Gal ji suvokiama tik tam tikru metu joje būnant, o iš ten pasitraukus nebegali pretenduoti į vietos pažinumą? Kaip žmonės įsivaizduoja ir patiria vietas? Juk vieta nėra tik erdvinė pozicija, tai į laiko (arba, tiksliau, atminties) matmenį pretenduojanti kategorija. Daugeliui vieta yra erdvė, pripildyta įvairiausių kultūrinių reikšmių ir todėl skirtingiems žmonėms ar skirtingose situacijose ji gali reikšti skirtingus dalykus. Koks vietos ir atminties santykis?
Apie tai savo projekte-parodoje „Atsitiktinai, Baltazarai“ bando kalbėti trys kuratorės: Danutė Gambickaitė, Eglė Juocevičiūtė ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Surinkusios 9 menininkų ar jų grupių videofilmus, jos tiria vietos apibrėžtį iš esmės. „Vietos ir transliuojamo turinio draugystė ragina užduoti klausimus apie tai, kas nutinka mums „įreikšminus“ tam tikras vietas? Kaip pasyvi vieta, keliaudama iš vienų rankų į kitas ir sukaupdama joje tarpusių žmonių kultūrinę-socialinę patirtį/atmintį, virsta aktyviu personažu? Tai mes kuriame vietas ar jos mus (at)(su)kuria?“ – klausiama parodos anotacijoje.
Parodos koncepciją kuratorės grindžia prieš beveik 50 metų Robert’o Bressono filmo „Atsitiktinai, Baltazarai“ („Au hasard Balthasar“) idėja. Filme pasitelkus per rankas keliaujantį personažą – asiliuką Baltazarą – atskleidžiamos jo šeimininkų vertybės, charakteris, rutuliojamas veiksmas ir fabula. Panašioje situacijoje šioje videomeno parodoje atsiduria vieta. Dažnai šiai iš esmės pasyviai aplinkybei gyvybę mūsų sąmonėje suteikia su ja susijusi atmintis: istorija, įvykiai, prisiminimai ar nuoskaudos.
Parodoje eksponuojami nuo 1995 iki 2009 m. (t.y. veik visu Nepriklausomybės laikotarpiu) sukurti videodarbai, atstovaujantys skirtingoms menininkų kartoms, o tai reiškia skirtingą požiūrį. Didelių technologinių videomeno laimėjimų šioje parodoje tikrai neišvysite, nes parodos kuratoriai žaidžia konceptualaus turinio korta. Dokumentinio žanro kūriniuose daugiausia eskaluojama posovietinės vietos, kaip savotiško relikto šiandienos pasaulyje, idėja. Pagirtina, kad kuratorės nepasiklydo gana plačiame vietos apibrėžties konstrukte, ypač šiuolaikinės informacinės visuomenės kontekste, ir sudėliojo vientisą darbų kolekciją, telkiančią dėmesį į vietos, kaip istorinės atminties, saugotoją ar turinio kūrėją. Vis dėlto parinkti kūriniai yra gana skirtingi. Galime išskirti ir keletą siužetinių linijų: istorinės vietos ir jos funkcijos šiandienoje situacija; vietos ir atminties santykis; vietos ir saviidentifikacijos reikšmė. Daugelis kūrinių persmelkti ironiško žvilgsnio, socialinės kritikos kone tragikomiškiems savieigos procesams. Šias pozicijas dar labiau sustiprina videofilmuose kaip aktyviai veikiantys personažai pasirodantys vietos gyventojai.
Lokalumas visuomet yra vaizduotės kūrinys, nes kuriant identitetą sureikšminami vieni ar kiti geografinės vietovės ar jos kultūros elementai. Apie tai kalbama Rudolfo Levulio ir Giedrės Žickytės kūrinyje „Europa“ (2006 m.). Autoriai lankosi keturiuose Lietuvos kaimuose, pavadintuose garsiais Europos šalių ir miestų pavadinimais: Šveicarija, Paryžius, Venecija ir Londonas. Vietiniams gyventojams it gidams anglų kalba pasakojant apie savo gimtąsias vietas kuriama absurdiška ir saviironiška atmosfera. Operatoriaus kameros akivaizdoje jie tampa išdidžiais savo krašto ambasadoriais, akcentuojančiais didingą vietovardžių skambesį ir tarsi užmirštančiais, kad reprezentuoja vos 3 namų kaimą su 12 gyventojų.
Vietos ir žmogiškojo santykio į ją gaida skamba ir Kristinos Inčiūraitės 2007–2008 m. kūrinyje apie Mažeikius. Videofilme „Naftos miestas“ autorė kalbėdama su vietiniais gyventojais ir fiksuodama jiems, kaip socialinei struktūrai, reikšmingus objektus – turgų, čiuožyklą, – tiria miesto egzistencijos pamatus. „Jei nebūtų „Mažeikių naftos“ – nebūtų ir Mažeikių“, – teigia viena iš respondenčių. Tai, kad, anot antropologų Paulo Kennedy ir Victoro Roudometofo, „individai patys yra linkę vietas pripildyti tam tikrų reikšmių, t.y. paversti sau reikšmingomis“, kalbama ir Gintarės Rakickaitės darbe „Parkas“ (2009 m.) apie Kauno Vytauto parke išlikusias sovietines karuseles. Žvelgiant į kelių parko darbuotojų kruopščiai prižiūrimus pramoginius įrenginius bei dirbtinai kuriamas šventes vos keliems „užsimiršusiems“ parko lankytojams, pasijunti besąs nerealioje Lewiso Carrollo pasakos„Alisa stebuklų šalyje“ erdvėje.
Apie buvusios didybės mirtį užsimena ir romantiškas saulėlydžio horizontas Dariaus Žiūros videofilme „Hotel Lietuva“ (2001 m.). Nuo renovacijai uždaryto sovietmečiu garsaus viešbučio stogo kamera žvelgia į Vilniaus panoramą leidžiantis saulei. Kintant politinėms santvarkoms ir socialinėms patirtims, nekinta tik gamtos ciklai. Nuosekliai kartodamiesi jie peržengia, anot sociologo M. Rodmano, „kultūrinėse ir socialinėse praktikose sukonstruotos vietos“ tapatybę.
Turistinių vietovių prasmė kvestionuojama Gintaro Šepučio bei Lauros Stasiulytės darbuose. Tačiau G. Šeputis 1995 m. sukurtame darbe „Karlo V talismanas“ istorinę vietą šaržuotai pristato jos dabartinio panaudojimo kontekste, o L. Stasiulytė pašaipiai žvelgia į šiuolaikinės rinkodaros bandymus dirbtinai kurti patrauklią vietą užsienio piliečiams. Videofilme „Atplaukiantis laivas“ (2007 m.) daugiau eklektikos ir chaoso (kruizinių laivų terminale besiblaškančius turistus linksmina folkloro kolektyvai, gyvosios skulptūros à la Venice, iš „Disneilendo“ ištrūkę persirengę delfinai), nei patrauklios šalies ir miesto reprezentacijos. Tai savotiškas grįžimas į Nepriklausomybės pradžią, kai visaip stengėmės įtikti užsieniečiams. Tačiau šiandieninėje aplinkoje toks pataikavimas atrodo kaip tragikomiška, o ne rinkos principais paremta strategija.
Tipiškos, iki skausmo atpažįstamos sovietmečio gyvenamosios aplinkos reminiscenciją kuria Paulina Eglė Pukytė kūrinyje „Mergaitė su kriaušėmis“ (2004 m.). Iš žiūrovo žvilgsnio perspektyvos fiksuodama pasivaikščiojimą po namus autorė suasmenina vaizdą, pakviesdama žiūrovą tapti filmo dalyviu. Kelis kartus perdažytos grindys ir durys, klijuotė ant stalo, takeliai prie durų, tapetai, baldai ir kt. atributai tampa faktiniais atminties gaivintojais. Atminties, kuri stojimo į ES metais vis dar autentiškai išgyvenama...
Istorinės atminties temą plėtoja ir Laura Garbštienė kūrinyje „Erelis“ (2008 m.). Stovėdama priešais pačių vokiečių jau užmirštą erelio formos paminklą Vorpsvede, Vokietijoje, autorė dainuoja populiarias 7–8-ojo dešimtmečių dainas ir šoka. Tokiu būdu savotiškai interpretuoja tikrąją paminklo (statyto 1915 m. kaip Vokietijos pergalės simbolio, bet 1922 m. inauguruoto kaip paminklo I pasaulinio karo aukoms) prasmę ir vietinį turinį.
Visos parodos ekspozicijoje išsiskiria 10-ojo dešimtmečio muzikos ir šokio istorijos renesansu dvelkiantis jungtinis „Coro Collective“ (Eglė ir Goda Budvydytės, Ieva Misevičiūtė & Co) darbas „Raidyno pamoka“ (2009 m.). Įspūdingame, architektūriškai griežtame ir geometriškai tvarkingame videofilme ataidi dirbtinai atkuriama ankstyvųjų muzikos klipų estetika, Vogue šokio egiptietiškai robotine stilistika. Kūrinyje pasitelkus menines priemones (muziką, šokį, architektūrą ir kostiumus) bei vietos ir žmogaus santykį naujai rekonstruojama konkrečių dešimtmečių atmosfera.
Reikia pasakyti, kad parodos koncepcija išlaiko tolygumą. Galima pagirti kuratores už puikiai paruoštą parodos turinį. Akivaizdu, kad vykstant globalizacijai, žmonėms nomadiškai migruojant, o pasauliui persipildžius informacijos, „vieta, kaip pastovumo inkaras, praranda savo vaidmenį“ (E. Anderson). Kviesčiau kuratores pratęsti šio reiškinio tyrinėjimus atsigręžiant kad ir į šiuolaikinėje antropologijoje vartojamą „įvietinimo“ arba „įteritorinimo“ sąvoką.
Paroda veikia iki balandžio 24 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) dirba trečiadienį–šeštadienį 11–19 val.