Rašant keisti save ir pasaulį

Jonas Ūbis
Michaelis Winterbottomas yra iš tų režisierių, kurie nuolat keičia stilių ir temas. Todėl nenuostabu jo filmografijoje šalia pornografinėmis dažnai pavadinamų „9 dainų“ pamatyti festivalių apdovanotą „Kelią į Gvantanamą“.

Kasmet Winterbottomas sukuria po filmą ar net daugiau, paskutinis pas mus rodytas - nepavykęs film noir „Žudikas manyje“. Sekmadienį (LTV, 10 d. 22.15) parodys vieną rečiau prisimenamų režisieriaus juostų „Istorija apie gaidelį ir jautuką“ (2004). Ši komedija - originalus bandymas perkelti į ekraną XVIII a. anglų literatūros šedevrą - Laurence'o Sterno romaną „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“, paveikusį ne vieną rašytoją, net Denis Diderot ar Balzacą. Filme susipina romanas ir filmo herojų, pirmiausia Steve'o Coogano vaidinamo Šendžio, pastangos jį ekranizuoti. Filmavimas pateikiamas kaip romano rašymo procesas. Rezultatas tikrai nusipelno dėmesio.

 

Kitas savaitės filmas, kurio nevalia praleisti, - Davido Fincherio „Zodiakas“ (LNK, 9 d. 00.10). Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, nes jis sugeba kitaip pažvelgti į pačius chrestomatiškiausius Holivudo žanrus ir personažus. Ne išimtis ir šis filmas, pasakojantis apie 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais San Francisko gyventojams siaubą kėlusio serijinio žudiko, mielai laiškais bendravusio su žiniasklaida ir pasirašinėjusio Zodiaku, paieškas. Jis tapo ne vieno filmo personažo prototipu ir iki šiol neaišku, kas iš tikrųjų buvo Zodiakas, neaiškus net jo aukų skaičius: dabar nurodoma tarp 37 ir 200. Režisierių įkvėpė du Roberto Graysmitho, kurį filme vaidina Jake'as Gyllenhaalas, romanai. Graysmithui Zodiako paieška tapo tikra gyvenimo obsesija. Man pasirodė, kad filmas ir yra būtent apie tai. Be abejo, tai ir neįtikėtinai meistriškas ir niūrus kūrinys, juolab kad režisierius nesivaiko kičinio, spalvingo ir saldaus 7-ojo dešimtmečio įvaizdžio, kurį dabar mielai išnaudoja visi, kurie netingi.

 

Richardo LaGravenese 2006 m. „Laisvės puslapių“ (TV3, 9 d. 01.00) herojė - jauna mokytoja Irin (Hilary Swank), kuri pradeda dirbti mokykloje. Jos mokiniai - patys „sunkiausi“, pasirengę bematant pasipriešinti, susiburti į klanus ir grupes. Jauna mokytoja stengiasi užmegzti ryšį su klase. Priemone tampa rašymas. Filmo pagrindu tapo Erin Gruwell ir jos mokinių knyga labai ilgu pavadinimu „Laisvės rašytojų dienoraštis: kaip ypatingų paauglių grupė pasinaudojo rašymu, norėdama pakeisti save ir aplinkinį pasaulį“ („The Freedom Writers Diary: How a group of Extraordinary Teens Used Writing to Change Themselves and the World Around Them“). Įdomu, kad mokytoja pasitelkė 7-ojo dešimtmečio pacifistų judėjimo „The Freedom Riders“, kovojusių su rasine segregacija, patirtį. Žinoma, filmas didaktiškas, bet jo mintis - rašant keisti save ir pasaulį - man vis dar skamba gražiai ir įtikinamai.

 

Geriausiu visų laikų čekų filmu kritikų išrinktą Františeko Vlačilo 1967 m. istorinę dramą „Marketa Lazarova“ (LTV2, 9 d. 23 val. 1 serija) televizija jau rodė, bet jį galima žiūrėti ir ne vieną kartą. Pagal Vladislavo Vančuros romaną sukurtas filmas nukelia į XIII amžių. Jame rodomas konfliktas tarp jau mirštančios pagonybės ir krikščionybės, bet pasakojimo centre atsidūrė į vienuolyną susirengusios jaunosios Marketos meilės savo prievartautojui istorija. Nespalvotas, stilizuotas, kartais siurrealistiškas filmas savo laiku buvo lyginamas su Ingmaro Bergmano „Šaltiniu“.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.