Žinoma, improvizacija, kuri labiausiai būdinga džiaziniam dainavimui, pirmauja šio nuostabaus atlikėjo sceninėje, o gal ir ne tik, veikloje, tačiau muzikinė medžiaga, pasirenkamos temos gali būti iš popmuzikos, roko, ritmenbliuzo pasaulio. Harmonija, ritmas, instrumentuotė ir improvizacija susilieja į bendrą fussion muzikos rezultatą. Labai stipri, nuolat su Al Jarreau grojančių muzikantų grupė, puikiai atliekanti ir pritariamojo vokalo funkciją, drauge su solistu sukuria tą genialų produktą, kurį tikrai galima pavadinti muzika.
Šiemet kovo 12-ąją Al Jarreau sukanka 71 metai, tačiau scenoje jis nuolat trykšta energija. Pastebėtinas nuostabiai šiltas ir nerežisuotas jo bendravimas su publika, įsimena jo šokis ir, žinoma, uždegantis juokas. Prie viso to negali nepridėti nuostabaus vyksmo scenoje, kuris yra tiek organiškas ir natūralus, kad nespecialiai sukuria puikų šou. Taip ir šį kartą Vilniuje, kovo 2 dieną, viskas buvo išnaudota natūraliam vyksmui - dovanotas žaislinis meškiukas virto scenos partneriu, o garbaus amžiaus ir ligos kiek suvaržytas judesys, pabrėžtas kaip šou elementas, sukūrė naują personažą.
Štai dar vienas prie aplinkos pritaikytas improvizacinis momentas (manau, kad to tikrai nebuvo Maskvoje ar Peterburge) - koncerto Vilniuje metu vokalinėje improvizacijoje skambėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių pavadinimai. Tai dar kartą įrodo, koks įžvalgus ir rūpestingas menininkas yra Al Jarreau.
Spaudos konferencijoje paklaustas, kaip jis pats apibūdintų savo muzikinį stilių, Al Jarreau teigė, jog jis - daugiaveidis. Džiazas jam labai svarbus dalykas, bet ne vienintelis. Dažniausiai jo improvizaciniai momentai tarnauja įvairiausios muzikos atlikimui (čia pat muzikas pademonstravo kelis visiškai skirtingus dainavimo pavyzdžius.) Anot Al Jarreau, džiazas suteikia laisvės, „atriša rankas“, padeda išreikšti save muzika ir reikalauja, kad būtum pakankamai techniškai profesionalus.
Tikrai turbūt neįmanoma įvardyti, kokiam stiliui atstovauja šis, vienas labiausiai pasaulyje gerbiamų vokalistų. Tai vienas iš nedaugelio atlikėjų, pelnęs „Grammy“ apdovanojimus džiazo, popmuzikos ir ritmenbliuzo kategorijose. Galime prisiminti: 1977 m. jam įteiktas „Grammy“ apdovanojimas už geriausią džiazinio vokalo atlikimą (albumas „Look to the Rainbow“); 1978 m. Al Jarreau apdovanotas kategorijoje „Geriausias džiazinio vokalo atlikimas“ (albumas „All Fly Home“); 1981 m. geriausias popmuzikos vokalo atlikimas (albumas „Breakin' Away“) ir geriausias džiazinio vokalo atlikimas, daina „Blue Rondo A La Turk“ iš albumo „Breakin' Away“; 1992 m. geriausias ritmenbliuzo vokalo atlikimas (albumas „Heaven and Earth“); 2007 m. geriausias tradicinis ritmenbliuzo vokalinis atlikimas, albumas „God Bless the Child“. Taip pat ir geriausia popmuzikos instrumentuotė, daina „Mornin'“ iš albumo „Givin it up“.
Negalime pamiršti, kad Al Jarreau karjera viršūnę pasiekė jau 1977 m., kai „Warner Brothers Records“ išleido jo dvigubą albumą pavadinimu „Look to the Rainbow“. Jau spaudos konferencijoje dainininkas užsiminė, kad koncerte atliks itin senas ir jam mielas dainas iš savo pirmųjų albumų, o scenoje svajingai tarė: „Keliausime ilgą kelią atgal, iki pat žvaigždžių“. Tos dainos suskambėjo visiškai kitaip, naujai ir šiuolaikiškai. Buvo atliktos žymiausios, per visą ilgą koncertinį kelią šimtus kartų dainuotos ir, žinoma, įrašytos dainos: „We're in this Love Together“, „Boogie Down“, „Mornin'“, „Roof Garden“, „Look to the Rainbow“ ir daugelis kitų. Į kiekvieną tų dainų buvo pažvelgta individualiai, įterptos vokalinės ir instrumentinės solo improvizacijos.
Jau minėjau, kad Al Jarreau kuria labai apgalvotą, bet natūralų sceninį vyksmą, ir manau, kad tam padeda jaunystėje įgytas psichologo išsilavinimas. Spaudos konferencijoje menininkas ilgai aiškino, kad jis daug labiau gali padėti žmonėms kaip dainininkas, nei kaip būtų galėjęs tai daryti būdamas psichologas: „Dažnai susijaudinu, kai sergantis žmogus pasako, kad mano atliekama daina padeda jam kovoti su liga, išgyventi ir pagaliau šypsotis.“
Turbūt psichologijos žinių pritaikymas pačiam sau padeda ir priimti kritiką. Paklaustas, ar yra tekę girdėti kritikos savo atžvilgiu, Al Jarreau atsakė: „Žinoma, yra tekę girdėti, tik aš nelabai tos kritikos ieškau. Reikėtų kreipti į ją dėmesį tik priklausomai nuo to, kas tą kritiką išsako. Jei kritikuojantis žmogus tau yra svarbus, tai ir kritika svarbi.“
Spaudos konferencijoje, paėmęs į rankas nuotrauką, darytą Vilniuje po koncerto 2002 metais, Al Jarreau ją atidžiai apžiūrėjo ir nusišypsojęs tarė: „Mes buvom dar beveik vaikai.“