Ypač nepalankiai šiemet supuolė svarbiausių, autoritetą užsitikrinusių festivalių – jubiliejinio penkioliktojo NBŠ ir tryliktosios NDA – datos, jos dubliavosi, tad abu renginiai neteko dalies publikos. Labiau, ko gero, nukentėjo NDA, savo spektaklius rodžiusi puspilnėse salėse.
Festivalinis rodymas paprastai sulaukia didesnio žiūrovų dėmesio nei tada, kai susilieja su kitais teatrų repertuaro spektakliais. Vyrauja nuomonė, kad į festivalius atrenkami kokybiškiausi, profesionalių vertintojų patikrinti spektakliai. Tačiau šiandien rengėjų, regis, nebeįpareigoja festivalio vardas. Pavyzdžiui, „SHOCK academia“ – LMTA baigiančius šokėjus pristatantis festivalis. Kyla klausimas, ar dera studentų egzaminus vadinti festivaliu, dar prilipdant tarptautinio etiketę, pasikvietus vienintelį kaimyninės Latvijos kolektyvą. Kartu tai ir aukštąją mokyklą baigiančių vadybininkų darbas, tad šis festivalis rengiamas veikiau pedagoginiais sumetimais nei orientuojantis į žiūrovus.
Kritikos prašosi ir NOA festivalis, tampantis neapibrėžto žanro platforma, nes jo kriterijai nėra suformuluoti pakankamai aiškiai. Rengėjai teigia, kad akcijos idėja – kurti alternatyvą tradicijoje merdinčiai reprezentacinei Nacionalinio operos ir baleto teatro programai, tačiau po teisybei NOA tampa alternatyva bet kokiems kitose kultūros sferose nepritampantiems projektams. Žinoma, jauniems kūrėjams būdingas entuziastingas noras eksperimentuoti pagirtinas, tačiau nekeliant kokybinių kriterijų, riba tarp profesionalumo ir diletantizmo labai siaura. Tad kyla klausimas, ar tikslinga organizuoti vienadienių trumpametražių spektaklių festivalį. Juo labiau, kad tai – premjeros, kuriose jauni atlikėjai ar dėl profesinio nepatyrimo, ar dėl premjerinio jaudulio dažniausiai nesugeba pateikti išbaigto scenos kūrinio.
Juk festivalio vardas vis dėlto turėtų įpareigoti reikšti tam tikrą kokybės ženklą. Didele Lietuvoje rengiamų festivalių problema tampa ir tai, kad jie sparčiai praranda koncepciją arba jos vengia, atrankos principai atsiremia į finansus ir publikai pateikiami savotiški pusfabrikačiai.
Kaip šiame kontekste šiemet atrodo Naujosios dramos akcija, – tvirtų nuostatų festivalis, turintis jau solidžią garsių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vardų pristatymo istoriją? Ilgą laiką rodžiusi spektaklius tik netradicinėse erdvėse, šįkart NDA beveik visa persikėlė į stacionarią scenos aikštelę. Programoje dominuoja pastaruosius dešimtmečius aktualios, nors jau šiek tiek sustabarėjusios, tačiau vis dar neišsemtos temos: skirtingos istorijos apie šiandienos pasaulio valdžios cinizmą, istorinės atminties kaitą, žmogų ir jo santykį su sistema. Visgi šios festivalio spektakliuose keltos skaudžios problemos netampa kaip nors ypatingai jį vienijančiu segmentu.
Visoje festivalio programoje savo estetika labiausiai išsiskyrė Vladimiro Pankovo „Aš, kulkosvaidininkas“, pagal to paties pavadinimo Jurijaus Klavdijevo pjesę. Dramaturginę spektaklio medžiagą sudaro jauno samdomo žudiko monologas ir jo prisiminimai apie senelį, papildomi politinių aktualijų kontekstu. Kalbama įvairiomis kalbomis, atstovaujančiomis tam tikriems politiniams veikėjams – nuo Vladimiro Putino iki Baracko Obamos.
Rusijoje išgarsėjusios studijos „SounDrama“ spektaklis jungia dramos ir muzikinio spektaklio estetiką, jame labai svarbus muzikos, garso vaidmuo, aktoriai kalba ir dainuoja. Ši komanda siekia įteisinti soundramą kaip savarankišką žanrą, – tarptautiniame kontekste suprantamą ir vertimo nereikalaujančią formą.
Pagrindinė aktorių vaidybos aikštelė – kelių aukštų konstrukcija, dengiama kraujo raudonumo audinio atraižų (scenografas Maksimas Obrezkovas). Po ją karstosi aktoriai, jų chaotiškas judėjimas, derinamas su muzikos kaita, primena už virvučių tampomų marionečių spektaklį. Scenografija naudojama kaip tribūna, išdidintas atrakcionų parko šaudyklos modelis ar pasaulio galingųjų susitikimo posėdžių salė.
Spektaklio tempą įsuka ir palaiko destruktyvios elektroninės muzikos motyvai, kuriuos moduliniu sintezatoriumi valdo muzikantas Aleksandras Pleningeris. Nors režisierius akcentuoja garsą kaip svarbiausią spektaklio išraiškos priemonę, kaip žaidimą jį dekonstruojant, tačiau teatrališkas vizualumas čia taip pat labai svarbus, spektaklio rekvizitas pilnas simbolių ir metaforų. Kūrėjai teigia, kad provokuodami žiūrovus siekę įvairių meno sričių jungties, tačiau interaktyvesnį žiūrovo santykį su spektakliu blokuoja itin teatrališkos priemonės, chaotiška kelių sluoksnių fabulos dėlionė, dažnai besikaitaliojantys žanrai. Skirtingos spektaklio išraiškos priemonės čia veikiau ne papildo viena kitą, taip kurdamos išbaigtą spektaklio vaizdą, o jį ardo.
Šalia šio rusų teatrališko karnavalo buvo parodyti du savo forma labai panašūs spektakliai – Pieterio de Buysserio ir Jacobo Wreno „Optimizmo antologija“ ir Wojteko Ziemilskio „Mažas pasakojimas“.
Būtent pastarąjį festivalio kontekste išskirčiau kaip įdomiausią ir paveikiausią. Ziemilskio spektaklį inspiravo jo senelio biografijos faktai. Žymus Lenkijos kultūros veikėjas Wojciechas Dzieduszyckis gyvenimo pabaigoje buvo apšauktas tautos priešu, kolaboravusiu su slaptosiomis komunistų tarnybomis. „Mažas pasakojimas“ sukaupia savyje skaudžią refleksiją apie asmeninę patirtį ir kolektyvinę atmintį bei pastangas ja manipuliuoti naujausiais laikais. Scenoje vienas žmogus ir videoprojekcija. Nors visą sceninį laiką išlaikoma spektaklio-paskaitos forma, tačiau abejingu veidu ir neutraliu balso tonu Ziemilskio pasakojama intymi autobiografinė istorija geba prikaustyti dėmesį ir tapti asmeniška. Kartu ši individuali istorija yra savaip bendra visoms buvusio socialistinio bloko šalims.
Tuo tarpu kitas paskaitos formos spektaklis „Optimizmo antologija“ nesugebėjo užmegzti aktyvaus kontakto su žiūrovais, nors autoriai bei atlikėjai Wrenas ir de Buysseras tiesioginės akistatos su publika siekė nuo pat spektaklio pradžios.
Šio projekto – meninės akcijos – kūrimas prasidėjo nuo laiško su klausimu, ką XXI amžiuje reiškia optimizmas, kurį, prašydami atsakymo, kūrėjai išsiuntė pasaulio menininkams, verslininkams ir politikams. Gauti įvairios formos atsakymai (nuo teksto iki nuotraukos) tapo spektaklio pagrindu.
Taigi iš adresatų gauta medžiaga scenoje pristatoma optimisto ir pesimisto požiūriu. Esminis „Optimizmo antologijos“ trūkumas buvo tas, kad kūrėjams nepavyko peržengti paskaitos ribos, įtraukti ir sudominti, kaip vėliau pasirodė, tik patiems kūrėjams aktualia medžiaga ir veiksmą scenoje įteisinti kaip spektaklį.
Šalia užsienio programos NDA tradiciškai parodė lietuvių kūrėjų atliekamus užsienio pjesių skaitymus. Etiudus apie sudėtingus ir skaudžius šeiminius santykius iš Joëlio Pommerato pjesės „Šitas vaikas“ su pirmakursiais Jono Vaitkaus studentais pristatė darbo vadovė Viktorija Kuodytė bei pedagogai Adrija Čepaitė ir Dainius Gavenonis. Šis skaitymas buvo studentiško lygio, ypač kontrastuojantis su paskutine dramos scena, kurią skaitė patyrę profesionalai – Čepaitė, Kuodytė ir Gavenonis.
J. Vaitkaus režisuotas Juhos Jokelos pjesės „Fundamentalistai“ skaitymas, kuriame dalyvavo Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, artėjant šio spektaklio premjerai Nacionaliniame dramos teatre, nuteikia teigiamai. Aktoriai pasirodė kaip stiprūs, vienas kito verti scenos partneriai. Šis skaitymas savotiškai pratęsė spektaklio-paskaitos formą, į kurią įterpiama teatrinio naratyvio scenų – Markuso prisiminimai apie ankstesnius susitikimus su Heidi.
Pjesė pasakoja apie religijos kraštutinumus: fanatiškos sektos atstovės Heidi ir liberalaus pastoriaus Markuso gyvenimų susidūrimas veda į tragediją. Šiems laikams, kai silpstant Bažnyčiai žmonės skirstosi į radikalias fanatiškai tikinčių ir revoliucingiems pokyčiams pasiryžusių stovyklas, tema ypač aktuali.
Įdomus šių gana skirtingos teatrinės išraiškos aktorių susitikimas scenoje. Jie tarsi dalijasi sceninėmis galimybėmis, – atrodo, kad Budrys prisipildo Samuolytės vaidmenims būdingos energijos, o ši, savo ruožtu, perima Budrio kuriamų personažų santūrumą. Ankstesnėje NDA pristatytame Jono Jurašo spektaklyje „Dvejonė“ Budrys taip pat vaidino kunigą, tik dabartinis personažas įdomesnis, negaubiamas gerumo ir teigiamybės auros, kuri būdinga daugeliui šio aktoriaus vaidmenų.
Kol kas režisierius parodė tik šiek tiek išbaigtesnį pirmąjį veiksmą, antrasis dar buvo artimesnis pjesės skaitymui, tačiau stipri dramaturginė medžiaga, diktuojanti aktorinę spektaklio stilistiką, siejasi su ankstesniais sėkmingais kameriniais Vaitkaus spektakliais, grindžiamais vyro ir moters konfrontacija – „Helverio naktis“ bei „Juodvarnis“. Belieka laukti spektaklio premjeros.
Šiemet „Naujosios dramos akcija“ gerokai susitraukė. Parodytus spektaklius ir pjesių skaitymus jungė vienas bendras formos bruožas – kameriškumas. Daugumai šiuolaikinių dramų būdinga socialinės ir politinės problematikos analizė. Atskiri spektakliai ir pjesių skaitymai buvo įdomūs ir verti dėmesio, tačiau meniniu įvykiu šiųmetis festivalis netapo.
NAUJOSIOS DRAMOS AKCIJOS’11 PROGRAMA
Gegužės 28 d. 20.30 Gedimino pr. prieš Lietuvos nacionalinį dramos teatrą
Anton Čechov / Kristian Smeds
VYŠNIŲ SODAS
Spektaklio tiesioginė transliacija iš Wiener Festwochen festivalio
2009–2010 metais Vilniaus priemiesčio sode kurta suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir Lietuvos teatro menininkų improvizacija pagal Čechovo „Vyšnių sodą“ naujai atgims Vienos priemiestyje, emigrantų rajone, vieno didžiausių Europos teatro festivalių programoje. Šis „Vyšnių sodas“ yra tęstinis kūrybinis procesas, kuriame, pasitelkus meno ir gyvenimo sintezę, ieškoma atsakymų į klausimus apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir vertybių kaitą šiandieniniame pasaulyje.
Bilietus platina TIKETA www.tiketa.lt