Petras Vileišis (g. 1851 m.) iš tiesų statė tikrus tiltus (tiksliau juos projektavo). Ne bet kokius, o geležinkelio. Vadinasi – tiltai buvo skirti sunkiems kroviniams pergabenti. Profesija tuo metu buvo auksinė – pats geležinkelio plėtros bumas. Grįžo Petras į Lietuvą su beveik milijonu auksinių rublių. Tuomet jis ėmėsi statyti tuos metaforinius tiltus. Įkūrė spaustuvę, lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, kartu su Jonu Basanavičiumi rūpinosi mokslo ir dailės draugijų įkūrimu ir dar nuveikė daug kitų labai naudingų darbų. Iki dabar Antakalnio gatvėje, šalia Petro ir Povilo bažnyčios, stovi šio šviesaus žmogaus namai ir darbams skirti pastatai. Čia veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Kaip ir anuomet, yra knygynėlis. Jame galima įsigyti įvairių ir praeitį tiriančių leidinių, pavartyti didžiausius tomus patarlių, dainų rinkinių (o kiek dar liko neišspausdinta). Ir susigėdus pripažinti, jog čia idealiai tinka ta nuvalkiota tilto metafora. Tik ji čia ne lėkšta, o daugiasluoksnė.
Dar vieną sluoksnelį į pasakojimais pritvinkusį Vileišių ansamblį norėjo įdėti ir projektas „Gegužės 7“, kuruojamas trijų menotyrininkių: Danutės Gambickaitės, Eglės Juocevičiūtės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės. Apsikrėtusios prieškario tautininkų entuziazmu ir palaikomos kone tik seniai tuo pačiu „sergančių“ instituto darbuotojų bei menininkų-bendraminčių, kuratorės sukvietė sutikti lietuviškos spaudos atgavimo dieną. Šalia tekanti Neris vėl piršo mintis apie tiltus.
Viskas prasidėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos, etnologės Gražinos Kadžytės ekskursija. Tai, ką perpasakoju, ji kuo įdomiausiai ir papasakojo. Vileišių dvasios vietininkės naratyvas tapo atspirties tašku menininkų darbams. Marija Šnipaitė ir Linas Jusionis atvirukų serija, o Jurgita Žvinklytė pasikviesdama etnomuzikos grupę „Kaukoras“, bandė atgaivinti skambančios upės patyrimą, mat anuomet Neris buvusi pasiplaukiojimų ir pasidainavimų gyva scena. Andrius Rugys fiksavo Vileišių aplinkos garsus. Tačiau bene įspūdingiausia buvo Justės Venclovaitės instaliacija „Augalai iš LLTI kabinetų“, mat čia, šalia vizualaus efekto, yra visi svarbiausi idėjiniai segmentai. Bendruomeniškumas: instituto darbuotojai leido pasiskolinti savo augalus. Auginimo idėja: augalus, kaip ir kultūrą reikia puoselėti, tai ilgalaikis, kasdienis rūpestis. Visumos suvokimas: galbūt kiekvienas augalėlis atskirai ir atrodo skystas, bet sunešti į vieną krūvą sudaro įspūdingą sodą. Vėl ta stiliaus forma – metafora, tik anaiptol nelėkšta, dvelkianti noru aprėpti visumą ir suvokti vertybes.
Projektas tapo gražiu pasisvečiavimu. Su vaišėmis. Buvo ir pyragėlių, Vileišių namo formos. Įdomūs pasakojimai, jaukūs namai, pakilios idėjos. Kilo noras vesti paraleles su dabarties mecenatais, kuriems, kaip ir P. Vileišiui pasisekė laiku ir tiksliai pasirinkti specialybę. Tačiau būta ir užslėptos įtampos, nes renginio organizatorių prisistatyme užsiminta, jog ši vieta yra ta, „nuo kurios atsispiriant norėta kalbėti apie nacionalizmą, tautiškumą, tautinius herojus, istorijos rašymo ir kolektyvinės (at)minties dalykus“. O tai jau skamba kaip gerai pagaląsti ašmenys neonacionalizmo ir išskydusio aktualumo tautiškumo sampratos fone. Gal ir gerai, kad renginio metu tautiškumo tema neišsirutuliojo, o daugiausia buvo kalbama apie nuveiktus darbus ir pačius asmenis, kurie mylėdami Lietuvą ir su lenkaitėmis tuokėsi, ir lietuvių kalbos tik subrendę pramoko. Geriausia, matyt, pacituoti patį Vileišį: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“
Projektas dar visus metus bus interneto puslapyje www.geguzes7.lt
Dėl Gražinos Kadžytės ekskursijos galima susitarti iš anksto: www.llti.lt