Toras – mitas ir populiarioji kultūra

Kora Ročkienė
Šiandien Lietuvoje pradedamas rodyti Kennetho Branagh filmas „Toras“ („Thor“, JAV, 2011). Komiksų specialisto Michało Chudolińskio tekstas apie šiuolaikinių komiksų didvyrių atsiradimo mechanizmus pasirodė aktualus, juolab kad šią savaitę paskelbta filmo apie „atnaujintą“ lietuvių liaudies didvyrį Tadą Blindą – vieną ryškiausių mūsų populiariosios kultūros personažų – premjeros data.

Sužmogintas dievas

 

Toras – skandinavų dievas, jį į populiariąją amerikiečių kultūrą atvedė „Marvel Comics“. Naujas filmas – puiki proga susipažinti su jo istorija iš arčiau. Juolab kad tai ne pirmas mitas, pritaikytas masinės publikos skoniui. Naujausias „Paramount Pictures“ superfilmas kainavo per 150 mln. dolerių. Jį sukūrė talentingas režisierius Kennethas Branagah, išgarsėjęs Shakespeare‘o ekranizacijomis. Būtent jo buvimas filmavimo aikštelėje ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl vaidinti filme sutiko „Oskaro“ laureatai Anthony Hopkinsas ir Natalie Portman.

 

„Toro“ kino versija – dar vienas „Marvel Comics“ žingsnis populiarinant komiksų didvyrius. Nėra kuo stebėtis: sukanka metai, kai leidyklos akcijas nupirko „The Walt Disney Company“. Tačiau vis dėlto kyla klausimas, kodėl buvo pasirinktas būtent Toras, kurio populiarumas už JAV ribų neprilygsta Supermenui ar Žmogui-Vorui? Be to, kai kurie žiūrovai gali greitai pavargti nuo jo pompastiškumo ir Shakespeare‘o dialogus primenančio kalbėjimo. Kur slypi personažo, kurio nuotykius komiksai pasakoja be pertraukos jau beveik 50 metų, sėkmė?

 

Kad galėtume atsakyti į klausimą apie griaustinio dievo sėkmę, turėtume grįžti prie jo popkultūrinių šaknų. 7–asis dešimtmetis – tai amerikiečių populiariosios kultūros, konformizmo ir kičo, didybės laikai. Tada „Marvel Comics“ nusprendė plaukti prieš srovę ir atgaivinti superdidvyrių madą, kuri gerokai išseko ties 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių riba. Prie komiksų superdidvyrių sunykimo tada prisidėjo daugelio garbintas psichiatras Fredericas Wethamas. Jis norėjo visus įtikinti, kad komiksai gali kenkti, panašiai kaip alkoholis ir narkotikai, taip pat sužadinti homoseksualius polinkius ir prievartos troškimą. F. Wethamo postulatai buvo tokie įtikinami, jog kai kuriuose miestuose (pvz., Niujorke) net vyko masinės akcijos – sunerimę tėvai viešai naikino komiksus.

 

„Marvel Comics“ atnaujinti pasakojimus apie superdidvyrius patikėjo Stanui Lee, dabar jis laikomas triko vilkinčių personažų tėvu. Jo sėkmės receptas buvo paprastas ir genialus – reikia sukurti visiškai naujus, turinčius antgamtinių galių ir kartu gebančius įsikurti šiuolaikiniame pasaulyje personažus, kuriems kyla tokių pačių rūpesčių ir problemų, kaip ir paprastiems žmonėms. Taip atsirado Piteris Parkeris, geriau žinomas kaip Žmogus-Voras: jis nors ir turi voro gebėjimų, bet drauge jam kyla rūpesčių dėl nemalonaus šefo, mažo uždarbio ir kaltės jausmo, sukelto dėdės tragiškos mirties. Taip pat yra Briusas Baneris – mokslininkas, nelaimingo įvykio su radioaktyviais gamos spinduliais auka. Nuo tada kiekvienąkart, kai jį užklumpa pyktis, Baneris tarytumei daktaras Džekilas pavirsta žalia pabaisa Halku. Dėl tokių virtimų, Halku sukeltų nelaimių, Baneris visiškai išstumtas iš visuomenės gyvenimo, jį kaip užspeistą žvėrį persekioja kariai ir slaptosios tarnybos. Tačiau kartu tai ir puiki šiuolaikinio žmogaus, kankinamo neurozių ir nesugebančio suvaldyti tamsiosios savo asmenybės pusės, metafora.

 

Dievo atėjimas

 

Kurdamas naujus didvyrius S. Lee neturėjo sau lygių. Tačiau kažkuriuo metu jam ėmė stigti naujos medžiagos. Kai atrodė, kad visos įmanomos bruožų ir galių kombinacijos jau panaudotos, Lee nusprendė sukurti šiek tiek virš kitų iškylantį didvyrį. Kai jis sumąstė sukurti personažą, kuris galėtų lengvai garbingoje kovoje nugalėti Kapitoną Ameriką ir Halką, tapo akivaizdu, kad į šį spalvingą pasaulį reikia įvesti... dievą. Komiksas jau tada flirtavo su senąja mitologija. Tačiau Lee pastebėjo, kad komiksuose buvo užuominų į senovės graikų ir romėnų tikėjimus, tačiau nuorodų į germanų ar skandinavų mitologiją – visai mažai. Netrukus jis pradėjo paieškas. Didžiulį įspūdį Lee padarė Toras. Ne tik todėl, kad puikiai atitiko lūkesčius, bet ir dėl gyvenančio mitinėje Asgardo šalyje dievo statuso. Griaustinio valdovas Toras, kontroliuojantis orą ir gamtos jėgas, daugelyje islandų pasakojimų laikomas žmonių gynėju ir ištikimu globėju. Tad buvo nuspręsta: ant Žemės nukrenta milžiniškas kūjis, ant kurio parašyti pranašiški žodžiai: „Tas, kuris išlaikys šį kūjį, jei bus to vertas, įgis Toro galią...“. Ginklą atranda silpnas gydytojas Donaldas Bleikas, taigi jis bematant įgyja atleto kūną ir ypatingų galių. Nuo tos akimirkos kartu su kitais superdidvyriais jis stengsis, kad blogio jėgos nesunaikintų Žemės. Be to, griaustinio valdovas taps vilties simboliu, naikinančiu blogį savo gerumu ir garbingumu, kariu, iki pat pabaigos kovojančiu už teisingumą.

 

Nemandagus riteris

 

Ilgainiui komiksinis Toro mitas keitėsi į skirtingas puses. S. Lee, Jackui Kirby, Walteriui Simmonsonui, J.M. Straczyńskiui ar Olivier Coipeliui pavyko sklandžiai sujungti keliaujančio riterio, sudėtingais santykiais siejamo su tėvu, motyvus ir mokslinės fantastikos ar scientologijos elementus. Griaustinio dievas šiek tiek primena Supermeną – ir jis yra atvykėlis iš kito pasaulio, kitos tikrovės, bandantis išmokti žmogiškumo ir būti naudingas visuomenei. Tačiau Toras yra išdidesnis, arogantiškesnis ir nesiskaitantis su priemonėmis herojus. Jo bekompromisė laikysena išprovokuota sudėtingų santykių su tėvu Odinu (skandainaviškas Dzeuso atitikmuo), kuris jį nubaudė – ištrėmė iš Asgardo.

 

Žemėje Toras mokosi iš žmonių valdyti savo impulsyvų charakterį, o meilė Džein Foster (vienose istorijose ji mokslininkė, kitose – slaugytoja, o naujausioje versijoje – muziejaus kuratorė) išmoko Torą atsakomybės ir pagarbos kitiems. Svarbu ir tai, kad Asgardas – ne tik fantastinė dievų šalis, pakibusi kitame išmatavime. Komikse tai nežemiška svetimų būtybių civilizacija, pasižyminti neįtikėtina technine pažanga. Asgardo gyventojai yra ne tik nemirtingi, jie gali turėti po kelis kūnus.

 

Panašiai kaip ir kiti „Marvel Comics“ herojai, Toras turi susidoroti su skirtingais likimo iššūkiais: ir žemiškais, pvz., kai jis išmetamas iš buto, ir nepaprastai rimtais. Vienu tokiu istorijos posūkių tapo Odino mirtis, privertusi Torą perimti valdžią Asgarde. Tada jis persikūnijo į šekspyrišką herojų – komiksinį Hamletą, kurį ima slėgti karaliaus vaidmuo, tai skatina imtis radikalių sprendimų, kad ir užkariauti Žemę. Tačiau skirtingai nei danų princas, paskutinę akimirką Toras supranta, kad jo sprendimai neturi prasmės, nes atima jo žmogiškumą. Taigi komikso karalius Toras yra šiek tiek sutrikęs dievas, netikintis nei žmonėmis, nei gėriu ar blogiu. Jis primena dievą, kuriam normaliai gyventi neleidžia neurozė.

 

Šiaurietiška svajonė

 

Galų gale Toras sugebėjo susidoroti su valdžios demonais ir toliau kovoti su likimo iššūkiais bei žmonėms iškylančiomis grėsmėmis. Jis panašiai kaip tyras Supermenas ar absoliučios tobulybės siekiantis Betmenas gelbės pasaulį, pabrėždamas amerikietiškas vertybes. O mes vis norėsime sužinoti, kaip toliau susiklostys jo likimas. Kodėl? Todėl, kad Toro nuotykiai – tai puiki pabėgimo nuo tikrovės forma, leidžianti mums atsiriboti nuo įkyrios kasdienybės ir pajusti adrenalino pliūpsnį, ypač kai ekrane stebime epinius mūšius. Juk mums patinka žiūrėti, kaip Toras ir į jį panašūs didvyriai kovoja už teisingumą, mums jie suteikia ramybės ir saugumo pojūtį, net jei tai tik apgaulinga fikcija. Ypač dabar, kai kino teatruose rodomas filmas apie Toro likimą, sujungęs superdidvyrių motyvą su Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ ekranizacijos estetika. Net jei legendos apie skandinavų dievą, kovojantį už Ameriką, nevertiname rimtai. Ji tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškas farsas.

 

Pagal „Polityka“ parengė K.R.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.