Dar spėjom įšokti į traukinį...

7 MD
Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kalbinome trupės „Liūdi“ narius Vaidą Kublinską ir Dominyką Vaitiekūną bei teatro judėjimui „No theatre“ priklausančius Indrę Lencevičiūtę ir Dovydą Stončių.

Baigę studijas, nėjote dirbti į valstybinius teatrus, o susibūrėte į trupes, judėjimus. Būtent tokį Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių aktorių pasirinkimą jau galima vadinti ne pavieniu reiškiniu, o tendencija. Kodėl, jūsų nuomone, tai vyksta? Tai vertinate teigiamai ar neigiamai?  

Indrė Lencevičiūtė: Manau, jauni aktoriai nenori atsiskirti nuo savo grupės. Mūsų atveju buvo būtent taip - norėjome likti kartu.

 

Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kalbinome trupės „Liūdi“ narius Vaidą Kublinską ir Dominyką Vaitiekūną bei teatro judėjimui „No theatre“ priklausančius Indrę Lencevičiūtę ir Dovydą Stončių.

 

Baigę studijas, nėjote dirbti į valstybinius teatrus, o susibūrėte į trupes, judėjimus. Būtent tokį Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių aktorių pasirinkimą jau galima vadinti ne pavieniu reiškiniu, o tendencija. Kodėl, jūsų nuomone, tai vyksta? Tai vertinate teigiamai ar neigiamai?  

 

Indrė Lencevičiūtė: Manau, jauni aktoriai nenori atsiskirti nuo savo grupės. Mūsų atveju buvo būtent taip - norėjome likti kartu.

 

Dominykas Vaitiekūnas: Lietuvoje labai jaučiamas aktorių perteklius ir teatrai neturi galimybių priimti jų tiek, kiek paruošia LMTA. Be to, niekas nesiveržia į mažesnių miestų teatrus - visi nori likti sostinėje dėl kūrybinių galimybių, geresnių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės terpės.

 

Dovydas Stončius: Valstybiname teatre negali rinktis - dažnai tau primetamas vienas ar kitas vaidmuo tik dėl to, kad turi etatą. Aš trupių kūrimąsi vertinu teigiamai.

 

D. V.: Dar vienas teigiamas bruožas - kūrybinė konkurencija, kuri atsiranda dėl to, kad kuriasi naujos trupės.

 

D. S.: Aišku, yra ir tokių trupių, kurios tikrai nesukuria kažko vertingo. Ir tik laikas parodys, kurios iš jų išsilaikys.

 

Vaidas Kublinskas: Dabar laisvieji menininkai susibūrė „Menų spaustuvėje“. Mes džiaugiamės - dar spėjome įšokti į tą traukinį. O ką darys kiti? Neaišku.

 

Ar pradedant kurti trupę, judėjimą būtina turėti lyderį, ar užtenka vieningos komandos?  

 

I. L.: Manau, gali užtekti ir komandos.

 

D. S.: Aišku, kai yra lyderis, jautiesi tvirčiau - yra žmogus, kuris žino, ką ir kaip nori daryti.

 

V. K.: Kai yra lyderis, sutaupoma laiko. O jei viską spendžia komanda, viskas vyksta šiek tiek lėčiau. Tada mokaisi pats darydamas klaidas. Aš manau, kad į trupę susiburiama, kai grupę žmonių vienija bendras požiūris, tikslas, vertybės. Aktorių kursai surenkami atsitiktinai. Ir tik pabaigus mokslus paaiškėja, ar ta grupė yra kolektyvas, galintis egzistuoti už LMTA sienų. Kursas persiformuoja ir lieka tik tie, kuriems to reikia. Manau, kad nedidelė žmonių grupė gali kurti ir be aiškaus lyderio, bet jei žmonių yra penkiolika arba daugiau, be diktatoriaus neišsiversi.

 

Kuriate galvodami apie tai, kas aktualu žiūrovui, ar jums svarbiau tiesiog daryti tai, kas patinka ir aktualu jums patiems?  

 

D. V.: Jei kūrėjui nėra pačiam aktualu tai, ką jis daro, tai jis nesugebės perteikti šitos aktualijos žiūrovui. Jei tau pačiam neįdomu, ką tada gali pasiūlyti kitam?

 

V. K.: Grupinis darbas atsijoja tai, kas įdomu tik vienam žmogui. Ir jei tu atradai, kas patinka ne tau vienam, o trims žmonėms, tai galima manyti, jog tai aktualu ir platesniam žmonių ratui. Aišku, kurdamas galvoji, kad tai patiks panašaus amžiaus, panašaus mąstymo žmonėms, tokiems kaip tu.

 

D. S.: Tačiau ne visi jauni žmonės domisi teatru, kai kurie tiesiog nėra apie jį pakankamai informuojami. Manau, reikia galvoti, kaip pritraukti ir rajonuose gyvenančius žmones.

 

D. V.: Gal jie nė nenori, kad juos pritrauktų?

 

D. S.: Bet kaip jie gali žinoti, ar teatras jiems įdomus, ar ne? Kai pamatys, tada ir spręs.

 

Ar jaučiate teatro kritikų dėmesį?  

 

V. K.: Pasitaiko.

 

D. V.: Užsimena.

 

V. K.: Vyresnieji yra linkę pakritikuoti atžagaria ranka, viena eilute, prabėgom straipsniuose. O jaunesnieji papluša iš širdies.

 

D. V.: Mes dar studijų metais pasvarstydavom, kad galėtų vykti mūsų ir kritikų specialybių integracija. Retas teatro kritikos studentas lankosi jaunųjų aktorių vaidybos egzaminuose. Jeigu būtų ugdoma tokia tradicija, kad kritikai yra teatrinio proceso dalis, jaunas aktorius galėtų išgirsti nuomonę apie save jau pačioje pasiruošimo pradžioje. Manau, kritikai taip pat mokytųsi.

 

V. K.: Būtų įdomu vieniems susipažinti su kitų darbo specifika - aktoriai turėtų progos pabūti kritikais, pamatytų, ką tai reiškia, o teatrologai paklausytų, kaip teatro praktikai vertina spektaklio kūrimo procesą iš savo virtuvės.

 

D. S.: Nors aš, pavyzdžiui, prieš eidamas į O. Koršunovo spektaklį „Dugne“, perskaičiau gal aštuonias recenzijas ir maniau, kad jau viską žinau, tačiau, žiūrėdamas spektaklį, visas jas pamiršau.

 

Sekate savo bendraamžių kolegų veiklą?

 

D. V.: Mūsų darbo specifika tokia, kad jeigu kokį vakarą esi laisvas, tai arba jau nebenori į teatrą, arba tądien nerodomi tie spektakliai, kuriuos galbūt norėtum pamatyti.

 

D. S.: Aš stengiuosi sekti, bet kartais pritrūksta laiko, kad galėčiau nueiti į teatrą.

 

„No theatre“ ir trupė „Liūdi“ - konkurentai ar sąjungininkai?  

 

D. V.: Konkurencija tokioje teatro rinkoje būtų juokinga.

 

D. S.: Bet tik konkuruodami žmonės kažko pasiekia.

 

V. K.: Toks ir galėtų būti mūsų tikslas - tapti gerais konkurentais.

 

I. L.: Mes einam šalia, bet ne vieni prieš kitus.

 

Ko Teatro dienos proga palinkėtumėt kūrėjams ir žiūrovams?  

 

D. V.: Kūrėjams darbo, o žiūrovams rezultato.

 

V. K.: Visiems darbo. Smagiau ateiti į teatrą po darbo, o ne be darbo. Taigi darbo visiems.

 

Kalbino Kamilė Žičkytė ir Aušra Kaminskaitė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.