Humoro jausmu garsėjantis britų rašytojas, kritikas, žurnalistas Howardas Jacobsonas (g. 1942 m.) pernai už romaną „Finklerio klausimas“ („The Finkler Question“) buvo apdovanotas prestižine Bookerio literatūros premija. „Finklerio klausimas“ – tai žydų tapatybės studija, pasakojimas apie dviejų Londone gyvenančių vyrų draugystę. Bookerio premijos žiuri pirmininkas Andrew Mortonas romaną apibūdino taip: „Nuostabi knyga, žinoma, ji labai linksma, bet kartu labai išmintinga, labai liūdna ir labai subtili.“ Pateikiame dalį H. Jacobsono pamąstymų apie komizmą literatūroje, jie buvo išspausdinti pernai rudenį „The Guardian“.
Parodyk man knygą, kuri nėra komiška, o aš tau parodysiu, kad ji neatlieka savo vaidmens. Romano skaitytojas turi teisę tikėtis gyvo išminties ir humoro pasireiškimo. Romanas gimė iš kritiškos inteligentijos nerimo ir dar aplinkui skambant juokui. 1985 m. atsiimdamas Jeruzalės literatūros premiją Milanas Kundera pasakė: „Su malonumu mąstau apie tai, kad romano menas atėjo į pasaulį kaip Dievo juoko aidas.“ Jei jau taip, tai formuluotė „komiškas romanas“ yra tautologija. Jei liksime ištikimi formai, kalbėsime tik apie protingus ir kupinus humoro romanus.
Norėdami padėti knygynų savininkams padalyti knygas į atitinkamas kategorijas, galime tarti, kad egzistuoja žanrų atmainos, kurioms skirtos atskiros lentynos: išpūsto siužeto romanai su idiotiška pabaiga, romanai, klausiantys „kas užmušė?“, romanai, apie kuriuos Orwellas, nuostabiai gindamas Henry Millerį, parašė, kad jie yra pilni „lėkštų rimtų tvirtinimų ir užkandžių baruose nugirstų pokalbių“, trumpai tariant, primena anoreksikus ir nemoka džiaugtis gyvenimu. Tačiau nepamirškime, kad tai – anomalijos.
Juokingumo baimė
Joks skaitytojas neišdrįs suabejoti malonumu, kurį kas nors kitas patiria skaitydamas. Tačiau šių dienų romanų pasaulyje susiduriame su komedijos baime: kada paskutinį kartą ant rimtos knygos viršelio matėme žodį „juokinga“, kuris turėtų mus paskatinti ją perskaityti? Romanų gerbėjai neturėtų su tuo taikstytis. Kalbu net ne apie tai, kad nemokame juoktis. Juokingus monologus scenoje sakantys komikai dabar populiaresni nei kada nors anksčiau. Jei kalbame apie juoką, turime pripažinti, kad dabar juokiamės daugiau. Tačiau patys sukūrėme netikrus skirtumus tarp juoko ir susimąstymo, komedijos ir rimties, tarp euforijos, kurią suteikia su humoru parašytas romanas, ir to, ko, mūsų nuomone, dabar reikia reikalauti iš literatūros.
Pradedančiuosius pornografinių knygų autorius šio pobūdžio literatūros leidėjai perspėja, kad nedrįstų nieko rašyti su humoru. Tokia apsaugos priemonė, be abejo, turi prasmę. Juokas tikrai naikina bet kokį susijaudinimą – tokia jau jo užduotis. Bet juk komedija – tai grynas kritiškumas: ji turi abejoti visomis vertybėmis ir sukelti diskusiją.
Sakydamas, kad jam maloni mintis, jog romanas yra Dievo juoko aidas, Kundera priminė savo klausytojams ne tik romano istoriją – mūsų skolą Rabelais ir Cervantesui, bet ir jo esmę. Ta proga jis prisiminė žydų patarlę: „Žmogus mąsto, Dievas juokiasi.“ Pasak Kunderos, vieną dieną Rabelais išgirdo Dievo juoką ir nukreipė romaną teisinga linkme, kita nei ta, kurion nukreiptos užsispyrusiai ieškančių tiesos filosofų ir teologų mintys.
Esmė ne tai, kad romanuose nesugebama mąstyti, būtent mąstymas yra svarbiausia priežastis, kodėl dauguma iš mūsų apskritai juos skaito. Didžiausi epochos rašytojai be menkiausios gėdos kalbėjo apsišaukėlių pamokslautojų tonu – lengvumas, su kuriuo XIX a. anglų romanas prisitaikė prie tuometės moralės, buvo svarbiausia jo išlikimo sąlyga. Tačiau mintis romane skiriasi nuo esė ar filosofinio teksto minties. Ji intymesnė ir priklauso nuo kitų veiksnių. Ji privalo susirungti su dramos dialektika ir, panašiai kaip romano personažus, ją nuolat testuoja įvairios aplinkybės. O tai jau gimininga komedijai, rodančiai, koks absurdiškas mūsų įsitikinimas, kad tiesa niekad nekinta ir kad įvykiai klostysis taip, kaip, mūsų nuomone, jie turi klostytis. Kitaip tariant, Dievo juokas yra juokas iš mūsų minties, kad galime mąstyti tai, kas neapmąstoma. Labiausiai prie to priartėjame – per skepsį, juoką ir žiaurumą – būtent romane.
Nulis iliuzijų
Istoriškai žvelgiant, romanas buvo mūsų iliuzijų, susijusių su valstybe ir Bažnyčia, praradimo išraiška. Tragedija sudrebina mūsų kalėjimo grotas, bet kai herojus yra nugalėtas, sugrįžta seni apribojimai. Trumpas žvilgsnis, mestas į mūsų ambicijoms ir troškimams pritaikytą pasaulį, išnyksta dar prieš išeinant iš teatro. Be to, drama, kilusi iš religinių ritualų, egzistenciškai yra konservatyvi. Nuo pat pradžių romanas leisdavo sau tam tikrus nukrypimus ir tam tikrą pasipriešinimą Dievui.
Europoje romanas pasirodė kaip laisvės išraiška. Don Kichotas – žmogus, kuris prarado protą skaitydamas idealistines knygas, – išsirengia į jokiems principams nepaklūstantį pasaulį. Juokiamės ne iš jo riteriškų iliuzijų, bet iš jo užsispyrimo. Pasirodo, kad romane „visko gali atsitikti“. Tačiau Rabelais „nėra nieko švento“. Jis tyčiojosi iš paklusnumo didvyriams, taisyklėms, epinei literatūrai, tautiškumui, Dievui ir bet kokiam tikrumui. Jei Rabelais yra pats nesaikingiausias rašytojas, drauge jis yra ir pats žiauriausias, besidžiaugiantis apgavystėmis ir niekingumu, pasmerkiantis žmones nepatogumams ir mirčiai. Tai sukelia kai kurių skaitytojų nepasitenkinimą. Rabelais juos vadina agelastais – žmonėmis, kurie nesugeba juoktis.
Tačiau jei vis dėlto turime džiaugtis gyvenimu ir jo pilnatve, kur yra blevyzgojimų ir parodijų, atpažindami save iš beprotiškų begalinių apetitų aprašymų, negalime sau leisti baimės ir nuolankumo. Turime stoti akistaton su tokiais turtais. Leiskime savo prigimčiai subręsti ir naikinti tiek pat daug, kiek daug ir sukuriame. O komiškas romanas galiausiai pasirodys mirtinai rimtas, nes mes, žmonės, esame siaubinga rūšis, jei tik mums bus leista kontroliuoti save. Be to, tiesa skaudina.
Aš manau, kad žiaurios erotinės markizo de Sade’o fantazijos patenka į tą tradiciją ir turi būti perskaitytos kaip tam tikra komedijos rūšis. Rabelais herojai trokšta, kad maistas pasaulyje niekad nesibaigtų ir kad valgymo būdų skaičius būtų begalinis. Taip pat ir de Sade’o libertinai ar prostitutės linki sau, kad jiems niekad nepristigtų išradingumo, išgalvojant vis perversiškesnius žudančio nepadorumo aktus. Tačiau kūnas pavargsta anksčiau už protą. Filme „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ jau matyti kruvinas groteskas – nuobodulys nugali geismą. Netvirtinu, kad pabaigoje girdėti markizo juokas, bet kažkas vis dėlto juokiasi. Gal tai Dievas?
Komedijos siela yra hiperbolė. Minimalizmas yra jos priešas. Išlaisvinti iš ryšių su tais, kurie mus paverčia mažesnius nei esame, šildomės atgautos didybės spinduliuose. Todėl neteisinga, jei ne įžūlu, yra vertinti romaną pagal religijos, moralės, politinio korektiškumo standartus. Romanas gali būti įžeidžiantis ir griaunantis, tiek, kiek jam to reikia, žinoma, jei yra juokingas arba turi bent ką nors gyva. Jis gali būti seksistiškas, mizoginiškas, homofobiškas, antisemitinis, mačistinis, mizantropiškas arba kupinas neapykantos vyrams ir t.t. Skaitytojas, kuris piktinasi, esą negali viso to suvirškinti, iš tiesų apibūdina savo nervų sistemą, o ne romaną.
Kriaušė ir kaštonai
Gal perdedu, bet būtent hiperbolė yra būdinga mano aprašomai tradicijai. Rabelais įkvėpė romanui dvasios nepaprasta gausybe, bet romaną komišku paverčia ne tik garsus juokas. Pavyzdžiui, kunigaikščio Oblonskio scena su kriauše, kuria prasideda didysis romanas apie neištikimybę „Ana Karenina“ (dažniausiai jo nevadinam komišku). Anos brolis Oblonskis, svajodamas apie moteris svajoja apie grafinus, mezga romaną su guvernante prancūze. Jo žmona apie tai žino. Pabudęs ant sofos kabinete, neįleistas į šeiminį guolį, jis susigėdęs prisimena, kad naktį grįžo į namus apsvaigęs nuo alkoholio, po teatre praleisto vakaro, linksmas ir gerai nusiteikęs, nešdamas žmonai didžiulę kriaušę...
Kodėl atsirado ta detalė – kriaušė? Todėl, kad ši kriaušė liudija apie žmogų, apie jo nepakenčiamą mandagumą, kūniškų džiaugsmų garbinimą, nesugebėjimą įsivaizduoti, kaip jis žemina savo žmoną. Bet pirmiausia kriaušė yra nuoseklumo stokos simbolis – dovana sąžinei nuraminti. Užjaučiame jo žmoną, nepateisiname Oblonskio, bet džiaugsmas, su kuriuo jis parneša namo kriaušę, padaro jį mums simpatiškesnį personažą, ypač turint omenyje jo romaną su guvernante. Teisi yra Oblonskio žmona Doli, bet vis dėlto bandome ir jį suprasti.
Matau čia komedijos paskirtį – mūsų pojūtis, kas yra teisinga ar neteisinga, nuvilia. Komiškas efektas atsiranda ne iš abstraktaus įtikinėjimo, bet rodant kasdienių daiktų keistenybes. Kriaušė paprasčiausiai yra. Oblonskis paprasčiausiai yra. Ir visa užuojauta Doli dėl sunkios jos situacijos nesumažins mūsų simpatijų Oblonskiui ir jo kriaušei. Dar daugiau – žiaurumas neatsiejamas nuo komizmo, todėl liūdesys nuteikia prieš Doli lygiai taip pat, kaip gera Oblonskio nuotaika patraukia į savo pusę. Neliudytume jo naudai teisme, greičiausiai mums patiktų, jei Doli jį paliktų pliką kaip tilviką, bet knyga – tai ne teismas.
Komiška vaizduotė ne tik nuverčia nuo pjedestalo moralę, kurią gavome iš aukščiau, bet ir griauna mūsų slaptas simpatijas, mūsų supratimą, kas yra teisinga bei padoru, ir kas ne. Todėl romanų rašytojas visada susierzins išgirdęs, jog jo personažai nemalonūs arba kad sunku su jais susitapatinti, nes didelė tikimybė, kad tokie jie neturėjo būti. Rašytojas neprivalo tvarkyti gyvenimo sukurtos betvarkės.
Dickenso romano „Deividas Koperfildas“ herojus Mikoberis nėra toks bjaurus kaip kitas didis finansinis nevykėlis Doritas, bet jis – variacija ta pačia atsargumo ir atsakomybės stokos tema, t.y. atspindi bruožus, kurių Dickensas turėjo priežasčių nuoširdžiai neapkęsti. Tais bruožais buvo dosniai apdovanotas jo tėvas. Įsižiūrėkime į sceną, kai jaunas Koperfildas mato kebe sėdintį Mikoberį, valgantį kaštonus iš rudo maišelio, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai jo finansinis bankrotas tapo faktu. Mano galva, tai viena geriausių komiškų scenų literatūroje. Pasitenkinimas, kuriuo spinduliuoja Mikoberis, yra neįtikėtinai juokingas – kaštonai vaidina čia tokį patį vaidmenį, kaip Oblonskio kriaušė. Šioje scenoje mus erzina ir juoką paverčia kažkuo daugiau Mikoberio egoizmas. Kaip ir Falstafui, jam stinga atsakomybės – tai egoizmo ir milžiniško abejingumo vaisius.
Gimę iš moralinės kvailybės
Netvirtinu, kad komedija – vienintelis būdas patikrinti įpročius ir vertybes, prie kurių esame pratę. Anglų rašytoja George Eliot, bandžiusi komizmo mokytis iš Dickenso, bet nesugebėjusi pagauti reikiamo tono, nuolat išstumia mus iš pasitenkinimo savimi būsenos. „Midlmarčo miestelyje“ ji rašo: „Visi gimstame moralinėje kvailybėje.“ Ši frazė – nuoroda, kad romano herojė Dorotėja nesugebėjo įsivaizduoti, kaip Keisobonas jaučiasi savo kailyje. Tai – nuostabaus fragmento pradžia, kartu ir pamokslaujanti, ir nedaugiažodžiaujanti. Dorotėjai paprasčiausiai pristigo vaizduotės.
Tuo grindžiamas romano argumentas – mūsų vaizduotę formuoja ne nuostatos, bet nenuoseklus meno apčiuopiamumas, kurį Henry Jamesas pavadino „neatsakingu plastiškumu“. Tolesniuose knygos skyriuose lydėdami Dorotėją matome, kaip lavinami jos jausmai ir pojūčiai, kai Keisobonas tampa personažu iš kūno ir kraujo. Kodėl skaitome? Būtent todėl. Kuo romanas skiriasi nuo neromano? Romano idėjos yra nukaltos iš tiesioginės jausmų patirties. „Midlmarčo miestelis“ – tai ne tik vienas didingiausių romanų literatūros istorijoje, bet geriausias argumentas, kodėl romanas turi egzistuoti.
Todėl nuolat tvirtinsiu, kad romanų rašytojas – tai komizmo genijus (likime prie Dickenso), kuris, suprantama, keisdamas mūsų simpatijas sugeba sužadinti gilesnį nerimą. Prisiminkime „Mažosios Dorit“ sceną, kai jaunasis Ferdinandas Barnaklas aplanko Arturą Kleneimą skolininkų kalėjime. Kleneimas, Dickenso požiūriu, yra tylus didvyris, kuklus idealistas, kuris, kaip ir beveik visi kiti romano personažai, prarado pinigus investuodamas į jokių skrupulų neturinčio Merdlio banką. Todėl ir atsidūrė kalėjime.
Šioje niūrioje vietoje netikėtai atsiranda jauniausias Barnaklų, lupikautojų šeimos atstovas. Turint omenyje kandžią „Mažosios Dorit“ prieš Barnaklų šeimą nukreiptą satyrą, galime tikėtis, kad šis žmogus nebus išklausytas. Tačiau esame jo pusėje, kai kalėjime jis įtikina Kleneimą, kad šiek tiek sukčiavimo dar niekam nepakenkė.
Kleneimas gali laikyti jo požiūrį cinišku, bet juk jis sėdi kalėjime ir praranda sveikatą. Barnaklas labai mandagiai ir įkvėptai pasakoja jam apie lengvatikių visuomenę, o paskui, išreiškęs viltį, kad niūrią Kleneimo išraišką netrukus pakeis džiaugsmas, išeina, sėda ant kieme palikto arklio ir išnyksta. Matome ne tik jo išdidžius žingsnius, bet ir žvalų gyvenimo egoizmą. Idealizmas: 0. Cinizmas: 5.
Tai nėra geidžiamas rezultatas, bet romanas egzistuoja ne tam, kad duotų mums, ko norime. Gerai jautiesi? Pamiršk. Jei ir yra kas nors, ką komiškas romanas tikrai išmano, tai neturėti iliuzijų, kad egzistuoja laiminga pabaiga, kai gerieji gauna tai, ko nusipelnė, o blogieji yra nubaudžiami ir viskas eina geryn šiame geriausiame iš pasaulių. Viena didžiųjų meno paslapčių – blogos savijautos sukeliama euforija. Nietzsche bandė paaiškinti šį fenomeną „Tragedijos gimime“. Jis tvirtino, esą „satyra suteikdavo graikams metafizinę paguodą, kad nepaisant daugybės permainų, gyvenimo pagrindas yra nesunaikinamai džiugus ir kupinas jėgų“.
Nesirengiu supriešinti G. Eliot ir Dickenso, nors manau, kad prie kokios nors sistemos lengviau priderinti Keisobono, o ne Barnaklo vaizduotę. Rizika, kad su malonumu skaitysime apie Barnaklą gilios Kleneimo nevilties ir Dickenso užuojautos žmonijai akivaizdoje, kad ir ką sakytum, yra drąsiausias komiškas posūkis. Kad imtųsi tokios rizikos, komedija turi atitinkamų priemonių ir, be abejo, kuo linksmesnis yra romanas, tuo didesnė tikimybė, kad romanas veiks prieš savo intencijas.
Kelionės žemėlapis
Tačiau kokios yra komiško romano intencijos? Jei jis parašytas Cervanteso dvasia, tai neturi jokių intencijų, neturi iš anksto suplanuotos krypties, nieko neturi įrodinėti. Joyce’as galbūt manė žinantis, ko siekia „Ulise“, laikydamas Homero nubraižytą kelionės žemėlapį, nors iš tikrųjų jis nejudėjo nė viena kryptimi. Negalėdamas sulaikyti žodžių, be galo fantastiškai aprašinėjantis materialų miesto gyvenimą, kur mėsininko krautuvė gali provokuoti taip pat seksualiai kaip viešnamis, „Ulisas“ leidžiasi į džiugią kelionę, įveldamas Leopoldą Bliumą į neįsivaizduojamus pažeminimus, kurie vienas po kito paverčia jį vis labiau nepalaužiamu didvyriu. Tragedijoje viršūnė yra apačia. Komedijoje – priešingai.
Kad ir kaip būtų, didieji komiški romanai palieka įspūdį tarsi prasidėtų nuo kaprizo ir judėtų nežinia kur. „Mūsų visų drauge“ – savo nekenčiamiausiame romane, Dickensas apdovanoja mokyklos direktorę panelę Pičer dovana, kuri, mano galva, yra jo paties talento priešingybė. Pičer mokėjo labai metodiškai parašyti trumpą vieno puslapio darbą bet kokia tema, laikydamasi visų taisyklių. Galiu tik pridurti, kad turėdama tokių sugebėjimų panelė Pičer niekad neparašytų komiško romano.
Tačiau kartais man atrodo, kad mūsų laikais labiau vertinamas metodiškumas nei tariamas krypties nebuvimas. Pastarųjų metų skaitomiausi romanai kvietė įminti kodus, bet negalima įminti kodo, jei jokio kodo nėra. Kriminalai ir trileriai taip pat piktnaudžiauja mūsų įsitikinimu, kad rašytojas tiksliai žino, kas jam yra svarbu, ir neišduos mums paslapties, kol tam nebus pasirengęs. Tokie romanai ne skaitomi, o sprendžiami lyg kryžiažodžiai. Jų skaitytojai nori kartu likti nežinioje ir žinoti, kur yra atsidūrę. Todėl tokie populiarūs tęstiniai romanai, parašyti pagal taisyklę, kad veiksmas turi būti įtemptas, o personažas – išraiškingas. „Malonu skaityti“ – šiandien tai geriausia rekomendacija, nors tas sakinys iš tikrųjų nieko nereiškia.
Pasisukioję tinklalapių ir „tviterio“ pasaulyje, ten rasime skaitytojų, kurie iškart priekaištauja, kai susiduria su žodžiu, kurio nesupranta, su pažiūromis, kurios nesutampa su jų įsitikinimais, su mintimi ar pokštu, kurių jie nesuvokia ar nepriima. Galėtume manyti, kad visas skaitymo malonumas ir menas grindžiamas tuo, kad pereisi per romaną nepaliestas, išvengęs iššūkių, nesutikęs nieko, išskyrus save. Kadaise skaitydami grūmėmės su angelu, dabar norime tik pasnūduriuoti jo glėbyje. Tačiau didieji romanai mums to neleis. Rašytojas komizmo galimybių viršūnėje – Dickensas ar Dostojevskis, Cervantesas ar Kafka, Philipas Rothas ar Henry Milleris – leidžiasi ten, kur Hamletas liepė eiti Joriko kaukolei: „Nueik dabar į kokios damos kambarį ir pasakyk jai, kad nors ji prisiteptų sau skruostus per visą colį, jos veidas vis vien bus šitoks; tegu ji iš to pasijuokia (vertė Aleksys Churginas – red.).“ Komedija nesigaili nieko. Taip ji pabrėžia gyvenimo užsispyrimą. Tad kodėl turėtume skaityti kažką kitą?
parengė K.R.