Norisi nupaišyti nuotykį vaikams

7MD, TKPC
Mugės parodoje „Illustrarium: Šiuolaikinės Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ bus pristatytos A. Každailio iliustracijos Vytauto Tamulaičio knygai „Svirplio muzikanto kelionės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997), Agnes Indre iliustracijos Andriaus Vaišnio knygai „Konstitucijos istorija vaikams“ („Valstybės žinios“, 2003), o parodoje „Illustrarium: Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ - A. Každailio iliustracijos Algimanto Mikutos knygai „Mūsų automobiliai“ („Vaga“, 1972).


Arvydas Každailis (g. 1939) - nacionalinės tradicijos puoselėtojas, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo kūrė daug valstybinių užsakymų ir, galima sakyti, tapo „oficialiu“ valstybės dailininku. Jo atžalos, sūnus Daumantas ir dukra Agnes Indre, yra žymūs Lietuvoje knygos dailininkai. Agnes Indre (g. 1965) - puiki vaikų knygų iliustruotoja, dirbanti kelioms užsienio leidykloms, ne kartą dalyvavo Bolonijos mugės parodose, yra gavusi apdovanojimų. Šiame interviu pateikiami klausimai dviem Lietuvos iliustruotojų parodos Bolonijoje dalyviams - tėvui ir dukrai - apie vieną jų kūrybos sritį - vaikų knygų iliustracijas.

 

Arvydas Každailis atsako į menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės klausimus

 

Septintojo dešimtmečio pradžioje - Jūs kaip tik tada baigėt studijas Dailės institute - Lietuvos grafikai buvo pavertę vaikų knygų iliustraciją meninių eksperimentų sritimi. Daugeliui modernistų tai buvo proga pasislėpus nuo cenzūros kurti tokius darbus, kokie į dailės parodas nepatekdavo, nes atrankos komisijos jų nepraleisdavo kaip „tarybinės kultūros svetimkūnių“.

 

Visą laiką stengiausi, kad mano iliustracijos būtų įdomios ne tik man pačiam, bet ir vaikams, kurie skaitys ar vartys mano iliustruotą knygą. Manau, kad šiam principui, pasidavęs pagundai oponuoti oficialiajai meninei doktrinai, nusižengiau tik vieną kartą - iliustruodamas Vytauto Rudoko knygą „Kai žemė patekės“ (Vaga, 1967).

 

Ši knyga gana ryškiai skiriasi tuometiniame vaikų knygų kontekste savo „nelietuviškumu“. Viršelis, antraštinis lapas primena čekų, lenkų knygas, o iliustracijos atrodo tarsi abstrakčiojo siurrealizmo parafrazės - truputį Miró, truputį Paulis Klee.

 

Taip ir yra. Juk modernizmo mokėmės pirmiausia iš čekų ir lenkų, nors nuo kokių 1965 m. jau gaudavome ir prancūzų, britų, amerikiečių spaudos - knygų, meno albumų, žurnalų. Man labai patiko abstraktusis siurrealizmas - taigi Miró, tačiau vienas mėgstamiausių dailininkų buvo ir liko Klee. Tą susižavėjimą ir išreiškiau savo iliustracijose. Manau, vaikams jos galėjo patikti savo keistumu, savotišku baugumu. Iliustracijos visiškai nedera su tekstu: tekstas persmelktas sovietų ideologija, o paveiksliukai su tuo neturi nieko bendra.

 

Esat apipavidalinęs ir prastai atspausdintą, bet nepaisant to įsimintiną Algimanto Mikutos knygutę „Mūsų automobiliai“ (1972). Tai tikra psichodelinio meno epochos knyga ir geras lietuviško poparto pavyzdys. Kaip tokios formos, tokie motyvai perlipo geležinę uždangą?

 

Mums labai rūpėjo nacionalinė istorija, lietuvybės išsaugojimas, bet kartu norėjome būti šiuolaikiški. Jaunystėje labai paisėme madų, kurios ateidavo iš Vakarų. Siaurinome arba platinome kelnes, auginome arba skutome barzdas ir plaukus. Dailės instituto bendrabutyje, kai jame gyvenau, apie 1958 m. šokdavome bugivugį - vakarais specialiai treniruodavomės vadovaujami skulptoriaus Juozo Ruzgo. Turiu tų laikų Ruzgo filmuko kopiją. Iš kur Ruzgas gaudavo plokštelių, nežinau, nes plokštelės iš siuntinių, kurias atsiųsdavo lietuviai iš JAV, pasirodė tik 7-ajame dešimtmetyje. Kažkokių landų vis dėlto būta. Juk plito vadinamosios „plaučių nuotraukos“ - pogrindiniai naujosios muzikos įrašai. Knygutė apie automobilius - vakarietiškos gerovės ir dinamikos ilgesys. Tokios knygelės negalėjau iliustruoti „senoviškai“. Nebeprisimenu, iš kur konkrečiai sėmiausi popartinių įspūdžių - tada visi mano draugai domėjosi popartu, - bet gerai prisimenu, kaip vaikščiojau gatvėmis su fotoaparatu ir dariau įvairių automobilių nuotraukas. Šiaip popartas man nebuvo ypač įdomus. Tiesiog ta stilistika tiko knygutei apie automobilius, apie miestą. Tema padiktavo ir spalvas: juk technika negali būti „natūralaus“, gamtos kolorito. Be to, man reikėjo įtampos, triukšmo įspūdžio. Iš čia atsirado spalvoti debesys, dūmai, triukšmus perteikiančios linijos. Buvo smagu vaizduoti miesto gaudesį. Apie ekologiją tuomet negalvojome. Technikos pasaulis viliojo ir atrodė gražus.

 

***

 

Agnes Indre atsako į dailėtyrininkės Jolitos Liškevičienės klausimus

 

Kas paskatino tapti vaikiškų knygų iliustruotoja? Kiek Jūsų pasirinkimui įtakos turėjo tėvai, taip pat knygų iliustruotojai?

 

Mano tėvas yra dailininkas profesionalas ir universalas, jis kūrė ne tik knygas vaikams, bet ir skulptūrą, sienų pano ir išradinėjo savo estampo techniką, o šiuo metu užsiima heraldika, jis miklino ranką ir visą gyvenimą mokėsi. Jo stilistinių paieškų spektras tebėra įspūdingas. Iš tėvo mokiausi kompozicijos pagrindų. Mama irgi buvo plačių pažiūrų ir turėjo daug užsiėmimų, dirbo teatre, televizijoje, kino studijoje, iliustruodavo knygas. Ji nuolat buvo užsiėmusi, ir dabar, gyvendama Amerikoje, studijavo kinematografiją, kompiuterinį programavimą, mama yra profesionalus mokinys ir tobulas mokytojas. Mamai aš labiausiai esu dėkinga už pamokas apie koloristiką, šviesotamsą ir apskritai už jos kūrybingumą.

 

Kodėl aš pasirinkau vaikų knygą? Taip tarsi išėjo savaime, nes M.K. Čiurlionio menų mokykloje baigiau grafiką, nors mokiausi įvairių dalykų - skulptūros, muzikos. Dar studijuodama džiazą supratau, kad netapsiu muzikante. Galėjau būti tik dailininke. Bestudijuodama muziką, užsukau pas vaikų „Vyturio“ leidyklos vyriausią redaktorių Vytautą Paškevičių, nunešiau jam keturias įrėmintas savo iliustracijas ir paprašiau man suteikti galimybę. Pradėjau nuo Valdemaro Kukulo eilėraščių knygos „Tamsos didžiulis katinas“ („Vyturys“, 1988) ir Almos Karosaitės eilėraščių knygos „Trakšt ir brakšt“ („Vyturys“, 1989). Pirmą iliustravau labai grafiškai, juoda, balta ir truputis spalvos, o piešdama kitą įsidrąsinau ir sukūriau ryškiai geltoną, neįprastą tiems laikams ir mūsų kraštams koloritą.

 

Knygos iliustracijos buvo įvertintos sąjunginiu diplomu, bet tada mes jau skyrėmės nuo Sovietų Sąjungos ir atsiimti jo nesinorėjo. Šias iliustracijas išvežiau į Boloniją, dalyvavau parodose Bolonijoje bei Bratislavoje (BIB) ir kažkaip netikėtai gavau darbą užsienyje. Pirmiausiai dirbau vokiečių leidyklai „Verlag Schreiber“, gana sunkiai gyvendama Niujorke, grįžusi į Lietuvą - Taivano leidyklai „Grimm Press“. Tada užsienis mus atradinėjo...

 

Ar neslėgė tėvų žinomumas? Mokėtės M.K. Čiurlionio menų mokykloje, o tuo metu ten mokytoju dirbo Jūsų tėtis?

 

Kadangi mokykloje dėstė mano tėvas, aš sąmoningai stengiausi būti truputį blogiukė. Visada priešindavausi ir protestuodavau. Kita vertus, tėtis mokykloje nebuvo labai blogai, ypač per vasaros darbų praktikas, kurių metu vaikai buvo vežami į mažus miestelius ir apgyvendinami vasarą neveikiančiose mokyklose. Tėtis tada paimdavo vaikus į mums priklausančią Senadvario sodybą, buvusią poeto Fausto Kiršos gimtinę. Ten pleneras būdavo daug laisvesnis, visi darydavo, ką norėdavo. Sodyboje yra didžiulis kluonas, aukšta patalpa išgriuvusia siena į nostalgišką peizažą...

 

Gerai prisimenu vasaras sodyboje, tai buvo tikros, ilgos, alsios vasaros, jos tokios būna tik vaikystėje, mes tysodavome po didžiule nusvirusiomis šakomis ir obuoliais nusirpusia obelimi... Ten rinkdavosi ir visas „zespolas“ (taip buvo vadinama dailininkų draugų kompanija), jie atvažiavę sukrisdavo po ta obelimi, suaugusieji gurkšnodavo vyną, žaisdavo išgalvotą žaidimą trik traką (lietuviška užsienietiško žaidimo su 6 kauliukais interpretacija), diskutuodavo, mes, vaikai, stengdavomės kuo greičiau užaugti, kad galėtume pritapti... Sodyba įsikūrusi labai gražioje vietoje, ant aukšto kalno su atvira panorama į ežerą. Kartais, po audros, ežere pasirodydavo plaukiojančios salos. Mokyklos baigimo proga dariau diplominį darbą - draugų portretus, o fone naudojau Senadvario peizažus.

 

Ar Jūsų iliustracijose Andriaus Vaišnio knygai „Konstitucijos istorija vaikams“ peizažas yra konkretus, gal ten daug Senadvario vaizdų?

 

Ne, nesakyčiau, tai bendras visų matytų peizažų vaizdas. Aš pati nesu daug paišiusi peizažų, mane visada labiau domino žmogaus veidas, tik dabar aš žinau, kad gerai nupiešti medį kur kas sunkiau nei žmogaus veidą. Mano tėvas žavėjosi rembrantiškais ofortais ir mokė mus labai klasikinio peizažo, bet man atrodė, kad labai nuobodu, nes lietuviui peizažo žanras buvo beveik privalomas.

 

 

Kas Jus, kaip dailininkę, paveikė labiausiai, kokie mėgstamiausi Jūsų autoriai, ką laikytumėte tikruoju savo mokytoju?

 

Visada žavėjausi Goya ir ispanų daile. Jų matematiškai tikslios kompozicijos kažkaip išlaiko lengvumą ir judesį. Žinoma, man labai patiko ir Michelangelo skulptūra, Hanso Holbeino portretai pieštuku ar, tarkim, Mile valstiečiai, visko neišvardinsi. Fotografijoje ir animacijoje pasitaiko nuostabių dalykų. Šiuolaikinėje iliustracijoje - Carlos Nine (g. 1944, Argentina), visame pasaulyje žinomas iliustruotojas, komiksų, animacinių filmų kūrėjas.

 

Kas Jums svarbiausia vaikų knygų iliustracijoje?

 

Man vis norisi vaikams nupaišyti nuotykį, ir nors vertinu profesionalumą, jis yra tik reikalingas įrankis, kaip teptukas ar pieštukas. Įmantri stilistika vaikui visiškai nerūpi. Stiliaus išradėjų mene yra nedaug, daugiau yra to stiliaus sekėjų. Taip pat su vaikų iliustracija, stiprią įtaką vaikų iliustracijai yra padarę Dore, Maurice'as Sendakas, komiksai ar toks visų nemėgstamas Waltas Disney'us. Aš esu išradusi tik techniką, pavyzdžiui, man maloniausios yra Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“ iliustracijos, kurioms aš panaudojau lenktą perspektyvą. Arba - kita technika, nors pasaulyje ji turbūt jau buvo išrasta - akvarelė kaip batika, lieju akvarelę, piešiu žvake, vėl lieju spalvą... ir išeina toks ruplėtas piešinys, turtingos spalvos, nors efektas kartais nenuspėjamas. Aš esu grafikė, mėgstu piešti ant popieriaus, bet jei reikia, imuosi kompiuterio, dažniausiai - veidams, smulkiam retušui, arba atvirkščiai - panoraminiams peizažams.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.