Penkių balsų dermė

Kamilė Rupeikaitė
Sužinojus, kad į Vilnių koncertuoti atvyks saksofonininkas Janas Garbarekas ir Hilliardo ansamblis su savo naująja programa „Officium novum“, apėmė euforija – negalėjau patikėti, kad tikrai pas mus, į Europos kultūros paribį, atvyksta šie paties aukščiausio lygio muzikos meistrai pačiame kūrybinių jėgų žydėjime.

 

Dažniau pasitaiko, kad priimame kadaise buvusius neeilinio ryškumo menininkus, atvežančius nebe muzikavimo tobulumą, o jau tik savo vardą. Taip pat pastaruoju metu madinga intensyviai kviestis dar labai jaunus virtuozus, reklamuojamus kaip ryškiausius, talentingiausius, pribloškiančius savo grojimo technika, tačiau dar toli gražu gyvenimo ir kūrybinės patirties neužauginusius, negalinčius sukrėsti klausytojo vidine gelme, erudicija, tikrumu. Gaila, kad tarp tokių blizgančių ir rėksmingų reklaminių pakuočių ne visada pastebimas tikras lobis.

 

Jei ką nors papiktins kultūros paribio sąvoka – prašom piktintis. O mane piktina kultūrinio mentaliteto stoka ir subtiliausios giesmės tyliojoje kulminacijoje visu garsu suskambėjęs ir gan ilgai kartu „giedojęs“ mobilusis telefonas. Ir ne kur nors „Siemens“ arenoje, tarp sklandančio alaus ir traškučių aromato, o Šv. Kotrynos bažnyčioje balandžio 15 d. vakarą, kur susirinko, tikėtina, išsilavinusi publika, žinanti, ko atėjo klausytis. Telieka karčiai pajuokauti – telefonas suskambėjo bent jau ta pačia derme, kaip ir šiurkščiai pertraukta litanija... Tačiau ar atvažiuos šie muzikos meistrai pas mus dar kada nors po tokio akibrokšto?

 

Akivaizdu, kad vidinės kultūros stoka pasižyminčioje šalyje apie mobiliųjų telefonų išjungimą prieš koncertą priminti reikia ne tarp kitko, o garsiai ir aiškiai. Ir, matyt, reikėtų skirti baudas už per koncertą suskambusį telefoną. Jei neužtenka sąmoningumo telefoną išjungti, gal primityvi bausmė per kišenę tą sąmoningumą išugdytų...

 

J.Garbarekas ir Hilliardo ansamblis su naująja programa „Officium novum“ (šios programos CD pasirodė 2010 m. rudenį), kurioje daug dėmesio skiriama Rytų krikščioniškajai (armėnų, sentikių) muzikai, keliauja po Europą, ir programą dėl jos specifikos atlieka tik bažnyčiose, jos trukmę ir kūrinių išdėstymą subtiliai pritaikydami kiekvienos bažnyčios erdvei ir akustikai. Tai trečioji bendra J. Garbareko ir Hilliardo ansamblio programa po „Officium“ (1994) ir „Mnemosyne“ (1998), ir ji, anot Vilniuje spaudos konferenciją surengusių Hilliardo ansamblio narių, nebuvo specialiai planuota, tačiau natūraliai gimė ansambliui suradus ir ėmus atlikti naują, įdomią, improvizacijoms tinkamą muziką (armėniškų giesmių studijoms Hilliardo nariai specialiai vyko į Armėniją). Visi trijų Garbareko ir Hilliardo ansamblio bendrų programų CD, kuriuos išleido įrašų kompanija ECM, įrašyti toje pačioje atokioje, puikia akustika pasižyminčioje Šv. Geroldo vienuolyno bažnyčioje Austrijos Alpėse.

 

Jokio sukomercinimo, jokio dirbtinumo, jokių šou elementų. Hilliardo ansamblio (kontratenoras Davidas Jamesas, tenorai Rogersas Covey- Crumpas ir Stevenas Harroldas, baritonas Gordonas Jonesas – tokia sudėtimi ansamblis gyvuoja pastaruosius 12 metų) balsai ir penktasis ansamblio „balsas“ – Jano Garbareko saksofonas – skambėjo kaip tyras, asketiškas, gilus, nepaprastai ilgesingas ir kartu kupinas vilties ir susitaikymo sielos šauksmas. Galėjome gyvai įsitikinti, kad per 17 bendradarbiavimo metų saksofono virtuozas ir Hilliardo nariai puikiai pažino ir jaučia vienas kitą iki pačių subtiliausių niuansų. Saksofonas negožia dainininkų giedamo žodžio prasmės; neįtikėtinai jautrios, tobulai plastiškos Garbareko improvizacijos tarytum plevena tarp ansamblio balsų. Koncertas prasidėjo tradiciniu armėnų himnu „Ov zarmanali“, aranžuotu žymaus XIX–XX a. armėnų dvasininko, kompozitoriaus, muzikologo Komitaso Vardapeto (ir albume tai yra pirmasis kūrinys, nors, ansamblio teigimu, ne visada jie atlieka kūrinius koncertuose ta pačia tvarka, kaip tie įrašyti albume), į kurio nuotaiką įvedė rytietiškų spalvų, mąslus Garbareko solo, po truputį įsijungiant balsams ir Hilliardo ansambliui sueinant į sceną. Kitos kompozicijos buvo sudėliotos daugiausia kontrasto principu: antai antrasis atliktas kūrinys buvo gyvesnio tempo renesanso anonimo viljansika „Tres morillas m’enamoran“, trečia – paties Garbareko neskubi kompozicija „Allting finns“, ir melodinėmis linijomis, ir harmonija perteikianti šiaurietišką koloritą. Pakerėjo iš trijų dalių (Nikolajaus Kedrovo litanijos, sentikių „Tėve mūsų“ ir anonimo „Yra vertas“) sukomponuotos litanijos subtilus atlikimas, kurioje kvapą gniaužė neįtikėtinas ir Garbareko saksofono, ir giesmininkų piano. Viduramžių meistro Perotino „Alleluia. Nativitas“ suteikė koncertui žaismės lengvai mirgančiais skirtingais ritminiais modeliais, ir buvo vienas gyviausių koncerto akcentų. Pažymėtina išraiškinga, kontempliatyvi A. Pärto kompozicija „Most Holy Mother of God“, o koncerto pabaigoje išgirdome nuostabią, švelnaus liūdesio kupiną tradicinę škotišką XVI a. giesmę „Remember me my dear“ iš albumo „Mnemosyne“. Kai kurioms kompozicijoms atlikti ansamblis subtiliai pasitelkė judėjimą bažnyčios erdvėje, siekdamas įvairesnio garso sklidimo. Sugerdamas į save aplink lanksčiai sklindančius balsus, klausytojas galėjo patirti dar didesnį atliekamos kompozicijos intymumą.

 

Žinoma, visada atsiras skeptikų ir vokalinės bažnytinės muzikos šalininkų, teigiančių, kad su populiariąja ir džiazo muzika siejamo saksofono tembras savo spalvomis ir semantika nedera prie bažnytinės vokalinės muzikos skambesio. Tačiau Garbarekas šiuose albumuose su Hilliardo ansambliu aiškiai atitolsta nuo džiazo muzikos specifikos, savo visapusišku meistriškumu, atidumu ir pagarba giedamam žodžiui be jokių spekuliacijų transformuodamas saksofono tembro semantiką, šį instrumentą pakylėdamas į sakralinio instrumento lygmenį. Esminė tampa ne muzikavimo priemonė (žmogaus balsas ar muzikos instrumentas), o tos priemonės traktuotė. Asketiškos laikysenos Garbareko rankose saksofonas skamba tarytum besimeldžiantis balsas, tarytum meditacija, išgyvenama palaima, atgaila, rauda, ekstazė, susitaikymas – instrumento tembras kinta pagal giedamos muzikos kilmę, nuotaiką ir dermę; kiek skvarbiau skamba aukščiausiame registre, dvasingai ir prislopintai žemajame, savo spalvomis ir artikuliacija primindamas rytietiškus ryškia simbolika pasižyminčius pučiamuosius instrumentus. Ypač žemajame registre, regis, girdėjome žmogaus balsą primenantį armėniškąjį duduką; ši akivaizdi sąsaja yra užfiksuota ne vieno kritiko. Garbareko saksofono „balsas“ primena Šventojo Rašto istorijas apie biblinių instrumentų simboliškumą, kur tam tikrų sakralinių instrumentų skleidžiamas garsas vadinamas balsu, tarytum kalbant apie gyvąjį paties Dievo ar žmogaus balsą. Panašia semantika pasižymi tradiciniai daugelio kultūrų pučiamieji instrumentai.

 

Nepaprasta Garbareko saksofonu išgaunamų spalvų ir atspalvių įvairovė, artikuliacija. Ir saksofono, ir ansamblio balsų lankstumas, dinamikos niuansavimas gniaužė kvapą, privertė gerte sugerti kiekvieną garsą. Belieka konstatuoti, kad Garbareko ir Hilliardo ansamblio bendradarbiavimas yra unikalus pasaulio muzikinėje kultūroje ir bažnytinės, ir džiazo muzikos aspektu. Sunkiai įsivaizduojama, kad saksofonas galėtų būti meditatyvus instrumentas – o Garbareko grojimas šiuose albumuose su Hilliardo ansambliu būtent toks ir yra.

 

Didžiulė padėka „Vilniaus festivaliams“ už Jano Garbareko ir Hilliardo ansamblio koncertus Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje balandžio 15 ir 16 dienomis. Tai geriausia, ką buvo galima sau padovanoti Šv. Velykų proga – ir dvasine, ir muzikine prasme.


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.