Šį procesą seniai laikas įvardyti tikruoju vardu – meninio skonio ir istorijos pajautos niekada neturėjusių, sąžinę praradusių, pelno siekimo apakintų asmenų invazija į brangiausiai įkainotas, taigi utilitariu ekonominiu požiūriu patraukliausias miesto teritorijas. Viešąjį interesą ginti sukurtos kultūros paveldo apsaugos institucijos akivaizdžiai neturi arba nenori turėti jokių galios svertų šiai situacijai keisti. Susirūpinę Senamiesčiu kuriam laikui nusigręžėm nuo Naujamiesčio. Atsitokėjome tik tada, kai pamatėm: Vilniaus Naujamiestis žūsta!
Baisiausia, kad jei gotikos ar baroko paveldo išsaugojimo būtinybė daugeliui paprastų Lietuvos piliečių suprantama, tai XIX-XX a. architektūrą net profesionalai dažnai suvokia kaip bevertį, nusidėvėjusį, vadinasi, šalintiną palikimą. Kai kam atrodo: „Nyksta carinių okupantų palikimas, tegul...“ O juk būtent šio laikotarpio namų kvartalai sudaro pusę Vilniaus miesto veido: Gedimino prospektas, Basanavičiaus gatvė, Žvėrynas... Šių kvartalų atskiri pastatai savo verte gal ir neprilygsta Šv. Kotrynos bažnyčiai, tačiau jų visuma – fasadai, interjerai, dekoro detalės – lygiai taip pat akivaizdžiai byloja apie praėjusių epochų gyvenimą, mūsų miesto, taigi ir mūsų visų istoriją.
Už miesto plėtrą atsakingų ir ją prižiūrinčių institucijų specialistai, žinoma, suvokia, kad egzistuoja saugotinas urbanistinis istorinis paveldas, bet, regis, nesupranta, kas tai iš tiesų yra. Kaip kitaip paaiškinti įsivyravusią XIX-XX a. pradžios pastatų pritaikymo naujiems poreikiams praktiką, kai paliekamas vien kiautas – išorinės pastato sienos, o vidaus erdvės suardomos ir iš esmės pertvarkomos. Prisiminkime nesenus pavyzdžius: tik fasadai teliko iš XIX a. pabaigoje statyto „Jurgio“ viešbučio Gedimino pr. 20/ Jogailos g. 1 (rekonstrukcijos autorius arch. Algimantas Nasvytis), suniokotas buvusios Vilniaus savivaldybės pastato (Gedimino pr. 9) interjeras (rekonstrukcijos autoriai: Danijos bendrovės „PLH arkitekter“ atstovai Marcas Wilsonas, Irma Kašėtaitė ir Lietuvos UAB „Archinova“ architektas Antanas Gvildys).
2011 m. vasario 1 d. prasidėję darbai J. Jasinskio gatvėje – dar vienas Vilniaus Naujamiesčio modernizavimo proceso epizodas. Kol kas akivaizdžiausias jo rezultatas – statybininkų tvora aptverti griuvėsiai ir plytų krūva vietoje XIX a. pabaigos pastato J. Jasinskio g. 12, priklausiusio vadinamajam Ferdinando Hofmano kompleksui, kurį 1886-1891 m. suprojektavo vilnietis architektas Apolinaras Mikulskis.
Pakalnės, Geležinio Vilko ir J. Jasinskio gatvių ribojamoje teritorijoje numatyta statyti UAB „Transmeda“ priklausysiančių gyvenamųjų ir komercinių pastatų kompleksą. Projekto užsakovas – „Europa City Vilnius“ generalinis direktorius Juozas Pranckevičius. Anot informacinio skydo, UAB „Architektūra, dizainas ir statyba“ projektą įgyvendina UAB „Masyvas“.
Pagal projektą minėtasis J. Jasinskio g. 12 namas turėjo būti priderintas prie bendro modernaus komplekso, kurio autoriai – architektai Rolandas Palekas, Gilma Gylytė, Džiugas Karalius.
2011 m. kovo 20 d. spaudoje rašyta: „Avarinės būklės pastatą nuspręsta rekonstruoti – palikti autentišką fasadą, bet pakeisti statinio perdangas. Todėl šiuo metu už statybinės tvoros stūkso tik namo karkasas. Viduje žioji kiaurymė“ (Dovilė Jablonskaitė, „Griuvena prisikels naujam gyvenimui“, www.diena.lt). Taigi pastato rekonstrukcija buvo numatyta pagal jau ne kartą taikytą scenarijų. „Darbai vykdomi pagal projektą“, – tame pačiame straipsnyje užtikrino savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas.
Balandžio 16 d. pavakare aptariamoje vietoje dar styrojo pusė autentiško fasado – vienišas sienos fragmentas šalia griuvėsių krūvos, o balandžio 18- ąją pastato dėžutės liekanas jau daužė UAB „Masyvas“ griovikai. Darbą jie tęsė ir kitą dieną, mat „avarinės būklės“ namo sienos niekaip nenorėjo pasiduoti.
Kodėl šiuo atveju nuspręsta nepalikti net pastato dėžutės? Ar tikimasi, kad dabartiniai mūrininkai sugebės atkurti reljefinius plytų raštus geriau negu įgudę tą darbą daryti jų pirmtakai prieš šimtą metų? O gal senąjį fasadą žadėjęs išsaugoti projektas – tik akių dūmimas? Išdaužius autentiškus likučius bus galima pasakyti, kad pastatas subyrėjo pats? Akivaizdu, kad klausimas, kas konkrečiai atsakingas už tyčinį ar netyčinį „plytų stiliaus“ pastato nugriovimą ir vėl liks be atsako.
Dar vieno barbarybės akto akivaizdoje Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai reiškia susirūpinimą beatodairišku Vilniaus Naujamiesčio architektūros naikinimu. Manome, jog būtina atsisakyti ydingos XIX-XX a. pradžios architektūros naikinimo praktikos ir siekti, kad pritaikant istorinius pastatus naujoms reikmėms būtų maksimaliai išsaugomos jų savybės, pradedant vidaus erdvėmis, baigiant funkciniais elementais (laiptais, balkonais, tvorelėmis, turėklais ir kt.) bei puošybos detalėmis.
Kreipiamės ir į architektų bendruomenę, ragindami gerbti miesto istorinį paveldą bei savo pirmtakų darbus.
Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai:
Prof. dr. Nijolė Lukšionytė
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Doc. dr. Giedrė Jankevičiūtė
Doc. dr. Marija Drėmaitė
Dr. Laima Laučkaitė
Dr. Jolita Mulevičiūtė
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė
Doc. dr. Helmutas Šabasevičius
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
Laima Bialopetravičienė
Dr. Lina Balaišytė
Dr. Dalia Klajumienė
Dr. Gabija Surdokaitė
Dr. Dalia Ramonienė
Dr. Margarita Janušonienė
Dr. Rūta Janonienė
Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė
Dr. Jolanta Zabulytė
Dr. Jolita Liškevičienė
Dr. Marius Iršėnas