomis yra pati moderniausia. Unitai išsaugojo senąją stačiatikių tradiciją, tik į ją įtraukė specifines katalikų pamaldas, pavyzdžiui, per Kristaus kūno šventę atliekami kai kurie katalikų šv. Mišių elementai. Sentikiai, XVII a. nepripažinę patriarcho Nikono vykdomos Bažnyčios reformos, atskilo nuo stačiatikybės, tačiau geriausiai išlaikė senąją liturgiją su ypatingu, išsiskiriančiu giedojimu. Parodoje eksponuojamos XVI a. rankraštinė ir spausdinta „Evangelijos“, gausiai iliustruotas „Šventinis giesmynas“, unitiškos tradicijos rankraštinis giesmių rinkinys „Hirmologijus“ (1662) ir rankraštinė „Minėja“ (1667) iš Supraslio bazilijonų vienuolijos, kur buvo įsikūręs stambiausias LDK spaudos centras.

 

Parodoje liturginės knygos atspindi visą specifinę daugiakultūrinę LDK istoriją, kuri yra mūsų regiono savitumas. Deja, šiais laikais tas savitumas yra vis mažiau regimas, vis rečiau įsiterpia į religinį ar kultūrinį dialogą.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 17 d.

 

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

 

Dirba antradienį-šeštadienį 11-18 val.

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.