„Don Kichoto“ debiutai

Helmutas Šabasevičius

Didžiausia 2011 m. Lietuvos baleto naujiena - Eglės Špokaitės karjeros Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pabaiga - dar turės būti išsamiau aptarta, bet jau dabar aišku, kad ir baleto mėgėjai, ir tie, kurie save vadina šios srities žinovais, neteko vieno iš impulsų, po spektaklio neduodavusių užmigti ir vertusių kompiuterio klavišais nerangiai vytis talento miražą.

 

Paskutiniais žiemos mėnesiais Lietuvos baletas praturtėjo keliais smulkesniais jaunųjų artistų vaidmenimis, bet daugiausia dėmesio skyrė savo praeities riteriams - „Gulbių ežeru“ paminėtas choreografo Elegijaus Bukaičio jubiliejus, baleto primarijaus Raimondo Minderio septyniasdešimtmečiui skirta „Miegančioji gražuolė“, kurioje jubiliatas atliko karaliaus vaidmenį, pusšimtinę sukaktį scenoje atšventė Aleksandras Molodovas, „Graike Zorboje“ kartu su visa baleto trupe šėlęs sirtakio ritmu.

 

Šią solidžią baleto jubiliejų grandinę per dabartį į ateitį nutiesė kovo 5 d. įvykęs Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“ - jame Gatvės šokėjos vaidmenį pirmą kartą atliko Olga Konošenko, Espados - Kipras Chlebinskas.

 

Abu artistai - antrosios kartos baleto šokėjai. Olga Konošenko - XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos baleto solistės Jelenos Saskovos dukra, Kipras Chlebinskas - puikaus charakterinių vaidmenų atlikėjo Voldemaro Chlebinsko ir baleto artistės Skaidrės Ališauskaitės sūnus. Tačiau baleto menas - iš tų, kur tėvų garbė ir šlovė yra mažiausias ramstis siekiant įsitvirtinti profesijos aplinkoje.

 

O. Konošenko šiandien - neginčijama Lietuvos primabalerina, ir ši padėtis pelnyta sunkiu darbu bei per ilgus metus įgyta artistine patirtimi. Didieji vaidmenys, jos biografijoje kaupęsi palengva, pastaraisiais metais išsiskleidė įspūdinga ir įvairiaspalve puokšte, ir vien jiems išvardinti kelių eilučių nepakaktų. Gatvės šokėja - ne klasikinės primabalerinos vaidmuo, tačiau mūsų teatre jis siejamas ir su aukščiausios kategorijos solistėmis - Loreta Bartusevičiūte, Aušra Gineityte, taip pat ir Egle Špokaite, ji šį vaidmenį premjeriniuose spektakliuose prieš keliolika metų ruošė greta Kitrės vaidmens ir suvokė jį kaip galimybę atskleisti individualią šokio energiją ir temperamentą.

 

O. Konošenko - klasikinė balerina: tarp naujausių jos dramatiškų darbų (Balerinos „Raudonojoje Žizel“, Anos „Anoje Kareninoje“ ir kitų) ryškiai tviska nepriekaištingai nušlifuota „Don Kichoto“ paskutinio veiksmo variacija, kerinti polėkiu ir judesių lengvumu. Šios klasikinės šokėjos savybės, suderintos su energija ir besąlygišku ištirpimu šokio stichijoje, O. Konošenko Gatvės šokėjos pasirodymą leido pajusti kaip antrąją spektaklio pradžią - salę kaip mat užliejo gaivinančios energijos banga. Jos šokis pirmajame paveiksle kaip tik ir džiugino elegancija ir grakštumu, kurie suteikė šiam ryškiam vaidmeniui netikėtų atspalvių.

 

Bet antrajame - Čigonų stovyklos - paveiksle karaliavo aistringas gaivalas. Kasjano Goleizovskio sukurtą šokį O. Konošenko pripildė kraštutinių jausminių būsenų - nuo garsių, stilizuotai rėksmingų pradžioje iki nostalgiškai prislopintų epizodo viduryje, monologą užbaigdama veržliu įstrižu čiūžtelėjimu suklupus ant kelių. Puikią epizodo interpretaciją solistė paryškino meistriškai išnaudodama ilgo klostuoto drabužio teikiamas galimybes, todėl jos šokis tiesiog žaižaravo.

 

Antrojo veiksmo pradžioje, Tavernos scenoje, O. Konošenko savo šokiu vėl sukūrė nedidelį monospektaklį, kurio choreografinis piešinys pasirodė kiek redaguotas, nei kad įprastai savo scenoje matome, bet jausminis turinys taip pat liepsnote liepsnojo išraiškingais liemens posūkiais, efektingais žingsnių deriniais, grakščia rankų, ypač riešų plastika.

 

Vis dėlto didžiausia šio „Don Kichoto“ intriga - Kipro Chlebinsko-Espados debiutas. Antrą sezoną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbantis šokėjas - kurį laiką buvęs Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinys, keletą metų mokęsis Minske ir gavęs Baltarusijos valstybinės baleto akademijos diplomą. Jo kartos šokėjai vis labiau pastebimi mūsų baleto spektakliuose: Kristina Gudžiūnaitė sukūrė ištverme, šokio technika ir vaidyba įsiminusį Ridikutės vaidmenį šio sezono premjeroje - „Čipoline“, Vaida Šniurevičiūtė šoka Pelenę to paties pavadinimo Sergejaus Prokofjevo balete, Julija Turkina - Spragtuką, Amūrą „Don Kichote“, Voicechas Žuromskas neseniai paruošė valstiečių dueto partiją balete „Žizel“, Ieva Svetikaitė kol kas daugiau matoma Anželikos Cholinos spektakliuose.

 

Kipro Chlebinsko Espadą daugelis ištikimų baleto mėgėjų neišvengiamai lygins su prieš dvidešimt metų scenoje žaižaravusiu šiuo Voldemaro Chlebinsko vaidmeniu, spinduliavusiu energiją, aistrą šokiui ir vyrišką temperamentą. Daugumos šių savybių jaunajam K. Chlebinskui nestinga - jo muzikalumas, įsijautimas į šokį (nesvarbu, ar tai masinė scena, Ispanų šokis „Spragtuko“ divertismente, ar jausminga smuikininko Kriaušės serenada „Čipoline“) sustabdo ir ilgam nepaleidžia žiūrovo žvilgsnio.

 

Pasirodęs scenoje iškart po O. Konošenko Gatvės šokėjos, K. Chlebinsko Espada taip pat prisidėjo prie pastebimai sutirštėjusios energetinės spektaklio atmosferos. Vesdamas toreadorų eilę priekin, abiem rankom į viršų iškėlęs ryškiai plazdančią skraistę, jis įtikino savo jaunatvišku maksimalizmu, nutrūktgalviška drąsa ir sužavėjo personažo piešiniu. Galbūt jame kiek per daug išorinių, dekoratyvių detalių, tačiau ši efektinga bravūra tinka toreadoro paveikslui - atviras, spindintis žvilgsnis, iškart ieškantis kontakto su žiūrovais, išraiškinga mimika, sklandūs, plastiški gestai organiškai modeliuoja apie pralaimėjimą negalvojančio drąsuolio įvaizdį. Juo maloniau, kad K. Chlebinskas - ir kaip personažas, ir kaip artistas - pasirodė esąs dėmesingas, atidus partneris, gebantis savo vaidmens liniją įtaigiai supinti su greta esančios veikėjos sceniniu gyvenimu. Šis bendros teatrinės kūrybos jausmas vis stiprėjo - Čigonų stovyklos scenoje jį paryškino su maksimaliu įsijautimu K. Chlebinsko atliktas monologas, pabaigtas lengvų ir plačių šuolių sūkuriu, o Tavernos scenoje jo šokis sudomino santūriais, taupiais, griežtais gestais, tramdomais jausmais, kurių dramaturgijos potekstės nuosekliai išsiskleidė Mersedes epizodo uvertiūroje.

 

Naujieji O. Konošenko ir K. Chlebinsko vaidmenys bręsti galės tik rudenį - tai buvo paskutinis šį sezoną „Don Kichoto“ spektaklis. Jame antrą kartą turėjo progos pasirodyti smulkesniųjų partijų naujokai - Kitrės draugę šokusi Maja Dolidzė (jos ir Jekaterinos Romankovos duetai buvo nuotaikingi, grakštūs, sinchroniški) ir paskutinio veiksmo Grand pas pirmąją variaciją tvirtai, sklandžiai atlikusi Kristina Gudžiūnaitė. Ir vasario 20-osios, ir kovo 5-osios spektakliuose Driadžių valdovės vaidmeniu džiugino Nailia Adigamova - ji šoko lengvai, grakščiai, mėgaudamasi šokiu. Kaip jau tapo įprasta, pagrindinius „Don Kichoto“ vaidmenis atliko svečiai - Vilniuje jau matyta Jekaterina Oleinik ir Konstantinas Kuznecovas iš Minsko; ryškų ir technišką šių tarptautiniuose konkursuose tituluotų šokėjų šokį Vilniaus žiūrovai įvertino ovacijomis.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.