Per pastaruosius kelerius metus (tik tiek dar teko akyliau stebėti) šiuolaikinį meną narpliojančios „tekstienos“ aruoduose tarpdiscipliniškumo sąvoka pasitaikydavo retokai. Regis, (kaip buvo galima įsivaizduoti) tokia situacija ir klausimų nekėlė. „Tarpdisciplininis menas“ yra tarpdisciplininis menas. Toks, apie kokį skaitėme, girdėjome iš vyresniųjų (kiekvienas iš jaunesniųjų), ką čia nauja ir pridursi.
Laima Kreivytė tekste „Instrukcija: tarpdisciplininis menas“ mini šia tema rašiusiuosius ir kalbėjusiuosius: „Vakaruose nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios, Lietuvoje – nuo 1990-ųjų. Podisciplininį (postmedium) būvį aptarė Rosalind Krauss, etnografinį posūkį šiuolaikiniame mene (akcentuojant ne discipliną ir atlikimo būdą, o diskursyvias strategijas) – Halas Fosteris. Apie paribių problemas Lietuvoje rašė Lolita Jablonskienė, raktines šiuolaikinio meno sąvokas (taip pat ir tarpdiscipliniškumą) aiškino Dovilė Tumpytė, keletą išsamių pastabų apie tarpdisciplininį meną pateikė Kęstutis Šapoka. Pasisakė ir dabartinis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas Vytautas Michelkevičius.“
Suprantama, kad su dabar kuriamu menu susiję apibrėžimai linkę kisti. Tiksliau jie kinta priklausomai nuo kintančios auditorijos ir kintančio iš esmės dar tik užgimstančio suvokimo. Tendencinga, kad išgirdus mėginimus dar kartą, jau atsižvelgiant į dabarties kontekstą, permąstyti esamus apibrėžimus ar pateikti naujus, imi ir susimąstai, koks tavo paties ryšys su tuo, kas permąstoma.
Nelengva bandyti tarpdiscipliniškumo sąvoką artikuliuoti savaip ir nejausti kaltės (gėdos) dėl to, kad ją patiri kitaip, daugiausia iš tekstų. Kai tarpdiscipliniškumas jau atrodo duotybė ir visgi egzistuoja imanentiškai, o nauji jo apibrėžimai atrodo nelabai reikalingi. Toks patyrimas gali būti (o gal ir yra) veikiau simuliacinis ar pamėkliškas. Simuliacinis, nes daugelis jaunųjų, apibūdindami savo kūrybą, jau senokai nebevartoja „tarpdiscipliniškumo“ sąvokos. Nesiekia jos permąstyti ar kitaip aktualizuoti.
Nesiimu vertinti, ar tai gerai, ar reikėtų susimąstyti. Atrodo, kad tokia situacija susiklostė palaipsniui, kai įprotis akcentus dėlioti ne ant „ką“, o ant „kaip“ pasidarė ypač gajus. Tarpdiscipliniškumas ir oficialioje projektinėje leksikoje, apibrėžiančioje šiuolaikinio meno specifiškumą, liko šalta sąvoka. Parašai „tarpdisciplininis“ – ir oficiozui aišku, kad nei tas, nei anas, tad daugiau vargintis ir gaišinti laiko aiškinimams nereikia. (?) Toks vengimas visada yra ydingas, bet ir pateisinamas. Tik šiek tiek baisu, kad susidūrus su neaiškumu, neapibrėžtimi, kliūtimi netaptumėme mūsų specifinės su geografinėmis, politinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis susijusios padėties įkaitais.
Kadaise tarpdiscipliniškumo sąvoka buvo labai reikalinga, ypač kai reikėjo konfrontuoti su Dailininkų sąjunga. Dabar vien pamąstyti apie tokios konfrontacijos galimybę savo kūrybos kontekste kuriam nors šiuolaikinio meno veikėjui kažin ar ateitų į galvą. Juk kam konfrontuoti, kai tie, kuriems reikia suprasti, ir taip supranta. Taigi žodžis „tarpdisciplininis“ nusėdo oficialioje kalboje ar akademinėje terminijoje kaip meno istorijos leksikos dalis. Kai pagalvoji, ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos veikla iš tiesų nėra labai aktyvi, greičiau – tik iš reikalo.
Svarstant tokias tarpdiscipliniškumo sąvokos slinktis šiuolaikiniame mene reikėtų paminėti šiame tekste jau šmėstelėjusią filosofo Arūno Sverdiolo pamėklinės būties sampratą. Regis, šiuo metu tarpdiscipliniškumo sąvoka išgyvena, kad ir kiek kitokią (iš dalies dėl kito laikmečio) nei Sverdiolo tekstuose, bet vis dėlto pamėklišką būtį, būseną. „Tai klausimas apie netikrąją būtį ir duotį, apie būtį ir duotį to, kas nėra tikra, klausimas apie tai, kaip yra ir yra duota tai, kas netikra, dargi esmiškai, „tikrai“ ir „visai“ netikra“, – aptardamas posovietinę būtį rašė Sverdiolas. Panaši (iš dalies ir susijusi) nuojauta atsiranda ir svarstant tarpdiscipliniškumo sąvokos aktualumą aptariant šiuolaikinio meno reiškinius. Pažvelgus į Sverdiolo definiciją iš ateities perspektyvos ir perfrazavus ji suskambėtų maždaug taip: „Tai klausimas apie netikrąją būtį ir duotį, apie būtį ir duotį to, kas nebuvo tikra, klausimas apie tai, kaip buvo ir buvo duota tai, kas netikra, dargi esmiškai, „tikrai“ ir „visai“ netikra.“ Taip fiktyviai atsitolinus nuo dabarties, viena iš išeičių – užbėgti už akių ir numatyti bei pasiruošti, o svarbiausia dar kartą tiesiog akcentuoti, kad šiuo atveju labai reikalingas savireflektyvumas. Tenka sutikti su Trilupaityte, kad iš esmės pati meno sąvoka daugiausia yra politinė konstrukcija.
Pastaruoju metu vis dažniau svarstau, kad buvimą tarp disciplinų ima keisti buvimas tarp grupių (tarpgrupiškumas ar netgi galbūt tarpkonceptualumas). Aišku, ir viena, ir kita egzistavo jau seniau, pakito tik jų aktualumas. Kalbėjimo apie šiuolaikinį meną akcentas pasislinko nuo konfrontacijos su tradiciškumu (tarpdiscipliniškumas vs tradiciškumas) link kofrontacijos/ koloboracijos tarp skirtingų, tačiau viename lauke koegzistuojančių grupių. Šiai būsenai (tarp grupių ir koncepcijų) apibūdinti puikiai tinka rašytojo Kurto Vonneguto romane „Katės lopšys“ pramanytas žodis – karasas. Pirmieji, kalbėdami apie savo kartos specifiškumą, Lietuvos kontekste jį aktualizavo Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis. Iš tiesų graži ir šiems laikams ypač simptomiška literatūrinė digresija, kuri jau senokai kirbėjo ir mano galvoje.
„Jei pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas persipynęs su kažkieno kito, – rašo Bokononas, – galimas daiktas, tas žmogus iš tavo karaso.“Iš tiesų, regis, dabar viskas sluoksniuojasi ne tarp disciplinų, o vienas kitą dengiančiais ir vietomis susiliečiančiais ar prasilenkiančiais karasais (bendraminčių grupėmis). Taip atsitinka, kai akcentai perdėliojami nuo „ką“ prie „kaip“. O čia vėl iškyla jau kiti opūs klausimai, pavyzdžiui, atvirumo ir uždarumo, priverstinio ar natūralaus bendruomeniškumo etc. Tik ar tas būties pamėkliškumas nepasieks ir šių perdėliojamų akcentų? Turbūt reikia gerokai išsikalbėti, kad pamėkliškumas taptų pažįstamas ir bent jau negąsdintų. Kaip kadaise pasakė garso menininkas Andrius Rugys – triukšmas nustoja buvęs triukšmu tuomet, kai į jį įsiklausai.