Idiotizmas jau apskritai nieko nestebina. LTV šį savaitgalį parodys du ypatingus filmus. Jie man atrodo geriausias vaistas nuo pasaulio beprasmiškumo pojūčio, kuris bent jau mane užklumpa vis dažniau. Šįvakar (LTV2, 20 d. 19.05) nepraleiskite retos progos pamatyti klasikinį gruzinų filmą – 1969 m. Georgijaus Šengelajos sukurtą „Pirosmanį“. Tai – pasakojimas apie savamokslį dailininką Niko Pirosmanišvilį (1862–1918), kuris mirė badu, taip ir nesulaukęs pripažinimo, bet dabar laikomas vienu geriausių vadinamojo naiviojo meno kūrėjų. Pirosmanis tapė iškabas ir paveikslus Tbilisio duchanams. Jis bandė atidaryti parduotuvę, bet greitai bankrutavo.
Tačiau tai nėra tik tradicinis biografinis filmas. Puikiai įvaldęs sovietmečiu kinui įprastą ezopinę kalbą, Šengelaja sukūrė ir filmą parabolę, prabilusį apie menininko ištikimybę sau. Nežinau, kaip dabar, bet kadaise didelį įspūdį darė kūrėjų noras perteikti nacionalinės kultūros specifiką ir kartu Pirosmanio kūrybos dvasią. Todėl neatsitiktinai filmo scenos primena paties Pirosmanio paveikslų siužetus – triukšmingas užstales, duchanus, krautuvėles, net ir patys paveikslai tampa filmo personažais. Kad ir nuostabioji „Žirafa“, kurią įžeistas Pirosmanis išeidamas pasiima su savimi.
Pirosmanio užstalės atmosferą Paryžiuje atkuria kitas didis gruzinas – režisierius Otaras Joselianis. Jis jau seniai kuria Prancūzijoje. Vieną geriausių Gruzijoje kurtų Joselianio filmų „Gyveno strazdas giesmininkas“ LTV2 rodys kitą penktadienį. Bet šį sekmadienį (LTV, 22 d. 22.15) galima pasižiūrėti 2006 m. pasirodžiusius „Sodus rudenį“. Pamenu, pirmąkart žiūrėdamas šitą filmą tiesiog kvykiau iš malonumo, nors jo tema ne tokia ir linksma. Pagrindinis „Sodų rudenį“ personažas yra Vensanas. Filmo pradžioje šis penkiasdešimtmetis vyriškis yra žemės ūkio ministras, bet greitai jis neteks posto ir taps dar vienu Paryžiaus valkata. Tiesiog kartą po Vensano ministerijos langais prasidės demonstracijos ir herojui bus liepta atsistatydinti. Jis neteks prabangaus buto, meilužės, o buvusi žmona atsisakys priimti Vensaną atgal. Viename interviu Joselianis sakė: „Gyvenimas nuolat atneša mums netikėtumų. Daugiausia jų visada pateikia valdžia – ligota valdžia, nuolat trukdanti žmonėms gyventi. Filme „Sodai rudenį“ rodau atleistą ministrą, kuris išsiveržia iš valdžios nelaisvės ir atranda, kaip malonu būti laisvu žmogumi. Jis suranda senus draugus, moteris, kurias pažinojo, ir pradeda gyventi iš naujo. Žinoma, gyvenime taip niekad nebūna. Tai – pasaka. Tikrovėje žmogus, kuris kartą paragavo valdžios, jau niekad iš tos būsenos nebeišeis. Jis tampa nelaimingas, agresyvus, svajoja sugrįžti.“
Bet filmas yra pasaka, kur viskas įmanoma. Ypač, jei turi tokią mylinčią mamą, pasirengusią padėti nevykėliui sūnui, sušelpti pinigais, paguldyti, paguosti. Mamą vaidina didis prancūzų aktorius Michelis Piccoli ir ji ypatinga – buvusi Pasipriešinimo dalyvė. Dabar sode ji skaito revoliucinės utopijos autorių Fournier. Joselianis sako, kad „pasaulį valdo mačo. Moterų sritis yra riteriškumas, nes kas, jei ne riteriškumo atmaina yra motinystės instinktas, kuris liepia ginti silpnuosius? Iš tų silpnų, nekaltų vaikų, kuriuos lepina moterys, vėliau išauga įvairūs idiotai ir niekšai, bet tai jau kitas dalykas. Gaila, kad mūsų pasaulį valdo ne sijonuoti riteriai“.
Laisvė Vensanui – tai ne tik palaimingas nieko nedarymas. Tai – bendravimas su draugais, su kuriais visada gali išgerti vyno butelį ir padainuoti. Tai – ypatingas vyriškas rojus ir jo prasmę geriau supranti, kai prisimeni pirmuosius filmo kadrus. Juose pagyvenę vyrai renkasi karstus. Renkasi ilgai, aptardami iš pirmo žvilgsnio nematomus prianašumus ir minusus. Vensano draugą ir sugėrovą suvaidinęs Joselianis finale tapo Pirosmanio paveikslą, o prie didžiulio stalo susėda kadaise mylėtos Vensano moterys. Tarsi Pirosmanio paveikslų personažai jie mėgaujasi vynu, muzika ir bendravimu. Ir visai nesvarbu, kad tas sodas – Paryžiuje, o laikai – jau visai kiti. Amžinybė nesikeičia, pilnatvės pojūtis išlieka toks pats, bet žirafą, nupieštą ant baro sienos, naujas jo savininkas musulmonas lieps uždažyti.
Taip filme atsiranda dar viena tema, pasikartojanti beveik visuose pastarųjų dešimtmečių Joselianio filmuose. „Drugelio medžioklėje“ europietiškosios kultūros entropiją liudijo japonams parduotas senas dvaras. „Pirmadienio rytą“ Joselianis rodė kitokią Veneciją, kurią griauna ne vanduo, o turistų ordos ir masinė kultūra. Joselianis – išmintingas žmogus. Jis žino, kad Europos žlugimo nesustabdysi. Jos griuvėsiuose jau dabar kuriasi spalvingi atvykėliai iš visų pasaulio žemynų. Todėl Joselianis ir siūlo mėgautis paskutine dar įmanoma laisve, kurios sąvoką ir sukūrė ta sparčiai nykstanti europietiška kultūra. Jis neturi iliuzijų: „Menininko ir jo žiūrovo privilegija yra ta, kad jie bent jau gali juoktis iš situacijos, kurios neįmanoma pakeisti.“
Kažką panašaus bando suformuluoti ir pačių amerikiečių gerai vertinamas „nepriklausomasis“ Noah Baumbachas. Skirtumas tas, kad amerikiečių intelektualai, matyt, vis dar ilgisi europietiškos kultūros. Savo filmų herojais Baumbachas dažnai renkasi menininkus ir intelektualus, jo idealas – vienas prancūzų Naujosios bangos tėvų Ericas Rohmeras. Filme „Margo vestuvėse“ (TV3, 22 d. 23.25) net personažų, kuriuos suvaidino Nicole Kidman, Jennifer Jason Leigh ir Jackas Blackas, vardai yra nuoroda į vieną geriausių Rohmero filmų „Polina paplūdimyje“.
Filmo herojė yra sėkminga rašytoja iš Niujorko Margo. Kartu su sūnumi Klodu ji atvyksta aplankyti sesers Polinos, kuri gyvena jų vaikystės name. Polina rengiasi ištekėti už menininko Malkolmo, bet toks sesers pasirinkimas nepatinka Margo... Žiūrėdamas panašius filmus, dar geriau suprantu, kodėl Joselianis renkasi humorą ir tamsias gelmes, į kurias vis dažniau finale panyra jo herojai.
Jūsų –
Jonas Ūbis