Ne taip seniai vienos Prancūzijoje gyvenančios menininkės paklausiau, ką (t.y. kokius autorius, reiškinius ar tendencijas) iš dabartinės prancūzų tapybos ji man galėtų rekomenduoti. Nustebau, kai ši pareiškė, esą „Prancūzijoje tapybos nėra, ji čia neegzistuoja ir šiuolaikiniam menui nebeatstovauja“. Nepatikėjau. Visų pirma, abejonių nekelia stiprios tapybinės šios šalies tradicijos. Antra, dabartiniu metu ryškus tapybinės kultūros atgimimas ir Prancūzija tikrai neliktų nuošalyje. Tad po šio pokalbio gana greitai įvykusi jaunosios kartos prancūzų tapybos paroda pasirodė lyg deux ex machina dievo (gal kažkurio iš kuratorių – Renaud Serraz ar Rūtos Frankės) pirštas, bandantis pakoreguoti cituotosios kolegės nuomonę. Fundamentaliausias dalykas, kurį prikišamai parodė tapybinio dievo pirštas, yra tai, kad tapyba Prancūzijoje vis dėlto egzistuoja. Tą puikiai jaučiau ir pats, vaikščiodamas salėmis ir į plaučius įkvėpdamas gaivų aliejinės tapybos kvapą.
Kitas tapybinio dievo piršto paslaugiai parodytas dalykas – esminės dabartinės prancūzų tapybos (tiksliau tos, kuri eksponuojama Vilniuje) charakteristikos. Jas pirštas baksnote išbaksnojo prieš mano akis. Svarbiausios iš jų veikiausiai būtų trys. Pirmoji – dėmesys pačiai tapybinei raiškai. Dažo ir paviršiaus sąjungai. Aliejinių dažų spalvų ir drobių faktūros, popieriaus plokštumos sandūrai. Antroji – „fotografo akies“ principu pagrįstas žiūrėjimo būdas. Retas dailininkas (čia tokių turbūt ir neatsirado) tapo iš natūros. Tarp menininko „akies“ ir regimojo pasaulio yra nepajudinamai įsiterpęs fotokameros objektyvas. Trečioji – socialiai ir politiškai angažuoti motyvai ir temos, kurie (čia derėtų įrašyti trečiosios dalies papunktį) yra paremti personalinių pajautų bei komentarų. Atidesnis ne tik prancūzų ar kitos tautinės tapybos žinovas galėtų drąsiai įsiterpti ir garsiai sušukti: „Stop! Bet juk tai būdinga ir dabartinei lietuviškai tapybai!“ Taip, be abejo. Ir toks pilietis būtų visiškai teisus. Tapybiniu aspektu mes iš tikrųjų gyvename tokiais laikais, kai „regiono ar šalies stilius“, „nacionalinė mokykla“ ir panašūs apibrėžimai yra praradę savo prasmę. Šiuo atveju teisus yra dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius, šiam fenomenui apibūdinti vartojantis „postevoliucionizmo“ kategoriją. Nebėra nei lietuviškosios, nei prancūziškosios, nei dar kokios nors mokyklos. Arba galbūt jų ribos išsitrynė. Mūsų žemyno, gimtosios civilizacijos atveju galima kalbėti tik apie europietiškąją vakarietiškąją post-postmodernią (post-evoliucinę) tapybą. Į Vilnių atvežti prancūzų kūriniai – akivaizdus to įrodymas. Tapybos darbuose galime įžvelgti tokių pastarojo meto vakarietiškos tapybos korifėjų, kaip Peterio Doigo ar Luco Tuymanso įtaką ir beveik tiesioginių citatų. (Pirmojo atveju – dekoratyvios struktūros ir „savaitgalio” motyvų, antrojo – potėpio charakteris ir jo konceptualizavimas). Reikėtų pažymėti, kad pastaruoju metu prancūzų tapyba, nors yra labai efektingai dirbančių menininkų, pvz., Daniel Schlier ar Stéphane Pencréac’h, tikrai neužima avangardinių pozicijų, todėl kuratorių suformuluotas pavadinimas „Iš griuvėsių” itin taiklus. Dabar prancūzų tapyba atsigauna, o Vilniuje eksponuojamas vienas tų tapybinių legionų, su kuriuo būtų galima sieti atsinaujinimo viltis. (Beje, toks formulavimas atitinka ir minėtosios kolegės mintis apie tapybos „nebuvimą” pastaraisiais metais).
Ieškodamas panašumų atradau (iš tikrųjų aš tą žinojau, tiesiog dar kartą įsitikinau), kad kiekvienam prancūziškam atvejui gebu rasti lietuvišką atitikmenį. Žinoma, galima įtarti, kad lietuviškoji parodos rengimo šalis pareiškė specialių pageidavimų ir prancūzų kuratoriai į juos atsižvelgė. Tačiau taip nebuvo. Vėl galima pasitelkti tapybinio dievo pirštą, kuris, kaip kokia rodomoji lazdelė, parodytų qui est qui ir nustatytų lietuviškas prancūziškų objektų analogijas. O jis būtinai sustotų prie Iris Levasseur diptiko, kuris nuostabiai primena mūsų tautiečio Pauliaus Juškos kompozicijas (pastarojo piešiniui būdingas didesnis aiškumas ir meistrystė). Arba galima palyginti Katharinos Ziemke ir Patricijos Jurkšaitytės architektūrines fantazijas.
K. Ziemke dėmesio centre – yrančių, nuo kataklizmų nukentėjusių pastatų kūnai, juos autorė išblizgina iki kokčios prekinės išvaizdos. Argi tai neprimena P. Jurkšaitytės „perkeitimo” taktikų? Damieno Deroubaix interesų sritis – XX ir XXI amžių politinės realijos ir teorijos, ideologiniai ir praktiniai totalitarizmo veikimo mechanizmai. Pastarojo darbai asocijuojasi su kolektyvinės nuomonės ir sąmonės ribas bei užkaborius analizuojančio Konstantino Gaitanži kūryba. Esama bendrybių ir tarp Florence Reymond ir Jolantos Kyzikaitės: abi, vaizduodamos vaikystės įspūdžių nutviekstą pasaulį, už jo ribų įkurdina gana aiškiai suvokiamą baisybių ir košmarų zoną. Su J. Kyzikaite susiečiau ir Paryžiuje gyvenančią iranietę, plakatiškąją Nazanin Pouyandeh. Galbūt absoliučiai priešingos yra Céline Berger ir Andriaus Zakarausko tapymo technikos, tačiau prancūzų menininkę su lietuvių kolega (bent jau Vilniuje eksponuojamos drobės „Invazija” (2004 m.) atveju) sieja multiplikuojamos apsmuktkelnių figūros. Galbūt neatsitiktinai šio tapytojo pavardė, užrašyta ant sienos, nepasiduoda jokiems uždažymams ir perdažymams.
Galų gale, kiekvienam prancūzų autoriui galima surasti vietinį atitikmenį, tačiau pats turiu prisipažinti, kad didžiausią įspūdį padarė ne šios konkrečios analogijos, beveik veidrodiniai sutapimai, o bendrieji dabartinės lietuvių tapybos panašumai. Nustebino, kad dabartinė prancūzų tapyba yra tokia pati pilka, tokia pati į antrąjį planą nustumianti piešinį (kai kurių autorių gebėjimas piešti kelia didelių abejonių) ir tokia pat lyriška (Romain Bernini, Marc Desgrandchamps), net pamaniau, jog prancūzų autoriai buvo palenkti po tuo pačiu „nacionalinės mokyklos” jungu, kaip ir jų vietos likimo broliai. Žinant, kad tūlas „arsininkas” buvo daug kuo (ir net per daug) skolingas École de Paris, tokios aliuzijos neturėtų kelti nuostabos. Tiesiog tai tokia zeitgeist, o gal malonus, savuosius gebėjimus (kalbu apie tapybos galimybes, kurios lietuvišku atveju pasirodė ne ką prastesnės, gal net atvirkščiai) puikiai leidžiantis pasitikrinti sutapimas, dėl kurio paroda žiūrima su dvigubu malonumu.
Paroda veikia iki gegužės 5 d.
Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salė „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–15 val.