Išminties kaspinėlis ne tik politikams

Jonas Ūbis
Iš knygų lentynos išsitraukiu ploną kišeninio formato knygelę. Ant jos viršelio rusiškai parašyta: „Otar Joselianis Dimitri Eristavi Žil pevčij drozd.“ Ant kitos pusės kaina – 37 kapeikos.

Knygelė išleista 1974 m. ir jau gerokai apsitrynusi, nes kadaise, kai dar nebuvo ne tik DVD, bet ir videojuostos, literatūrinis filmo scenarijus buvo vienintelis būdas prisiminti mėgstamą filmą, jau neberodomą kino teatruose. Svarbiu jis man tapo iškart ir kiekvienąkart, kai atsiranda proga pasižiūrėti 1981 m. Otaro Joselianio filmą „Gyveno strazdas giesmininkas“ (LTV2, šįvakar, 27 d. 19.05), vėl įsitikinu, kad jis nesensta, nors, regis, pasikeitė viskas: pasaulis, šalis ir mes – pirmoji filmo žiūrovų karta. Pasakojimas apie jauną muzikantą Giją, kuris vakarais groja orkestre, o dieną triukšmingame Tbilisyje tvarko pačius įvairiausius reikalus, susitinka su draugais, padeda ir jiems, ir visai svetimiems žmonėms, bendrauja, skuba ir nieko nespėja, net užrašyti melodijos, kuri visąlaik tvinksi galvoje, man – idealus filmas. Jame yra tai, ką kine vertinu labiausiai, – tarsi kronika nufilmuota kasdienybė ir nesumeluota gyvenimo tėkmė, kurioje natūraliai jaučiasi aktoriai neprofesionalai, nuoseklus laiko portretas (tiksliau, jo diagnozė) ir nepretenzinga filosofinė esė apie gyvenimo ir talento prasmę. Esmė išsakyta ne žodžiais, o vaizdais ir garsais, ją paryškina ypatingas režisieriaus humoro jausmas, atspindintis ir jo požiūrį į gyvenimą. Joselianis buvo ir liko minimalistas. Jis kuria nebrangius filmus, gal todėl ir sugeba išsaugoti vidinę laisvę.

 

Toje pačioje knygelėje kalbėdamas apie filmo sumanymą, Joselianis sakė: „Egzistuoja gana paplitęs tipas žmonių, kurie išoriškai atrodo neįtikėtinai veiklūs ir aktyvūs. Jie labai judrūs ir dinamiški, lengvai pereina nuo vieno reikalo prie kito, tuo pat metu palaiko kontaktus su šimtais draugų ir pažįstamų. Jų aktyvumas mums net sukelia tam tikrą pavydą ir susižavėjimą, nes jie atrodo veiksmo žmonės. Tačiau jei susumuotume visus jų darbus ir poelgius, paaiškėtų, kad neįtikėtino tų žmonių skubrumo ir aktyvumo rezultatas yra nulinis, nes jie, išmainydami save į nesuskaičiuojamą gausybę smulkių darbelių ir neįpareigojančių draugysčių, nespėja įgyvendinti to, kas juose buvo geriausia ir vertingiausia. Kartais tarp tokio tipo žmonių gali sutikti labai simpatiškų, gerų ir, svarbiausia, gamtos dosniai apdovanotų talentais“.

 

Kitas savaitgalio filmas, kurį būtina pasižiūrėti, – Corneliu Porumboiu 2006 m. sukurtas „12.08 į rytus nuo Bukarešto“ (LTV, 29 d. 23.15). Jis buvo įvertintas debiutantams skiriama Kanų „Auksine kamera“ ir sutiktas kaip dar vienas rumunų Naujosios bangos gyvybingumo ženklas. Jei būtų mano valia, priversčiau filmą pasižiūrėti Seimo narius ir kitokius politikus, dabar tvirtinančius, kad jie visad kovojo už Lietuvos laisvę. Net sėdėdami komunistų partijos centro komitete, aukštojoje partinėje mokykloje ar kokioje nors kitoje šiltoje vietoje.

 

„12.08 į rytus nuo Bukarešto“ veiksmo laikas – šešioliktosios Rumunijos revoliucijos metinės. Jas žymi 1989 m. gruodžio 22-oji, kai diktatorius Ceausescu 12 val. 8 min. pabėgo iš maišto apimtos sostinės ir netrukus su žmona Elena buvo sušaudytas sukilėlių. Į nedidelio miestelio vietinės televizijos laidą pakviečiami du svečiai, dalyvavę audringuose įvykiuose. Laidos vedėjas kartu su jais nori atkurti svarbų naujausios šalies istorijos puslapį. Vienas svečių – pensininkas Piskočis. Pragyvenimui jis prisiduria vaidindamas Kalėdų senį. Kitas – mokytojas Manesku, algos dieną likęs su tuščia kišene, nes visus pinigus jau buvo pragėręs. Kartu jie prisimins dieną, kai šturmavo valdžios pastatą, šaukdami: „Šalin Ceausescu!“. Tačiau televizijos žiūrovai abejoja, ar jie tikrai buvo įvykių centre.

 

Miestas rengiasi Kalėdoms, bet jo atmosfera toli gražu ne šventinė: vėl vietoj sniego sulaukta lietaus. Visur purvas ir aptriušusios eglutės. Atrodo, kad laikas čia sustojo. Paskalos, apkalbos, gyvenimo banalybė Porumboiu filme rodomi juokingai. Bet apaugusią legendomis neseną istoriją vis dėlto gal geriau rodyti taip: vietoj patoso ir paminklų – senas baras, kuriame parduodamas tas pats pigus vynas, kaip ir prieš šešiolika metų. Pasak vieno mano kolegos, rumunams ir vėl pavyko parodyti tai, ko mes nesugebame. Jie sukūrė rimtą filmą apie menkus konformizmo pasireiškimus ir nuolatinį melą, kurie galiausiai susipina į kvailybės kaselę. Bet filme ji perrišta išminties kaspinėliu.

 

Trečiasis filmo personažas Virdžilas įsivaizduoja esąs didelė teležurnalistikos žvaigždė. Bent jau vietinio masto. Ir jam sekasi. Jis sugalvojo fantastišką laidos temą: „Ar nuvertus Ceausescu, mūsų mieste įvyko revoliucija?“ Filmo pavadinimas ją patikslina: ar žmonės užplūdo miesto aikštę prieš ar po 12.08, kai diktatorius jau buvo nuverstas? Jei prieš, revoliucija miestelyje buvo, jei ne – nėra apie ką kalbėti.

 

Porumboiu yra kilęs iš nedidelio Vaslujaus miesto, panašią laidą jis pamatė per televizorių, bet filmo sumanymas jo galvoje kristalizavosi penkerius metus, scenarijų jis rašė dar dvejus. Režisierius sako: „Aš netikiu vienintele istorine tiesa ir tai – mano filmo pagrindas. Galiu susitapatinti su kiekvienu filmo personažu, nes kiekvienam – savo tiesa... Po visų revoliucijų, jų simbolių ir vadų atvaizdų lieka vienas kitą paneigiantys žmonių (tokių kaip mano personažai) prisiminimai. Galvojau apie Akiros Kurosawos „Rasiomoną“  ir apie tai, kaip mes patys keičiame realybę, kurią norime prisiminti. Mano filmo personažai nemeluoja kaip Kurosawos, bet norėdami prisiminti, kas įvyko prieš šešiolika metų, jie pradeda transformuoti realybę. Kiekvienas turi tik savo prisiminimus ir tik savo požiūrį. Kur yra tiesa?“

 

Vis dėlto dabar labiausiai realybę keičia populiarioji žiniasklaida. Kiekvieną kartą atsivertęs (nors, prisipažinsiu, tai darau vis rečiau) kokį nors populiarų leidinį, sužinau ką nors svarbaus ir naujo. Šeštadienį iš vieno televizijai skirto leidinio sužinojau, kad Marijus Mikutavičius yra didis lietuvių kino specialistas ir žinovas. Interviu televizijos žvaigždūnas tvirtina: „Ir dar viena lietuviškų filmų bėda – istorija. Visiškai nemokame pasakoti tikros istorijos. Kvaila teigti, kad veiksmas vyksta kažkur. Neva galima filmuoti bet ką ir tikėtis, kad žiūrovas viską supras. Kinas yra toks pat žanras, kaip anekdotai ir pasakos. Turi papasakoti istoriją ir taip, kad kabintų, kad žmonės ja patikėtų.“ Tiesa, Mikutavičius neskiria rūšies nuo žanro, bet vis dėlto, kiek daug originalių minčių sutilpo vos keliuose sakiniuose! Neabejoju, kad dar daugiau jų išgirsime šįvakar (27 d. 21.10), kai LTV tiesiogiai transliuos Lietuvių kino akademijos premijų „Sidabrinių gervių“ iškilmes, o Mikutavičius bus visos ceremonijos vedėju.

 

Jūsų – Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.