Daugiau, nei žmonės norėtų pamatyti

Kora Ročkienė
Gasparas Noé - vienas kontroversiškiausių šių dienų režisierių, išgarsėjęs po 2002 m. Kanuose parodyto filmo „Nesugrąžinamas laikas“. Šiemet „Kino pavasaris“ rodo jo pernykštį filmą „Pasinerk į tuštumą“.


Filmo sukeltos diskusijos netyla iki šiol. Pateikiame pokalbių su režisieriumi fragmentus, pasirodžiusius lenkų spaudoje po režisieriaus viešnagės Vroclavo kino festivalyje „Era Nauji Horizontai“.  

 

Būsimas Jūsų filmas pasakos meilės istoriją. Bet ar „Pasinerk į tuštumą“ taip pat jos nepasakoja? 

 

Taip, bet tai aseksuali meilė, meilė tarp brolio ir sesers. Būsimame filme noriu parodyti labai seksualų jausmą, jungiantį moterį ir vyrą. Mano tikslas - sukurti filmą, nutraukiantį bet kokius ryšius su tuo, kaip anksčiau kine buvo rodomas seksas ir meilė.

 

Tačiau „Pasinerk į tuštumą“ herojus Oskaras jaučia savo seseriai Lindai lytinį potraukį.  

Tai - fantazija, kurią jis bando nugalėti. Beje, tame nėra nieko šokiruojančio. Pažįstu daug abiejų lyčių žmonių, kurie prarado nekaltybę su pusbroliais ar pusseserėmis ar bent jau yra susimąstę apie seksą su šeimos nariu. Viena mergina man kartą sakė, kad sapnavo, kaip mylisi su tėvu. Iš tikrųjų nieko neįvyko, bet jai tai buvo keistas patyrimas. Oskaras ir Linda tėvus prarado dar vaikystėje, jie sutrikę, bando sugrįžti į pirminį šeimos būvį. Gal todėl nesąmoningai kartais elgiasi kaip pora. Incestas yra tabu, tad žmonės mano, jog tai nelegalu. Bet tai netiesa. Įstatymai draudžia lytinius santykius su nepilnamečiais. Jei brolis ir sesuo nori mylėtis būdami dvidešimt vienerių, jiems to niekas nedraudžia.

 

Priklauso nuo kultūros...  

 

Šalyse, kurias aš žinau, tokio draudimo nėra. Žinoma, dauguma žmonių mano, kad negalima mylėtis su giminėmis, bet tai dar nereiškia, kad tai draudžia konstitucija. Kai kam labai keista, kad rodau Lindą ir Oskarą ne kaip iškrypėlius, o tik kaip paprastus žmones, kurie stengiasi, kad jų gyvenimas būtų geresnis, bet jiems tai nepavyksta. O kodėl turėčiau juos rodyti kaip iškrypėlius?! Visi įsitikinę, kad iš tokio ryšio gimę vaikai bus kažkaip deformuoti, neįgalūs. Nežinau jokių faktų, patvirtinančių šį teiginį. Man regis, tai tik mitas, nors nesu tuo tikras. Gal jei visas miestas kelis amžius mylėtųsi tik su giminėmis, ir atsirastų ligų. Bet, pavyzdžiui, katinai kergiasi su savo vaikais. Nežinau, ar jų jaunikliai yra silpnesni, bet tarp kačių taip atsitinka dažnai.

 

Girdėjau nuomonių, kad „Pasinerk į tuštumą“ turi lašelį vilties, bet aš abejoju. Pomirtinė Oskaro patirtis yra monotoniška, tiesiog nuobodi, pasikartojanti. Gana liūdna, kad net mirę nesame laisvi. Ir reinkarnacija, apie kurią nuolat užsimenama kalbant apie Jūsų filmą, nelabai ką keičia.

 

Taip, bet iš tikrųjų „Pasinerk į tuštumą“ pasakoja ne apie gyvenimą po mirties, o apie agonizuojančio žmogaus fantazijas. Tos fantazijos susideda iš skirtingų Oskaro vaizdinių, „Tibeto mirusiųjų knygos“, kurią jis neseniai perskaitė, vaizdų, tą dieną vartotų narkotikų sukeltų vaizdinių. Jei žmonės nori tikėti, kad filmas kalba apie reinkarnaciją, labai prašom. Tačiau paskutinėse scenose matyti, kad vaiką Oskarą pagimdo ne Linda, kurią prieš tai matėme besimylinčią, bet Oskaro motina. Kuo arčiau finalo, tuo labiau filmo herojui sesuo ir motina susilieja. Beje, filme pridėjau daug nuorodų, signalizuojančių, kad esame fantazijų erdvėje: Oskaro „dvasia“ patenka į lėktuvą, kur mato save kaip kūdikį su tėvais; Tokijas yra visiškai nerealus; vieną akimirką jame pasirodo Niujorko bokštai dvyniai. „Pasinerk į tuštumą“ nėra budistinis pasakojimas apie sielą, kuri pakyla virš gyvųjų. Filmo herojus - sutrikęs ir įbaugintas žmogus, besistengiantis fantazuoti, kad išgyvens savo mirtį.

 

Ar „Tibeto mirusiųjų knyga“ turi filme apgauti žiūrovus?  

 

Knyga mane įkvėpė, nors nesu religingas. Beveik visos religijos tvirtina, kad po mirties žmogaus laukia atpildas už gyvenime patirtas kančias. Tai žmonių nuraminimo arba kontrolės įrankis: „Prisitaikyk prie taisyklių, nors ir kenti, o tada sulauksi amžino gyvenimo.“ Nenoriu reklamuoti tokio požiūrio.

 

Net ir priėmus išeities tašką, esą filme matome gyvenimą po mirties, reikia pripažinti, kad Oskaras už nieką neapdovanojamas. Priešingai, vaikinas iš naujo išgyvena vaikystės traumą.  

Tai tiesa. Jo gyvenimas prasidėjo labai gerai - keliskart filme matome, kad vaikystė buvo laiminga. Viską pakeitė autoavarija, kurioje žuvo tėvai.

 

Dažniausiai diskutuojama apie prievartą Jūsų filmuose. Vis dėlto „Pasinerk į tuštumą“ ne toks žiaurus kaip „Vienas prieš visus“ ar „Nesugrąžinamas laikas“.  

 

Iš tikrųjų vienintelė žiauri filmo scena, ko gero, yra autoavarija. Prancūzų cenzoriams ji nepatiko. Jų itin nesujaudino narkotikai ar seksas, tačiau jie sakė, kad galėtų duoti filmui žemesnę amžiaus kategoriją, jei ne avarijos scena.

 

Įdomu, kas nepatiko amerikiečių cenzoriams. Už vandenyno prie prievartos yra pripratę, juos labiau piktina nuogos krūtys.  

 

JAV didžiausią pasipiktinimą sukėlė aborto scena, nes, priešingai nei Prancūzijoje ar Japonijoje, visuomenė apie tai karštai diskutuoja. Manęs net klausė, ar esu „pro-life“, ar „pro-choice“. Atsakiau, kad esu už saugų seksą ir kad reikia vengti nepageidautino nėštumo.

 

Grįžkime prie prievartos temos. Filme „Vienas prieš visus“ svarbi Mėsininko agresijos priežastis yra susijusi su socialine nelygybe. „Nesugrąžinamame laike“ - tai jūsiškė „keršto kino“ versija. Žvelgiate į prievartą iš įvairių pusių.  

 

Negalima pabėgti nuo prievartos, nes ji yra mūsų kasdieniame gyvenime. Beveik visi žmonės kovoja už išgyvenimą, kai kurie patiria valdžios paranoją, jie trokšta, kad kiti žmonės jiems paklustų, nori išlieti savo nusivylimus ir baimes. Žmogus, kuris naudoja prievartą, pats yra pilnas baimės ir bando taip ją nuslopinti. Beje, „Pasinerk į tuštumą“ taip pat yra drastiškų scenų, pavyzdžiui, stambus vaisiaus planas po atlikto aborto. Prievarta yra nuolatinė mūsų gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, valgote mėsą, kuri atsirado iš prievartos akto. Bet kasdien nesusiduriate su prievarta, nes policija ir teisėtvarka vaidina baubo vaidmenį.

 

Vadinasi, jei ne teismai ir policija, įvyktų prievartos sprogimas?  

 

Teisė saugo mus nuo pavojingų impulsų. Bet visuomenė sukuria agresijos atpalaidavimo galimybes - galima tapti kareiviu ir vykti į karą arba užsiimti sportu. Ką tik pasižiūrėjau puikų filmą su Jamesu Caanu. Jis vadinasi „Rollerball“ ir gerai parodo, kaip žmonės atsikrato agresijos per sporto varžybas.

 

Neseniai perskaičiau įdomų Jūsų pasisakymą. Kalbėdamas apie Martino Scorsese „Taksisto“ sceną, kurioje Robertas De Niro kalbasi telefonu, o kamera tolsta ir priartėja prie personažo, Jūs pavadinote tai „tikru kinu“.  

 

Dievinu tą sceną! Panašių galima rasti ir Wong Kar-wai filmuose, bet jis tai daro labai dažnai. „Taksiste“ tas kameros judesys imponuoja daug labiau, nes išsiskiria viso filmo fone ir yra visiškai niekaip nepateisintas.

 

Tikras kinas - grynas vizualumas, nepateisintas jokiais siužeto ar pasakojimo vingiais?  

 

Būtent taip. Kaip kad Godard'o filmuose. Jis nuolat prasimano audiovizualinius triukus, sugeba netikėtai iškirpti garsą, kad tuoj pat vėl jį sugrąžintų. Akimirkos, kai režisieriai žaidžia kino kalba, yra mano mėgstamiausios, nes tai yra meninės kino aukštumos.

 

Tvirtinate, kad žiūrovai, kurie išeina iš Jūsų filmų, negali susidoroti su savo jausmais.  

 

Pripratau, kad vieni žavisi, kiti šlykštisi arba sakosi bijantys mano filmų. Kai filmą rodant Kanuose niekas neišėjo iš salės, pasijutau keistai. Nusiraminau tik tada, kai perskaičiau pirmą piktą recenziją. Filme „Nesugrąžinamas laikas“ parodžiau daugiau, nei žmonės norėtų pamatyti. Tačiau tik taip galima prisiliesti tragedijos ir blogio ir sukrėsti žiūrovus.

 

Nebūtinai. Michaelis Haneke sukrečia savo filmais, bet fizinės prievartos tiesiai nerodo.  

 

Bet aš labiau tapatinuosi su tokiais kūrėjais kaip Pasolini ar von Trieras, kurie sąmoningai ir negailestingai veikia žiūrovus kino „fiziškumu“, šokiruojančiais kadrais, nepakeliamai vibruojančiu garsu. Noriu, kad žiūrovas išeitų iš kino sudirgęs ir fiziškai, ir dvasiškai, įtūžęs, pasipiktinęs. Nes tai ne visada reiškia, kad filmas nepatiko.

 

Kodėl nuo „Nesugrąžinamo laiko“ iki „Pasinerk į tuštumą“ praėjo net aštuoneri metai?  

 

Beveik dvejus metus atėmė pasirengimas, metus - filmavimas, dar dvejus - montažas ir baigiamieji darbai. Na, ir tos prodiuserių paieškos... Filmas techniškai buvo sunkus, titruose nebuvo garsių pavardžių, jis buvo kuriamas Tokijuje, jame yra erotinių scenų ir nėra jokių garantijų, kad žiūrovai apskritai jį norės žiūrėti.

 

Tai kodėl ėmėtės jį kurti?  

 

Ką jaučia žmogus mirdamas? Tas klausimas jaudino mane dar paauglį. Jis kilo ne iš kokių nors religinių apmąstymų, greičiau iš susidomėjimo knygomis apie reinkarnaciją. Tada perskaičiau Raymondo Moody „Gyvenimą po mirties“ apie žmones, išgyvenusius klinikinę mirtį. Ir pradėjau rašyti scenarijų. Su pertraukomis tai užtruko beveik 15 metų. Įsivaizdavau, kad filmas turėtų žiūrėti žūstančio personažo, kurio siela palieka kūną ir blaškosi po pasaulį, akimis. Pirmųjų bandymų naracija buvo labiau linijinė, laikui bėgant ji tapo vis abstraktesnė, nechronologiška. Šiuo filmu labai norėjau grįžti į laikus, kai buvau šešerių metų berniukas ir įtraukdavau į save kiną visais jausmais. Tada maniau, kad režisieriaus gyvenimas „kietas“, nes jis kontroliuoja emocijas ir ekrano fejerverkus. Klinikinės mirties būsenoje atsidūrusių žmonių patirtis primena „Tibeto mirusiųjų knygos“ aprašymus. Garsioji šviesa tunelyje, šilumos pojūtis, bet yra dar kažkas - perėjimo, buvimo „tarp“ būsena, kuri dažnai ištinka ir sveikus žmones. Paranojos, sutrikimo, netikrumo, taip pat ir narkotinės būsenos. C.G. Jungas buvo įsitikinęs, kad tada atsiveria slepiami kompleksai, nuoskaudos, baimės, uždrausti troškimai.

 

„Pasinerk į tuštumą“ man primena paranojišką siurrealistinę Kubricko „Prisukamo apelsino“ atmosferą.  

 

Tai tiesa, bet mane įkvėpė ir kiti kūrėjai - Johnas Boormanas ir filmo „Skrenda gervės“ režisierius Michailas Kalatozovas. Tačiau didžiausią įtaką „Pasinerk į tuštumą“ padarė japonų animacinis filmas „Peteliškių kapas“ („Grave of the Fireflies“) apie brolį ir seserį, kurie vieninteliai iš šeimos išliko Hirosimoje sprogus atominei bombai. Brolis rūpinasi sesute, bet ji miršta. Mano herojus amerikietis Oskaras yra narkotikų pardavėjas ir gyvena su seserimi Tokijuje. Mirdamas nuo policininko kulkos, jis mąsto apie savo gyvenimą ir prieina prie išvados, kad nebuvo nieko vertinga. Koks tai žanras? Psichodelinė arba sentimentali psichodrama. Žmonių pasąmonės būsenų tema yra iššūkis. Kaip tai parodyti ekrane?

 

Būtent, nes filmas suvokiamas kaip hipnotinė transo būsena.  

 

Tai man ir rūpėjo. Kamera beveik visą laiką seka paskui Oskarą. Jis filmuojamas iš nugaros. Nematome jo veido iki tos akimirkos, kai jis pažvelgia į save veidrodyje. Savo prisiminimuose ir sapnuose jis taip save ir suvokia - vyrą be išorės ir tapatybės. Toks kadravimo ir filmavimo būdas (viskas vyksta herojaus galvoje), sujungtas su kadrais, nufilmuotais iš viršaus, didino nerimą. Turėjome projektuoti ir statyti novatoriškas konstrukcijas, iki tol niekad nenaudotas filmavimo aikštelėje. Kad vizualizuočiau Oskaro haliucinacijas, studijavau tapybą, kalbėjausi su asmenų, priklausomų nuo narkotikų, terapeutais ir paranojikus gydančiais psichiatrais. Tada į darbą įsitraukė grafikai ir animatoriai. Pirmiausia Pierre'as Buffinas, kuris yra „2046“, „Matricos“ ir „Įsikūnijimo“ specialiųjų efektų bendraautoris.

 

Kodėl veiksmas nukelia į Tokiją?  

 

Architektūros požiūriu tai futuristiškas miestas, jis nuostabiai apšviestas. Dar tai tokia vieta, kur žmonės iš Europos jaučiasi sutrikę, susvetimėję ir neprisitaikę. Tokijas pabrėžia jų trapumą ir bejėgiškumą.

 

Parengė Kora Ročkienė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.