Ar paklausėme savęs, ko šiuo pertekliniu įvairių pozityvių ir negatyvių pasirinkimų, atradimų, pagundų, kičo, paviršutiniškumo laikotarpiu stokojame? Žmoniškųjų savybių, dorybių, vertybių, taurių siekių ir dvasinių silpnybių. To, ką (ir kaip) reflektavo „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ – madrigalinės Claudio Monteverdi operos, balandžio 2, 3 d. atliktos Vilniaus „Lėlės“ teatre.

Nors minėtų spektaklių premjera įvyko dar 2008-aisiais, retkarčiais parodomas šių operų pastatymas turi, rodos, neblėstantį aktualumą, įskaitant ir pozityvias žiūrovų reakcijas. Šis tekstas gimė būtent kaip vienos iš jų – malonios nuostabos ir pasidžiaugimo rezultatas.

 

Estetinio idealo produktai – štai taip trumpai būtų galima apibūdinti minėtus du lietuvių kūrėjų komandos pristatytus spektaklius. Autentiška C. Monteverdi muzika čia išradingai derinama su antikinės dramos elementais, o lėlių teatro galimybės, praturtinusios originalią kūrinio partitūrą, priartina šį pastatymą prie išrankaus šiandienio žiūrovo. Originalus spektaklių režisūrinis sprendimas (Gintaras Varnas), įstabi scenografija ir choreografija (Julija Skuratova, Alina Žutautaitė, Gintautas Urba), ausis glostantis konsorto („Brevis“, vadovas Darius Stabinskas) muzikinės dalies atlikimas ir solistų (Edita Bagdonaitė, Nora Petročenko, Gintarė Skėrytė, Lukasz Dulewicz Mindaugas Zimkus, Mindaugas Jankauskas, Nerijus Masevičius) vokalinės metamorfozės, įspūdingas aktorių ir dekoratorių darbas – visa tai pelno kūrėjams aukštą ir pozityvų įvertinimą. Iš tiesų, retai taip nutinka, kad sintetinio žanro nuo a iki z (ne atskiri jo momentai) kūrinys atmintyje išliktų kaip profesionalus, estetiškas ir subtilus kūrybinis rezultatas, kurį norėtųsi pamatyti dar kartą.

 

Plastiški Tankredžio ir Klorindos judesiai, dalimis pabyrantys ir vėl į visumą susidedantys metaliniai jų šarvai muzikaliai plevena tamsiame kovos fone. Sunkiai atpasakojamas (dėl vartojamo žodyno turtingumo) jų dialogas ir žodžiuose slypinti esmė mena pagarbą dvasinei išminčiai ir kalbos vertei. Mirtinai sužeisto priešininko (o tai juk Tankredžio mylimoji!) atpažinimo ir paskutinio jo prašymo išpildymo aktas – pakrikštijimas... Noras Anapus išeiti be nuodėmės... Ar šiandien kam nors tai rūpi? Galbūt tam, kuris nuolat mąsto apie galimybę pasipelnyti iš skurstančio žmogaus? Arba tam, kuris apsiblaususiomis akimis tik ir ieško organizmo reikalaujamos svaigalų dozės? O gal tam, kuris miško tankmėje lūkuriuoja būsimos aukos? Tankredžio širdis kraujuoja. Ją draskantis skausmas sielą tarsi atskiria nuo kūno – vėl dalimis pabyra žvangantys šarvai... Ir aš kraujuoju, mąstydama apie žmogiškųjų vertybių „pažangą“.

 

Nedėkingosios sielos – moterys, atsisakiusios meilės ir dėl to pasmerktos degti pragare. Tuo tarpu ten, viršuje, gyvenimas visiškai kitoks: skrajojantis Amūras šaudo meilės strėlėmis ir sukasi ratu aplink viliokę Venerą, o balti debesėliai basomis kojomis minkštai plevena dangaus pašvaiste. Veneros gundomas bei Amūro paveiktas Plutonas akimirkai praveria savo niūrios karalystės vartus ir leidžia nedėkingosioms ištrūkti. Išraiškingos grimasos puošia šviesa nutviekstus jų veidus, kartais pasigirsta džiaugsmingas sielų klegesys, o pūsti, ore plazdantys jų kostiumai netrukdo grakščiai judėti. Toks nuotaikingas, žaismingas, elegantiškas nedėkingųjų sielų šokis. Įspūdinga šio vaidinimo scenografija (dekoracijos, lėlės, apšvietimas) ir skoninga choreografija, žadą atimantis jaunųjų lėlininkų profesionalumas, dailininkės talentas ir kokybiškai atliekama autentiška muzika – tai tikras penas sielai, ausims ir akims.

 

Pojūtis visa tai regint, tikriausiai, prilygsta pasitenkinimo, įveikus sudėtingiausią fizinę užduotį, nugalėjus egzistencinę baimę ar pabaigus tūkstantmečio darbą, jausmui. Ir kaip gera, kad Lietuvoje gyvenantys menininkai gali sukurti (kad ir retai) tokius šedevrus!

---