Karininkas Kulteris Stivensas atsibunda važiuojančiame traukinyje ir, regis, jį čia visi pažįsta, bent jau priešais sėdinti mergina. Bandymas išsiaiškinti neduoda naudos. Į Kulterį reaguojama kaip į psichiškai nestabilų asmenį. Netrukus Kulteris sugrąžinamas į kitą tikrovę – greičiausiai tai yra karinė bazė – ir pamažu pradeda aiškėti jo istorija. Karininkas sužino, kad jis nebėra Afganistane, kad vykdo specialią misiją. Važiuojančiame į Čikagą traukinyje sprogo bomba, visi keleiviai žuvo. Kulterio misija – atsidurti vienos aukos kūne ir pabandyti išsiaiškinti, kas padėjo bombą. Po kurio laiko situacija tampa dar sudėtingesnė. Bombų yra ne viena, Čikagai gresia atominio užtaiso sprogimas. Kulteris turi miestą išgelbėti. Ir, matyt, nė vienas iš filmo žiūrovų nuo pat pradžių neabejoja, kad tai jam pavyks.
Duncanas Jonesas (Davido Bowie sūnus, nemėgstantis apie tai skelbti viešai) sukūrė dar vieną filmą, kurio veiksmas vyksta atmintyje, psichikoje, prisiminimuose. Nuo Christopherio Nolano „Memento“ praėjo pakankamai daug laiko, kad žiūrovai išmoktų tokių filmų žaidimų taisykles, todėl bandymai filmo recenzijose ar anotacijose nuslėpti vadinamuosius netikėtumo elementus kartais atrodo juokingi, nes panašių filmų pasikartojimai yra akivaizdūs.
Jonesas tą pasikartojimą dar paryškina, priversdamas Jake’ą nuolat grįžti į paskutines aštuonias minutes prieš bombos sprogimą. Labai norint čia galima įžvelgti įdomų formalų eksperimentą – filmo veiksmas apima vis tas pačias aštuonias minutes, kurios nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, kaip situaciją ir save suvokia Kulteris. Bet ši galimybė, man regis, taip ir liko neišnaudota, nes formalius eksperimentus su ribotu laiku ir dar labiau apribota erdve (važiuojantis traukinys ir Kulterio įsivaizduojama ankšta kapsulė, kurioje yra jo tikrasis kūnas) po truputį vis labiau užgožia patriotinės deklaracijos apie pasiaukojimą tėvynei ir tradiciškas susitaikymo su tėvu motyvas bei netikėtai pabudusi Kulterio meilė priešais sėdinčiai merginai (Michelle Monaghan). Būtent ją Kulteris ir nusprendžia išgelbėti, nepaisydamas galutinio savo misijos tikslo.
Kartais gali pasirodyti, kad ir filmo kūrėjai patys ima nebeskirti, kur prasideda ir baigiasi virtuali istorija ir kokią galią ją reguliuoti turi nuolat su Kulteriu bendraujantys karininkė Gudvin (Vera Farmiga puikiai kuria vaidmenį, susidedantį beveik tik iš stambių planų) bei jos viršininkas. Jeffrey Wrightas vaidina tradicišką fanatišką mokslininką, kuriam jo eksperimentas svarbesnis už žmogiškumą. Tradiciškas ir teroristas – jį veda idėja sugriauti pasaulį ir pastatyti ant jo griuvėsių visiškai naują. Kažkur girdėta, tiesa? Bet vieniša, liūdnų akių Gudvin kupina motiniškos užuojautos eksperimente įkaltintam nemirtingam Kulteriui. Ji leis jam įgyvendinti paskutinį troškimą.
Taip pasakojime atsiras motyvas, kuris kartojasi jau ne viename paskutinių metų amerikiečių filme. Nolano „Pradžioje“, George’o Nolfi „Likimo ekspertuose“ jau matėme personažus, kurie iš visų jėgų bando pakeisti likimą.
Nežinau, kodėl amerikiečių kinematografininkai taip aktyviai diskutuoja su prieš penkis dešimtmečius tokiais populiariais egzistencialistais, net ir filmuose (pvz., Jeano Delannoy 1947 m. pagal Jeano-Paulio Sartre’o romaną „Žaidimas prasideda“ sukurtame filme, kur personažai susitinka Anapilyje, gauna 24 valandas, kad grįžtų į Žemę ir pakeistų savo likimus, bet nieko negali padaryti) teigusiais, kad žmogus nieko negali pakeisti. Tačiau seniai nemačiau tokio optimistiško filmo kaip „Išeities kodas“. Kai prieš du mėnesius Afganistane žuvusio amerikiečių karininko lavonas, kurio smegenų dalis vis dar tebefunkcionuoja, sugeba vykdyti specialią misiją, kurią pats jos herojus kukliai pavadina „pasaulio gelbėjimu“, gali tik nulenkti galvą prieš filmo kūrėjų tikėjimą šviesia ateitimi.