Princo Williamo ir Kate Middleton vestuves šiandien transliuos LTV (29 d. 10.00–16.30) ir TV3 (29 d. 10.00–15.40), o LTV šeštadienį (30 d. 21 val.) dar svarbiausius momentus parodys pakartotinai.
Nuo seno monarchų vestuvės buvo ir didelė pramoga prasčiokams. Tarnai, miestiečiai, net specialiai atvykę valstiečiai mielai grūsdavosi aikštėse, kad akies krašteliu pamatytų vestuvių karietą ir gautų riestainių ar kokių nors kitų gėrybių. Dabar grūstis nebereikės. Kiekvienas įsitaisęs priešais televizorių savo akimis galės pamatyti jau iš anksto šimtmečio vestuvėmis paskelbtą reginį. Vestuvės, ypač svetimos, manęs niekad nedomino. Juolab kad jaunieji yra gražūs ir saldūs, politiškai korektiški, bet, tarp mūsų kalbant, jokie, t.y. neišsiskiriantys nei intelektu, nei talentais, nei, deja, tokiu mielu mano širdžiai tradicišku britišku ekscentriškumu. Jie – kaip manekenai, ant kurių galima demonstruoti bet kokio stiliaus drabužius ir papuošalus, vadinasi, vertybes.
Bet būsimo britų monarcho sutuoktuvės, be abejo, įdomus reiškinys, atskleidžiantis, kaip senosios tradicijos paklūsta masinės kultūros dėsniams. Karalienė Elžbieta II ir jos dvaras pasimokė iš klaidų, padarytų mirus „širdžių princesei“ Dianai. Liaudis reikalauja „demokratiško“ reginio ir jis bus. Scenarijus pasakiškas, jis primena pasaką apie Pelenę: mergina iš liaudies išteka už princo. Tai kas, kad merginos tėvai – milijonieriai, bet ji neturi jokio aristokratiško titulo. Pastarasis faktas leis su ja susitapatinti daugumai ir ne tik jos šalies gyventojų. Svečių sąraše – daug vardų, tapusių populiariosios kultūros ikonomis. Vieniems – Davidas Backhamas su savo baisuokle nuolat pozuojančia pačia, kitiems – Eltonas Johnas su savo partneriu.
Jei Londono gatves užplūdusioje minioje tuomet atsidurs koks nors „elitinis“ lietuvis, neabejoju, kad jis (arba ji) kelioms savaitėms atsidurs lietuvių žiniasklaidos dėmesio centre. Nes be mūsų, kaip žinote, pasaulyje negali įvykti nieko svarbaus.
Neabejoju, kad tradicines lietuviškas „vertybes“ (tarp jų, sakyčiau, labiausiai nepakantumą) deklaruojanti pakaunės Garliava taip pat priglus prie televizorių ekranų. Prieš Velykas paaiškėjo, kad jos nuomonė Prezidentei brangesnė už teisėjų garbę ir orumą. Bijau, kad simboliškos Prezidentės jungtuvės su Garliava turės sunkių pasekmių ne tik šalies elitui, bet ir istorijai, nors kol kas tai gali pasirodyti tik duoklė garsiai rėkiančiai miniai, kuriai nusispjaut, kad viena teisėja nepaiso profesijos etikos normų.
Šventės tampa vis ilgesnės. Sekmadienį (gegužės 1 d, 11 val.) LTV tiesiogiai transliuos popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikaciją, o vakare (1 d. 22.15) parodys savotišką religinės ekstazės kontrapunktą – 2006 m. vokiečių režisieriaus Hanso-Christiano Schmido filmą „Rekviem“. Įkvėptas realių faktų, filmas pasakoja jaunos moters Michaelos (Sandra Hueller už vaidmenį buvo apdovanota Berlinalės „Sidabriniu lokiu“) tikėjimo, šeimos ir ligos istoriją. Režisierius tiksliai atkuria 8-ojo dešimtmečio pradžios Vokietijos atmosferą. Išaugusi Bavarijoje, griežtoje katalikiškoje šeimoje Michaela įsikuria Tiubingene. Ji studijuoja pedagogiką ir bando pasinaudoti naujos laisvės galimybėmis, net įsimyli.
Tačiau merginos psichikos liga progresuoja, haliucinacijos vis dažnesnės, mergina ima girdėti demonų balsus. Ji bando ieškoti pagalbos gimtojo miesto bažnyčioje. Galiausiai šeima nutaria, kad reikia atlikti egzorcizmo procedūrą. Merginos draugai įsitikinę, kad Michaelai reikia psichiatro pagalbos. Visi nori gero, bet jų pastangos tik gilina tragišką Michaelos situaciją.
Iaino Softley filmo „K-Pekso planeta“ (BTV, šįvakar, 29 d. 23.35) herojus, kuris skelbiasi atvykęs iš tolimos planetos, iš centrinės Niujorko stoties iškart atsiduria psichiatrijos klinikoje. Gydytojas Markas neabejoja, jog tai – dar vienas asmenybės susidvejinimo atvejis, bet pamažu ima abejoti, ar paciento pasakojamų istorijų pagrindas nėra tikras. Nors ir netikiu pasakojimais apie ateivius iš kosmoso, ironiškas Kevino Spacey ir Jeffo Bridgeso duetas – tikrai malonus akiai.
Meilės istorijų šią savaitę bus ir ne tik tiesioginėse transliacijose iš Londono. Kevino Smitho „Zakas ir Miri kuria porno“ (LNK, šiąnakt, 29 d. 23.35) – tai pasakojimas apie jauną porą, kuri nusprendžia patikrinti savo platonišką draugystę, bet gana savitu būdu – kurdama mėgėjišką pornofilmą. Laimei, šis smagus filmas neturi nieko bendra su begėdiškai rimta lietuviška pornomelodrama.
Kol LTV2 reguliariai rodys Milošo Formano 1965 m. sukurtą „Blondinės meilę“ (30 d. 00.00), tol nuolat priminsiu, kad tai – vienas svarbiausių čekų Naujosios bangos filmų. Jį galima žiūrėti daugybę kartų ir kiekvienąkart patirti didelį malonumą.
Filmo blondinė – jauna ir naivi provincialė Andula. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir akivaizdžiai nuobodžiauja. Nuobodulį padidina ir tai, kad batų fabrike dirba beveik tik vienos merginos, o vyrų trūksta. Bet merginos svajoja apie didelę meilę. Susipažinimo su kareiviais (deja, tai tik gerokai aptukę rezervininkai) vakarėlyje Andula įsimyli iš Prahos koncertuoti atvykusį jauną pianistą Mildą. Po kartu praleistos nakties ir neįpareigojančio kvietimo vėl pasimatyti, mergina bando surasti pianistą sostinėje. Tai nustebina ne tik vaikiną, bet ir jo tėvus.
„Blondinės meilė“ – antrasis Milošo Formano vaidybinis filmas. Jis buvo nominuotas „Oskarui“. Filme vaidina profesionalūs ir neprofesionalūs aktoriai, režisieriaus principas – šiek tiek paslapčia stebėti gyvenimą – suteikia kino pasakojimui dokumento atspalvį.
Tačiau svarbiausia, žinoma, yra Formano intonacija: jis šaiposi iš supančios realybės (visai nebūtina manyti, kad būtinai iš „socialistinės“) ir rodo iš tikrųjų paprastus žmones – ne intelektualus, menininkus ar maištininkus, bet banalius, išsiblaškiusius, nepasitikinčius savimi, impulsyvius ir sunkiai priimančius sprendimus. Bet po Formano humoru ir ironija visada pamatysi ir užuojautą. Tai suprantama, juk visi esame absurdiško kasdienybės spektaklio herojai.
Jūsų – Jonas Ūbis