Ar „Mano laimė“ yra apie Rusijos visuomenės tapatybės paieškas?
Tai filmas apie katastrofą, kuriai jau šimtas metų. Istorija apie tai, kiek žmoguje dar likę žmogaus. Jis išgyveno sudėtingą laikotarpį ir dabar egzistuoja siaubingoje realybėje. Jo vienintelė tiesa: „Šiandien mirsi tu, o rytoj - aš.“ Kokį gyvenimo kelią turi nueiti, kad taptum žiaurus kitiems? Apie tai ši istorija. Gyvendamas tarp agresyvių žmonių žiaurumo net nepastebi. Pripažinti tai sunku.
Į filmo siužetą įsiterpia kelios istorijos, nukeliančios į Antrojo pasaulinio karo metus.
Tai istorijos, kurias papasakojo jų dalyviai. Istoriją apie iš karo grįžusį karininką papasakojo jis pats. Pažeminimą buvęs kareivis ne tik prisimena, bet dažnai ir sapnuoja. Tiesa, tikrasis herojus nenušovė jį įžeidusiojo, nušoviau filme aš. Istoriją apie kaime gyvenantį mokytoją, kurį nužudė rusų kareiviai dėl jo išsakytų minčių apie tai, kad nesvarbu, kokia bus valdžia, - rusų ar vokiečių, - mokyklos vis tiek veiks ir jis mokytojausiąs, Vasiliui Bykovui papasakojo išgyvenęs mokytojo sūnus. Rašytojas ją papasakojo man. Incidentas milicijos poste, kai buvo sužalotas majoras, įvyko Rusijoje 2003 metais. Tiesa, ten niekas nieko nenušovė, majorui buvo sulaužytos rankos. Grįžęs į Maskvą, jis bandė ginti savo teises, tačiau nesėkmingai.
Nors filmas niūrus, jame yra šviesus epizodas. Paradoksalu, bet nušaudamas antagonistą karininkas tarsi išsilaisvina iš pažeminimo.
Nepainiokite filmo istorijos su tuo, kas ją įkvėpė. Tai, kas atsitiko gyvenime, nebūtinai turi ryšį su filmo pasakojimu. Kodėl filme būtinai turi būti šviesus momentas? Rimtas klausimas. Koks šviesus momentas yra Edipo istorijoje, Hamleto dramoje? Tai - tragedija. Žinoma, gyvenimas įvairus. Tačiau kai pasirenkate temą, kurią tyrinėsite, atsisakote visko, ko nereikės pasirinktai temai atskleisti. Filmo idėja išryškėja pabaigoje. Pagrindinio personažo noras iššaudyti visus sutampa su žiūrovų ir režisieriaus noru. Filme kuriama erdvė gali būti išspręsta tik vienu būdu. Erdvė, kurioje žmogus žmogui yra vilkas, subyra akimirksniu be jokios priežasties. Žmonės ima žudyti, nes kitas yra tiesiog „kitas“. Tai buvo viena filmo idėjų. Iš tikrųjų filmas labai šviesus. Realybė žiauresnė. Neįsivaizduojate, kiek ji žiauresnė. Jei tai įžvelgsite, nežinau, kaip tai jus paveiks. Todėl šviesos ir tamsos sąvokos sąlygiškos. Jei „Mano laimė“ jus piktina, sukurkite filmą, prieštaraujantį jo idėjai.
Kaip manote, kas Jūsų žiūrovas?
Ar Dantės būtų galima paklausti, kas jo „Dieviškosios komedijos“ skaitytojas? Niekad apie tai negalvojau. Filmas pirmiausia turi jaudinti kūrėją. Ar ne pernelyg altruistiška galvoti apie tuos, kurie žiūrės filmą?
Ką atsakote žiūrovams, kino profesionalams, tvirtinantiems, jog „Mano laimė“ - antirusiškas filmas?
Nieko jiems nesakau. Neturiu apie ką su jais kalbėti. Nesu pasirengęs jų mokyti ar auklėti.
Kaip pavyko nufilmuoti vieną paskutinių filmo scenų, kai aktorius vairuoja sunkiasvorį automobilį?
Sceną filmavome prieš tai daug kartų ją repetavę. Filmuodamas galėjau koreguoti tik niuansus. Prašiau aktoriaus pasisukti šiek tiek į dešinę ar šiek tiek į kairę, ne taip stipriai mojuoti rankomis. Tai - niuansai. Kiekvienas kadras yra paveikslas. Man tai labai svarbu. Garsas ir vaizdas turi būti harmoningi. Tik tai jūs ir galite duoti šiam chaotiškam pasauliui.
„Mano laimė“ buvo parodyta Kanuose ir, matyt, laukti kitos istorijos reikės neilgai?
Kai filmas parodomas Kanuose, tik laiko klausimas, kada bus kuriamas kitas. Juostą pagal Vasilio Bykovo apysaką pradedame filmuoti jau šį rugsėjį. Šio filmo finansavimo projektą buvome pateikę ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, tačiau mums nepasisekė. Svarbu, kad Lietuva ne tik lauktų pinigų iš Europos Sąjungos, bet ir pati prisidėtų prie filmų gamybos. Kai kuriuos naujo filmo epizodus filmuosime Lietuvoje. Jei norite kurti filmą, pirmiausia apsišarvuokite milžiniška kantrybė ir dekite kūrybine aistra. Antroje vietoje - talentas, jis nėra svarbiausias veiksnys.
Ar dokumentinis kinas buvo tik kelias į vaidybinį?
Po trijų mėnesių pristatysiu naują dokumentinį filmą. Skirtumas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino yra tik mūsų sąmonėje ir tame, kaip mes tai priimame. Paprastas pavyzdys: rodau jums kadrą, kuriame žmogus nusišauna. Jūs man sakote, kad aktorius suvaidino puikiai. Aš paprieštarauju ir sakau, kad iš tiesų nufilmavau savižudybę, tačiau jūs manęs klausiate, ar turėjau teisę tai daryti? Kadras nepasikeitė, pasikeitėte jūs, pakito jūsų požiūris į tai, ką matote. Tai etinė distancija, kurią galite sau leisti arba ne.
Parengė Ieva Joniškytė