Meilės kino istorijai prisipažinimai ir kitokios istorijos

Kora Ročkienė
Šiųmečio Kanų kino festivalio programa sulaukė vien pagyrų. Regis, nebuvo nusivylusiųjų.

Net gėdingai iš Kanų už antisemitinius pareiškimus ir spaudos konferencijoje išsakytas simpatijas Hitleriui išvaryto Larso von Triero filmas „Melancholija“ neliko neapdovanotas – depresijos apimtą heroję suvaidinusiai Kirsten Dunst atiteko prizas už geriausią vaidmenį. Bet von Trierui nedviprasmiškai duota suprasti, kad egzistuoja ribos, kurių nevalia peržengti net festivalio numylėtiniams, kad ir kokie talentingi jie būtų. Po kelių festivalio dienų ėmė ryškėti ir Kanų favoritai. Sekmadienio ryte, „France 24“ žinių pakalbinti kritikai beveik vienbalsiai teigė, kad nugalėtoju taps arba Terrence‘o Malicko „Gyvybės medis“, arba Aki Kaurismaki „Havras“, arba Michelio Hazanaviciaus „Artistas“. Vakare jų tvirtinimai beveik pasitvirtino.

 

Pasak „Gazeta Wyborcza“ kino kritiko Tadeuszo Sobolewskio, Aki Kaurismaki filme „Havras“ kino sąlygiškumas, jo tikroviškas stebuklingumas yra supriešinamas su viena iš istorijų, kokias dažnai pasakoja dokumentiniai filmai. Havro uosto konteineriuose slapstosi nelegalūs imigrantai iš Afrikos, kuriuos gaudo policija. Vienam berniukui pavyksta pabėgti. Jam padeda pagyvenęs vyras. Kadaise jis priklausė Paryžiaus bohemai, dabar yra batų valytojas. Su žmona Arlete (aliuzija į Marcelio Carne „Galiorkos vaikus“) jis gyvena namelyje, primenančiame miniatiūrinius Yasujiro Ozu filmų herojų būstus. Šis mažų krautuvėlių ir bistro kvartalas apgyvendintas personažais, tarsi atėjusiais iš senojo kino, net moterys šukuojasi taip, kaip prieš pusę amžiaus, o policijos inspektorius atrodo atėjęs tiesiai iš Melville‘io filmo. Viskas juda link laimingos pabaigos, berniuko išgelbėjimo, stebuklingo sergančiosios išgijimo ir vyšnios sužydėjimo, bet Sobolewskis pabrėžia, kad šiuo finalu Kaurismaki atsiduria lyg ir priešingoje naivumo pusėje: „Filmo skonis saldžiarūgštis – atrodo, kad senasis, gėriu tikintis kinas ateitų pagelbėti pasauliui, kuris praranda viltį, jog jo problemas galima išspręsti.“

Deja, Kaurismakiui (beje, taip pat Kanuose įsivėlusiam į antisemitinį skandalą – režisierius pasakė nenorįs, kad jo filmą rodytų Izraelyje), savo prizą paskyrė tik FIPRESCI (tarptautinė kino kritikų asociacija) žiuri. Pasak FIPRESCI prezidento Andrejaus Plachovo, kuris radijui „Svoboda“ taip pat kalbėjo, kad „Havras“ – vienas konkursinės programos lyderių, jis skiriasi nuo visų kitų, labai depresinių, niūrių arba priešingai, patoso kupinų kūrinių tuo, kad šis kuklus, bet labai geras ir žmogiškas filmas pasižymi neįtikėtinu subtilumu, meniškumu ir ironija. Tai – pasaka. Kartu ir komedija, ir labai gili žmogiška drama.

 

Pagrindinį vaidmenį „Artiste“ suvaidinęs ir Prancūzijoje labai populiarus Jeanas Dujardinas tapo geriausiu festivalio aktoriumi. Hazanaviciaus filmas buvo ne tik kritikų, bet ir žiūrovų favoritas. Jo veiksmas nukelia į 3-iojo dešimtmečio Holivudą, nebylaus kino eros pabaigą. Siužeto išeities taškas akivaizdžiai vienas garsiausių Holivudo miuziklų – 1954 m. sukurtos, bet apie kino tapsmą garsiniu pasakojusios „Dainos po lietumi“, Dujardino herojus primena legendinį Douglasą Fairbanksą, kurio karjera užgeso atsiradus garsui. Pasak Sobolewskio, viena gražiausių filmo scenų – košmariškas herojaus sapnas apie tai, kad tikrovė pradeda skambėti: skambteli ant stalo pastatyta stiklinė, plunksna triukšmingai nukrenta ant žemės. Bet „Artistas“ – tai filmas ne apie senąjį Holivudą, garso revoliuciją, naujas kino žvaigždes ir spontaniškumo pergalę prieš nebyliojo kino konvencionalumą.

 

Nepaisant komizmo, filmas kupinas kino ir to, kas atsirado jame vėliau, 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiais, – nostalgijos. Naiviame „Artisto“ siužete akivaizdus Orsono Welleso, Alfredo Hitchkocko, Vittorio De Sicos pastišas, o nebyliojo kino sąlygiškumas simbolizuoja vidinį kino pasaulį, jo artistiškumą. Filme nebylūs ne tik aktoriai, bet jiems plojantys žiūrovai. Visi kartu jie yra dirbtinio, užburto pasaulio dalis. Bet, pasak Sobolewskio, mes norėtume ir vėl atsidurti tame pasaulyje, nes multipleksuose ar prie televizorių ekranų jau nebeliko tokios susiliejančios su ekranu publikos.

Rusų „Novaja gazeta“ korespondentė Larisa Maliukova pabrėžia, kad Hazanavicius norėjo savo filmu pradžiuginti žiūrovus. Tačiau ne masinio vartojimo preke, o aukščiausio lygio reginiu: „Artistas“ sugrąžina į vaikystę patį kiną. Į tuos laikus, kai dar buvo visai jauni Maxas Linderis, Charlie Chaplinas, Mary Pickford, Greta Garbo ir Davidas W. Griffithas. Į kiną, kur į tylos krantą atsimuša nesuderinto pianino bangos. Kur raudama ir juokiamasi be garso, o šūviai ir sprogimai pažymimi titrais.“

 

„Auksinė palmės šakelė“ iškeliavo į JAV. Tačiau vienas amerikiečių kino veteranų, garsėjantis savo drovumu ir atsiskyrėlio gyvenimo būdu Terrence‘as Malickas taip ir neišdrįso pasiimti prizo. „Gyvybės medis“ buvo lauktas ilgai. Dar neparodytą festivalyje jį jau paskelbė lyderiu. Tačiau filmo sukelta reakcija prieštaringa, nors Kanams tai gal ir geriausias filmo įvertinimas.

 

Dauguma recenzentų lygino Malicko papasakotą vienos Teksaso šeimos istoriją, įrašytą į pasaulio sukūrimo istoriją, su Stanley Kubricko filmu „2001: Kosminė odisėja“. Rašydamas apie Malicko filmą, Sobolewskis jį vertino gana skeptiškai ir klausė: „Gal „Gyvenimo medis“ yra kino kovos už tai, kad atgautų pirmykštę, universalią, mitinę ir religinę reikšmę, etapas?“ Pasak Sobolewskio, režisierius, norėdamas sutaikyti savo personažą su gyvenimu, nufilmavo nei daugiau, nei mažiau, bet didįjį sprogimą – pasaulio pradžią. Malicko filmui kartu būdinga ir maldos, ir prisiminimo forma. Herojaus mintys apima visą jo gyvenimą: vaikystę, mirusį brolį, tėvus. Paskui einama dar giliau – į personažo motinos, kuri yra malonės įsikūnijimas, vaikystę. Tėvas, kurį suvaidino Bradas Pittas, yra žiaurus, jis liepia sūnui į jį kreiptis: „Yes, my Father.“

 

Filmas – tarsi gigantiška kelionė laiku, keliaujama gilyn į istoriją ir pasaulio sukūrimo pradžią – iki pat galaktikų susikūrimo ir gyvybės atsiradimo Žemėje. Iš kosmoso erdvės Emmanuelio Lubezkio kamera įsiskverbia į ląstelės vidų, rodo evoliuciją, pakeliui pasiekdama ir tai, ko Sobolewskis baiminosi labiausiai, – dinozaurus. Grėsminga gamta dar nežino, kas yra moralė, bet jau žinome, kad ji yra iš esmės gera... Pasak Sobolewskio, ta kelionė turi pakerėti žiūrovus, bet iš pat pradžių kelia įtarimų. Juos patvirtina ir filmo pradžioje nuskambėjusi Hiobo knygos frazė. Ji visada sukeldavo daug diskusijų, bet Malickas ją pateikia neabejodamas. Į nelaimingojo Hiobo draugų skundus atsako pats Dievas. Jis kalba maždaug taip: „Kas jūs tokie? Ką jūs žinote? Ar buvote tada, kai aš sukūriau pasaulį?“

 

Sobolewskis: „Iš tos nesuprastos knygos išėjo Dostojevskis, Kafka ir Beckettas, šiuolaikinė tragedija ir filosofija. Galima sakyti, kad krikščionybė atsirado kaip atsakas į ją solidarizuojantis su Hiobu. Jei Malicko filmas man pasirodė gigantiška meninė klaida, taip yra todėl, kad šioje dramoje autorius iškart stojo Dievo pusėn. Norėjo Juo apšviesti mūsų akis. Tiesiogine to žodžio prasme. Dievas pasirodo filmo pradžioje ir pabaigoje pulsuojančios kosminės šviesos pavidalu. Bet ta šviesa yra dirbtinė.“ Larisa Maliukova rašo, kad Malicko filmas – „tai filosofinė poema apie...Beje, viskas, ką jūs perskaitysite apie filmą, bus tik subjektyvus ir netikslus aprašymas. Siužetas, kaip įprasta šiam autoriui, yra tik drobės, kuri kartais tapoma pakiliai, bet iškirtinai tik kino priemonėmis, rėmai. Malicko kino kalba yra minties poezija. Metaforiškomis meditacijomis įkūnyti apmąstymai apie gyvenimo tuštybę, jo galią ir grožį. Formalus siužetas toks: architektas (Sean Penn) bando nutraukti vienatvės ratą ir iliuzijų žlugimą pasitelkdamas „kelionę atgal“. Impresionistiniai nušvitimai apšviečia trapų jo šeimos pasaulį. Iš pradžių buvo Šviesa. Gracingos raudonplaukės mamos rankos ir labos nakties bučiniai. Valdingo tėvo, auklėjančio savo tris sūnus tikrais vyrais, riksmai. Pasitelkdamas išraiškingus viena kita tampančių skirtingų spalvų stichijų fragmentus, Malickas rimuoja pasaulio atsiradimo etapus su „vienos Teksaso šeimos“ susikūrimo ir istorijos etapais. Kuria mikro ir makro kosmoso magiją. Malicką domina tai, kas yra paslaptinga ir nepasiekiama. Pasauliui besišypsanti meilė. Kiekvienos dienos grožis. Tikėjimas, kuris išbandomas abejonėmis ir koncentruojasi vaikiškoje maldoje „Padėk būti!“ Pagrindinis režisieriaus uždavinys – pamatyti tą „būti“.

 

Susižavėjimo kupiną recenziją, tikrą odę filmui parašė „Liberation“ kritikas Didier Peronas , paprastai negailintis piktų žodžių šiuolaikiniam kinui. Recenzija vadinasi „Malickas, Simfonija Nr.5“ (užuomina, jog tai – penktasis prieš beveik penkiasdešimt metų debiutavusio režisieriaus filmas). Pasak kritiko, jau po dešimties filmo minučių jis suvokė, kad „Gyvenimo medis“ privers prisiminti visą gyvenimą: „Akivaizdu, kad tai filmas ne toks kaip visi ir kad Terrence‘as Malickas po Kubricko mirties tapo vieninteliu kinematografininku, sukūrusiu savo vienišą ir išdidžią karalystę, nesutaikomai nebylią ir nepasiekiamą žiniasklaidai.“ Peronas pateikia sumanymo išskirtinumą liudijančius faktus: metai skirti specialiesiems efektams, 10 tūkstančių berniukų, iš kurių buvo atrinkti trys, vaidinsiantys brolius, dveji metai, skirti filmui montuoti (Malickas dirbo kartu su penkiais montažo režisieriais). Pasak kritiko, filmas į Kanus atsivežė ir savo grandiozinės poetinės freskos legendą, o kartu su ja ir jausmą, kad filmo neįmanoma aprašyti ar ištarti.

 

Tačiau daugumai šiemet apie Kanus rašiusių kritikų tikruoju šedevru tapo brolių Dardenne‘ų filmas „Berniukas ant dviračio“. Tai pasakojimas apie dvylikametį Sirilą, kuris fanatiškai ieško savo tėvo, atidavusio jį į prieglaudą ir siekia susigrąžinti savo dviratį, kurį tas tėvas pardavė. Dviratį jam sugrąžins berniuko likimu susirūpinusi kirpėja. Savaitgaliais ji kartu su berniuku keliauja į gamtą, siekdama atitraukti Sirilą ne tik nuo priešiško, bet ir nuo nusikaltėlių pasaulio, sušildyti berniuką, išmokyti jaustis mylimam. Filmas buvo apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu. Apdovanojimą jis pasidalijo su turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano „Tai atsitiko Anatolijoje“ – pasakojimu apie naktinę policininkų, prokuroro, teismo medicinos gydytojo ir nužudymu įtariamo žmogaus kelionę, ieškant nužudytojo palaikų. Nepaisant protokolų ar skrodimo, apie įvykį nelabai ką daugiau ir sužinosi. Filmo esmė – kelionės dalyvių tarpusavio santykių niuansai, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi gestai, motyvai. Tai filmas apie pasaulio nepažinumą, savaip primenantis Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimą“ ar „Profesiją: reporteris“. Tiesa filme nuolat išsprūsta, bet reikšminga tampa kiekviena detalė.

Prizas už geriausią režisūrą nebuvo netikėtas. Jis paskirtas danui Nicolasui Windingui Refnui, JAV sukūrusiam Kanų labai entuziastingai sutiktą filmą „Drive“. Pagrindinis filmo herojus, kurį suvaidino Ryanas Goslingas, yra kino triukų meistras, kuris dalyvauja apiplėšime, o paskui priverstas slapstytis nuo savo užsakovų.

 

Siurprizu buvo pavadintas Žiuri prizas prancūzų filmui „Polisse“. Jį režisavo, parašė scenarijų ir suvaidino pagrindinį vaidmenį Maiwenne Le Besco. Prizas nustebino ir kritikus, ir žiūrovus, nes pasakojimas apie policininkų, užsiimančių nepilnamečių bylomis, kasdienybę buvo laikomas vienu silpniausių šių metų konkurse.

 

Pagal užsienio spaudą parengė K.R.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.