Peržiūrimoje istorijoje ji buvo svarbi ir kaip nepaaiškinamas, liūdnas pasakojimas, primenantis Marcės Katiliūtės, Elenos Kairiūkštytės, Marijos Teresės Rožanskaitės likimus: apie talentą kaip būtinybę ir atstūmimą, provokuojantį kalbėti iš lyčių studijų perspektyvos. Tačiau anuomet gyvai pamatyti Zimblytės kūrinius progų retai pasitaikydavo. Tai šen, tai ten - pavieniai.
Pirmą kartą nepaviršutiniškai su Kazės kūryba susipažinau 2007-aisiais, kai buvo pristatyta didžiulė jos retrospektyva „Akimirkos“ Kauno parodų rūmuose. Joje buvo ne tik vaizduojamosios dailės (piešinių, koliažų, tapybos), bet ir rašytinio palikimo. Čia buvo ir dienoraščiai, pastabos tik sau. Bijojau ten įžengti. Įtariau, kad viskas, kaip ir patys parodų rūmai, bus pasenę, nugeltę, nebegyva. To negyvumo labiausiai ir baidžiausi. Norėjau palikti atmintyje Zimblytės mitą. Aprašytą, perskaitytą ir galvoje sukurtą. Dar baugino jos išgyventa nesėkmė ir depresyvios temos. Žinojau, kad menininkė suvargo, buvo atstumta ir galiausiai pati save atstūmė. Visuomet šiek tiek atsargiau žvelgiau į gryną saviraišką ir savigydą menu. Vengiu slogaus monologo, kuris dusina ir kurio metu nė per milimetrą neįvyksta joks virsmas.
Parodoje iš tiesų buvo nesuvokiamai daug vienatvės, skaudėjimo, klampaus niūrumo, praryjančio laiką, bet kažkodėl iš karto pasijutau saugi. Kūriniai nebuvo kapas. Juodumoje tvyrojo daug virsmo. Ekspozicija suveikė tarsi išminties suteikiantis smūgis. Tarsi būtum patekusi į vidų, į liūdinčias tamsias įsčias. Nuotaiką (ar jauseną) išsakyti ji sugebėjo tobulai. Kampuotą žodį „liūdna“ ar „vieniša“ ji tikslino kaskart iki unikalaus. Tai jau poezija. O diskusijos apie lenkiškus žurnalus, iš kurių ji daug ką galbūt sužinojo, šioje vietoje neturi jokios prasmės.
Kazės darbus norisi liesti. Mat ji studijavo tekstilę, užsiėmė scenografija. Iš ten daug lietimo: darbo rankomis, daug rečiau teptuku. Niekas man, žinoma, parodoje rankomis neleido čiupinėti, tačiau akis turėjo suvokti ne plokščiai, o kaip blusa ropinėti paveikslo atbrailomis, klostėmis, čiuopti šiurkštumą ar slidumą. Kai išėjau iš ekspozicijos ertmės, pajutau, kad esu jai skolinga ir norėčiau parašyti laišką. Ne kokiu nors adresu, o kokį nors tylėraštį, apie kurį rašė Brodskis. Jei tik mokėčiau, Zimblytę kalbinčiau haiku eilėmis, nes kūriniai reikalauja trumpumo, trapumo ir tikslumo. Tai turėtų būti maža properša, padaryta iš labai mažai žodžių.
Kai sužinojau apie parodą „Laikas ir erdvė“, supratau, kad Kazės kūryba kalbėtis kūriniais traukia ne mane vieną. Saldžiai pavydu, kai atrandi įgyvendintą mintį. Antroji mintis buvo šauksmininko formos: ir kaipgi anksčiau net į galvą neatėjo, kad Gintauto Trimako ir Kazės Zimblytės kūryboje yra šitiek daug bendro! Čia iš tų atvejų - kol nesudėsi kartu, tol nesužinosi. Kaip dėlionės dalys. Trimako niekaip nepavadinčiau įsčių juoduma, bet jis, kaip ir Kazė, nuolat bando užčiuopti laiko ir erdvės plyšius, visiškai nebijo sustoti ir veriančiai spoksoti į tarpus tarp širdies dūžių. Abiem laisvė yra būtinybė. Abu itin refleksyvūs. Šių dviejų menininkų skirtumai gal ir didesni nei sąsajų sankryžos, tačiau tai nė kiek netrukdė jiems pasikalbėti kūriniais. Žinoma, Trimakas (g. 1958 m.) Zimblytę (1933-1999) kalbino atbuline data, nors, man regis, jie susitiko erdvėje, kur laikas neturi jokios reikšmės.
Jų pokalbio stenogramos neįmanoma užrašyti, nes jie keitėsi ką nors parodančiais reikšmingais žvilgsniais, daug tylėjo, kartais atsidusdavo, daugių daugiausiai pasigirsdavo koks nors pritariantis, abejojantis ar klausiantis dvigarsis. Kazė nupurškia ant popieriaus vertikalės juodą liniją kaip nakties (ji gali būti ir vidinė) trukmę. O Gintautas parodo panašią medžio vertikalę sutemose. Kazė iš juodai nupurkšto popieriaus kaip origamį išlanksto duobės (žinoma, kad vidinės) landšaftą, o Trimakas parodo atspaustą skylę fotojuostelėje, kuri praduria nepoetišką dangų. Juk dangus daug dažniau būna visai nepoetiškas. Ir tik nedaug poetų gali į jį žiūrėti kantriai ir poetiškai. O dar yra nemalonios pauzės, kurios ilgiau palaukus ima virsti į gydančią tylą. Šešėliai, kurie geriau įsižiūrėjus turi šiltą kūną. Jais ir keitėsi du skirtingo laiko menininkai, lyg sakydami: „Suprantu tave.“ Man ta meditacija dviese pasirodė kažkokia japoniška. Ne formaliai, o struktūriškai.
Gaila, kad belaikės parodos pralekia per greitai. Įdomu, kada ir kur, Kaze, susitiksime kitąkart.
Paroda veikė iki kovo 19 d.