Sukurtas pagal rašytojo Andrzejaus Barto scenarijų, filmas sujungia pokario ir šių dienų Lenkiją. Filmo herojė Sabina (Agata Buzek) - mergina iš gerų namų, kuriai iškyla grėsmė tapti senmerge. Jos mama (Krystyna Janda) ir senelė (Anna Polony) energingai ieško jaunikio, bet Sabina jį netikėtai sutinka prie savo namų gana dramatiškomis aplinkybėmis. Bronislavas (Marcin Dorociñski) pakeri merginą ne tik išvaizda, bet ir dėmesiu. Tačiau greit paaiškėja, kad didžiausias jo tikslas - įkalbėti leidykloje dirbančią Sabiną tapti saugumo informatore.
Atomazga bus visai netikėta, bet vis dėlto ne ironiškai papasakota Sabinos, jos meilės ir jos sūnaus istorija man pasirodė filme svarbiausia. Lankoszas tobulai žaidžia kino konvencijomis - prasidėjęs kaip tradicinė drama apie dramatišką Lenkijos pokarį, filmas kelis kartus keičia žanro konvencijas - atsiranda juodosios komedijos, trilerio elementų. Nespalvotas filmas sužavi atmosfera, sąmojingais dialogais ir aukščiausios prabos aktorių vaidyba, autentiškomis atkuriamo laiko detalėmis, net specialiai filmui pastatyta kelių aukštų namo, kuriame gyvena Sabina, dekoracija. Bet dar vienas filmo lygmuo bus prieinamas tik lenkų kino gerbėjams: Lankoszas nesitenkina žaidimu žanrais, jis siūlo intertekstualią kelionę po garsiąją Lenkų mokyklą - kadruose atpažįsti Andrzejaus Munko, ankstyvųjų Andrzejaus Wajdos, Jerzy Kawalerowicziaus, Wojciecho Haso filmų motyvus, personažus, stilių.
Paradoksaliai „Kita monetos pusė“ sutirština ir kitą šių dienų Rytų ir Vidurio Europos kino rodymo ir suvokimo pusę. Kūrėjai nori kalbėti apie sudėtingas problemas, pavyzdžiui, pokario ar totalitarinio laikotarpio prisitaikymo dilemas, jų poveikį vėlesnėms kartoms ir tautos vertybėms (Lankoszas, be abejo, dar pasikėsina ir į tradicinę lenkų kinui martirologiją), bet taip rizikuoja likti iki galo nesuprasti kitų geografinių platumų žiūrovų. Dažniausiai einama tradiciniu keliu ir kuriama tai, ką įprasta vadinti europudingu, t.y. supaprastinti ir problemas, ir kino kalbą iki bendrų vardiklių, pridėjus žiupsnelį kultūrinės, mentalitetų ar papročių egzotikos (gal todėl Lietuvoje tokie populiarūs pagal vieną receptą sukurti Balkanų filmai?). Lankoszas pasielgė priešingai. Jis nenorėjo kompromisų. Todėl Lenkijoje filmas triumfavo, bet už jos ribų didelio atgarsio nesulaukė. Gaila, nes, mano galva, „Kita monetos pusė“ galėtų įkvėpti ir lietuvių režisierius.
Šiąnakt LNK (25 d. 00.35) parodys Clinto Eastwoodo karinę dramą „Mūsų tėvų vėliavos“ (2006). Jis sukurtas pagal Jameso Bradley ir Rono Powerso knygą, kurioje aprašytas 1945-ųjų vasarį vykęs mūšis už Ivo Džimą ir jo didvyrių likimai. Smeigiantis pergalės vėliavą Jameso Bradley tėvas Johnas buvo įamžintas žinomoje nuotraukoje ir tapo didvyriškumo simboliu, bet sūnus tikruosius tėvo išgyvenimus patyrė tik po jo mirties 1994-aisiais.
Bus malonu prisiminti čekų kino klasiko Vaclavo Vorličeko 1972 m. filmą „Mergaitė ant šluotos“ (LTV2, 30 d. 19.05). Tai pasakojimas apie raganaitę, kuri patenka į šiuolaikinę čekų mokyklą. Haris Poteris gali tik pavydėti jos nuotykių. Kitas filmas mažiems ir amžinai jauniems - „Wall-E. Šiukšlių princo istorija“ (TV3, šįvakar, 25 d. 20.10). Miela, sentimentalu ir ekologiška.
Laikas bėga greit, bet man vis dar sunku patikėti, kad 1984 m. pasirodęs ir daug pašaipų sulaukęs Jameso Camerono „Terminatorius“ (TV3, taip pat šįvakar, 25 d. 23.50) su mažakalbiu ir tada nelabai žinomu Arnoldu Schwarzennegeriu jau tapo kino klasika. Nors siužetas apie kūdikį, kuris išgelbės žmoniją, o kol kas jį patį reikia gelbėti nuo blogio, matyt, dar ilgai bus aktualus.
Jūsų -
Jonas Ūbis