Šiemet festivalio programą papuoš Šarūno Barto filmų retrospektyva, galėsime pamatyti visus pernai sukurtus lietuviškus filmus ir daug lietuviškų premjerų. Besižavintiems Rytais - Lietuvoje vis dar nepamiršto Kim Ki-duko retrospektyva. Labiau į Balkanus pasislinkusi konkursinė programa prasidės festivaliui artėjant į pabaigą, todėl ją pristatysime vėliau. Dabar patarimai tiems, kurie iš „Kino pavasario“ laukia originalaus, netikėto ir jaudinančio kino, sugebančio pažadinti iš gilaus žiemos miego. Rekomenduojamus filmus pateikiame abėcėlės tvarka.
„Apie dievus ir žmones“ („Des Hommes et des Dieux“, Prancūzija, 2010, 120 min.)
Apie ką. Filmo pagrindas - tikri įvykiai. 1996 m. Alžyre buvo pagrobti septyni trapistų ordino vienuoliai, gyvenę kalnų kaimelyje. Po dviejų mėnesių buvo rasti jų kūnai, o penkiasdešimt šešias pagrobimo dienas ir mirties aplinkybes iki šiol gaubia paslaptis. Neaišku, ar vienuolius pagrobė islamistai, ar jiems kaltę sumanęs suversti Alžyro saugumas. Vienuoliai įsikūrė Alžyre ne tam, kad įtikintų musulmonus priimti krikščionybę, bet tam, kad liudytų tikėjimą, suvoktą kaip atsivėrimą kitam žmogui.
Kodėl. Didžiuoju Kanų festivalio prizu pernai ir geriausio prancūzų filmo „Cezariu“ praėjusią savaitę apdovanotas Xavier Beauvois filmas - ne apie kankinius. Režisieriui svarbiau atskleisti vienuolių pasirinkimo motyvus, kai jie turi nuspręsti, ar liks islamistų terorizuojamame kaime, ar pasitrauks iš vienuolyno. Jie lieka ne todėl, kad trokšta aukos, bet todėl, kad nenori palikti globojamų vietos žmonių. Filmas apie tikrąją krikščionybę, kurios tikslas - ne supriešinti žmones, bet ištiesti jiems pagalbos ranką.
Kam. Neefektingų, bet gilių filmų gerbėjams. Vertinantiems gerą vaidybą ir originalų garso takelį.
„Aurora“ (Rumunija, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, 2010, 181 min.)
Apie ką. Apie nevykėlį, kuris netikėtai pradeda šaudyti į nepažįstamus žmones. Prieš tai iš jo buto ima dingti daiktai, jį palieka žmona, darbe atsiranda problemų. Bet akivaizdžiausias filme - herojaus konfliktas su tikrove. Ji paprasčiausiai „užkniso“. Todėl vyras skelbia jai karą.
Kodėl. Cristi Puiu filmai yra iššūkis ir kino stereotipams, ir jų suformuotiems žiūrovams. Šie „Auroroje“ paverčiami lėtos žmogžudystės liudininkais, nors iki pat finalo teks laukti režisieriaus nuorodų, kas ir kodėl žudo, kodėl būtent tuos žmones, o ne kitus? Puiu priverčia klausti savęs, ar gyvenime mes taip pat suprantame viską, kas supa, ir kodėl žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi? Tikrovė - pagrindinis filmo personažas. Sutirštinęs buitines jos detales, režisierius kuria absurdišką erdvę, prilygstančią Ionesco ir Kafkai.
Kam. „Pono Lazaresku mirties“ ir naujojo rumunų kino gerbėjams. Labai juodų komedijų mėgėjams.
„Kai mes išeiname“ („Die Fremde“, „When we Leave“, Vokietija, 2010, 119 min.)
Apie ką. Apie dvidešimt penkerių moterį Umają, kuri grįžta iš Stambulo su sūneliu į Berlyną pas savo tėvus. Moteris nebegali pakęsti vyro patyčių ir nori pagaliau spręsti pati, kaip jai gyventi. Bet Umajos šeima negali peržengti religijos ir papročių barjerų. Kad išsaugotų reputaciją, ji privalo grąžinti dukterį jos vyrui. Umaja pabėga. Ji siekia integruotis į visuomenę, kurios dalimi jaučiasi, - dirbti, mokytis, pati auginti sūnų. Bet ji niekada nepasijus saugi.
Kodėl. Vokietijoje vis atviriau kalbama apie joje gimusių turkų problemas, susijusias su jų tapatybe. Integracijos problemos ir taikus įvairių tradicijų bei religijų sugyvenimas - globalaus pasaulio aktualija - filme pateikta pasitelkus tradicinės melodramos konvencijas.
Kam. Mėgstantiems jaudinančius filmus, nesigėdijantiems kino sužadintų ašarų, aktorės Sibil Kekilli gerbėjams.
„Karlosas Šakalas“ („Carlos“, Prancūzija, Vokietija, 2010, 330 min.)
Apie ką. Apie pavojingiausią ir labiausiai ieškomą 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių teroristą Carlosą - iš Venesuelos kilusį Ramirezą Iljičių Sanchezą (g. 1949). Jis studijavo Maskvoje, treniravosi Kuboje, Jordanijoje ir Irake. Dauguma jo teroro aktų Londone, Paryžiuje, Vienoje buvo nukreipti prieš Izraelį ir žydus, nes Carlosas kovojo palestiniečių pusėje. 1976 m. jis atsidūrė Rytų Berlyne. Čia Carlosą globojo VDR saugumas „Stasi“. Jis turėjo savo rezidenciją, 80 žmonių aptarnaujančio personalo ir žmoną - vokiečių RAF teroristę Magdaleną Kopp. Berlyne Carlosas planavo teroristinius aktus visoje Europoje. Taip pat jis gyveno Vengrijoje, įtariama, kad ir Lenkijoje. Žlugus sovietų režimui, Carlosas rado prieglobstį Sudane, kur 1994 m. jį ir sugavo prancūzų agentai. Prancūzijoje jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Ten ir atlieka bausmę. Carlosas tapo ne vieno detektyvinio romano personažo prototipu.
Kodėl. Režisierius Olivier Assayasas sako, kad svarbu suvokti teroristo psichiką, jo vidinę logiką: „Carlosas buvo ne pabaisa, o sudėtingas žmogus. Tam tikra prasme jis atspindi visą 7-ojo dešimtmečio kartą, nuėjusią kelią nuo idealizmo iki cinizmo.“ Assaysas (g. 1955) Prancūzijoje turi kultinio režisieriaus statusą ir laikomas postmodernistiniu François Truffaut tradicijos tęsėju.
Kam. Kairuoliams. Assayaso gerbėjams. Venesuelos prezidento Hugo Chavezo, kuris iki šiol vadina Carlosą „revoliucijos kareiviu“, draugams. Veiksmo ir biografinių filmų mėgėjams.
„Keturi metų laikai“ („Le Quattro volte“, Italija, Vokietija, Šveicarija, 2010, 88 min.)
Apie ką. Apie seną piemenį, kuris gyvena Kalabrijos kalnų kaimelyje. Jis serga ir geria vaistus, pagamintus iš dulkių, kurias kasdien renka nuo bažnyčios grindų. Filmas balansuoja tarp etnografinio, antropologinio dokumento apie ramų valstiečių gyvenimą, kurio ritmą žymi darbas ir religiniai ritualai, ir filosofinio esė apie žmogaus ir gamtos ryšį, gyvybės ir mirties ciklą.
Kodėl. Tai - vienas originaliausių paskutinių metų filmų. Režisierius Michelangelo Frammartino teigia: „Sekame keturių personažų - piemens, jaunos ožkos, medžio ir anglies likimus, tačiau iš tikrųjų filmo herojė yra siela. Filmavome kūnus taip, kad iškeltume tą vidinį buvimą. Tai - paviršių filmas, bet sukurtas su nuostata ir įsitikinimu, kad kamera sugeba pagauti po paviršiais slypinčią esmę. Filmas sudėliotas iš paprastų, beveik primityvių vaizdų. Žiūrovas turi pagalvoti, kad surastų visus elementus. Tam tikra prasme jis turi tapti operatoriumi ir suprojektuoti savo peizažą arba pasidaryti montažininku, dėliojančiu filmo visumą. Jo užduotis - „užbaigti“ filmą, prisiimti už jį atsakomybę.“
Kam. Nebijantiems iššūkių. Filosofams. Tikintiems, kad kinas gali egzistuoti už humanistinės ir antropocentristinės paradigmos ribų.
„Nepaleisk manęs“ („Never Let me Go“, D. Britanija, JAV, 2010, 103 min.)
Apie ką. Apie tris jaunuolius (Carey Mulligan, Andrew Garfield, Keira Knightley), kurie kartu praleido vaikystę internate. Vėliau jie sužino, kad tai nebuvo paprasta mokykla, jie yra klonai, atsarginės žmonių dalys.
Kodėl. Tai ne pirmas filmas apie žmones, kurie tampa atsarginių organų banku, bet pirmas toks žmogiškas filmas. Jame nėra jokių išorinių mokslinės fantastikos filmų požymių. Greičiau atvirkščiai - režisierius Markas Romanekas pakviečia mus keliauti atgal, į 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius, ir atkuria praėjusį laiką: kasetinius magnetofonus, nemadingas dabar šukuosenas ir keistai atrodančius automobilius. Filmas prisodrintas keistos poezijos, subtilių niuansų, tai ir meilės istorija, ir subtili refleksija apie brendimą.
Kam. Kazuo Ishiguro skaitytojams. Kamerinių filmų gerbėjams.
„Norvegų giria“ („Norway no mori“, „Norwegian Wood“, Japonija, 2010, 133 min.)
Apie ką. Keturių dvidešimtmečių japonų meilės istorija, kurios fonas - audringi 1968-ieji. Herojus sieja daugybė paslapčių. Naoko ir Kizuki taip artimai bendrauja nuo pat vaikystės, kad seksas tarp jų neįmanomas. Kizuki nusižudo, apimta depresijos Naoko suartėja su Vatanabe. Šis turi ryšį su kita mergina. Jo laukianti, trykštanti gyvybe Midori yra visiška liūdnosios Naoko priešingybė.
Kodėl. Režisierius Tran Anh Hungas siekia, kad kiekvienas filmo kadras išliktų žiūrovo atmintyje. Jis tiesiog atakuoja tų vaizdų grožiu - medžių, žolės, drėgnos lygumos ar pajūrio uolų, kur filmo herojus degina laužus praradęs mylimąją. Neįtikėtinu grožiu filme paženklinti net kančios vaizdai. Bet kartu tai ir bandymas pasipriešinti europietiškai tokių istorijų pasakojimo tradicijai, kai stengiamasi visais būdais išspausti žiūrovo ašarą. Filme sujungiama tai, ką mūsų tradicija atskiria, - meilė ir seksas, gamta ir dvasingumas, mirtis ir gyvenimas. Gal todėl savo knygą ekranizuoti Murakami patikėjo ne europiečiui, o iš Vietnamo kilusiam režisieriui.
Kam. Haruki Murakami gerbėjams. Besimėgaujantiems kino grožiu.
„Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2010, 156 min.)
Apie ką. Skandalingasis Gasparas Noé dar labiau provokuojančiame filme pasakoja savą reinkarnacijos versiją, besirutuliojančią šiuolaikiniame Tokijuje. Žiūrovai mato pasaulį dvasios - filmo pradžioje nušauto narkotikų prekeivio amerikiečio Oskaro - akimis. Jis stengiasi grįžti į gyvenimą ir suprasti, kodėl žuvo.
Kodėl. Režisierius mėgsta peržengti estetines, gero skonio, pornografijos ribas, bandyti žiūrovų psichikos ir apskritai atsparumą, šokiruoti natūralistiškais vaizdais. Formaliu požiūriu „Pasinerk į tuštumą“ - išskirtinis kūrinys. Kamera nuosekliai rodo pasaulį kaip subjektyvų, tik kaip gryna savimonė egzistuojančio personažo požiūrį, būtent žiūrėjimas yra vienintelis jo egzistencijos būdas. Tačiau filmo turinys, deja, įkalintas „Tibeto mirusiųjų knygos“ interpretacijos rėmuose.
Kam. Tikintiems reinkarnacija. Besidomintiems šių dienų kino kraštutinumais. Snobams. Budistams. Stiprių nervų žmonėms.
„Poezija“ („Chi“, „Poetry“, P. Korėja, 136 min.)
Apie ką. Apie vienišą šešiasdešimtmetę Miją, kurią supa kančia ir blogis. Jos paauglys anūkas susipainioja su nusikaltėliais, santykiai su dukra sudėtingi, moteris slaugo neįgalų vyrą ir pati serga mirtina liga. Tačiau ta elegantiška ponia turi paslaptį. Ji yra vietinių kultūros namų poezijos būrelio narė. Poezijoje Mija atranda kelią, vedantį ją visiško išsilaisvinimo link. Ji pradeda fiksuoti akimirkas, gestus, mintis. Tai savotiška meditacija, kuri jai padės kitaip pažvelgti į artimuosius, išlaisvins iš baimės ir pykčio.
Kodėl. Garsiosios „Oazės“ autorius Lee Changdongas pats yra rašytojas. „Poezija“ - tai ir meditacija apie kino prigimtį. Poezija, kinas, budistinė užuojauta filme susilieja ir tampa nuoroda į vidinį išsilaisvinimą, kiekvienam prieinama, nors ir neįvardyta paslaptimi. Todėl tai vienas iš vis retesnių šiuolaikiniame kine filmų, kurių autoriai dalijasi su žiūrovais savo vidine patirtimi.
Kam. Vertinantiems išmintingą kiną. Poetams. Ieškantiems būdų išsilaisvinti.
„Socializmas“ („Film Socialisme“, Prancūzija, Šveicarija, 2010, 101 min.)
Apie ką. Filosofinė kelionė Viduržemio jūra (ji labai svarbi Godard'o kino istorijos koncepcijai) iki Europos ištakų primena asociacijų ir aliuzijų dėlionę, žodžių ir vaizdų koliažą, sudėliotą iš garsių filosofų (Sartre'as, Derrida ir kiti) teiginių ir chrestomatinių filmų (Eizenšteino, Varda ir kitų) kadrų. Laivas - savotiška metafora: paskutiniais dešimtmečiais Godard'as surengė ne vieną iškylą į kino istoriją. Tai - ir paradoksų filmas. Godard'as nori grįžti atgal į praeitį, bet naudojasi naujausiais kino technikos laimėjimais. Jis bando prikelti praeities aidus ir garsus.
Ir Godard'as, ir filmo personažai pabrėžia citatiškumo principą, taip įgyvendindami postmodernistinio meno postulatą: kūryba šiais laikais yra tik nuolatinis idėjų, vaizdų ir žodžių „recyckling“, perdirbimas. Vienas didžiųjų kino eksperimentuotojų Jeanas-Lucas Godard'as yra ištikimas savo principams: jis siekia priversti žiūrovą mąstyti, nors kartais neatsisako ir paprastos propagandos.
Kodėl. Nes kinas dabar retai suteikia galimybę patirti tikrą intelektualinį malonumą.
Kam. Kairuoliams. Intelektualams. Snobams. Dėlionių ir koliažų mėgėjams. Tikintiems Godard'o genialumu.
„Tylūs stebėtojai“ („Ovsianki“, Rusija, 2010, 75 min.)
Apie ką. Popieriaus kombinato direktorius Mironas nori palaidoti savo žmoną Tanią ten, kur jie praleido medaus mėnesį, Rusijos gilumoje, prie gražaus ežero. Jis prašo draugo fotografo, kad šis vyktų kartu ir padėtų atsisveikinti su žmona. Ją Mironas nori sudeginti prie vandens, sekdamas ugrofinų tautelės ritualais. Vyrai išsirengia į ilgą kelionę. Mironas pasakoja draugui apie savo gyvenimą. Kai jie pasiekia šventąjį ežerą, našlys suvokia, kad nebuvo vienintelis, mylėjęs Tanią.
Kodėl. Aleksejus Fedorčenka - unikalus režisierius net tarp rusų autorinio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo vadinamuoju „mocumentary“ „Pirmi Mėnulyje“. Naujame filme Fedorčenka rodo Rusiją kaip kultūrų kapines. „Tylūs stebėtojai“ sulaukė gana kontroversiškų vertinimų: vieniems sukėlė susižavėjimą ypatinga vizualinė filmo estetika, kiti tai laiko šiuolaikinio kino narcisizmo požymiu.
Kam. Rusų autorinio kino gerbėjams. Pritariantiems filmo herojui, teigiančiam, kad „žmogus miršta, lieka tik meilė“.
„Vaikams viskas gerai“ („The Kids are All Right“, JAV, 2010, 104 min.)
Apie ką. Apie krizę, ištikusią laimingą porą, kuri augina du vaikus. Vaikai nori sužinoti, kas buvo jų biologinis tėvas. Taip namuose pasirodo tas trečias... Polas (Mark Ruffalo) kadaise už spermą gavo 60 dolerių ir apsidžiaugė galėjęs kažkam padaryti gera. Dabar jam priklauso ekologinė ferma ir jis patenkintas sužino, kad turi du žavius vaikus. Jis net užmezga romaną su vieno iš jų mama.
Kodėl. Režisierė Lisa Cholodenko apverčia aukštyn kojom tradicinės komedijos apie vedybinę krizę siužetą. Filmo pora yra dvi lesbietės - gydytoja Nikė (Annette Bening už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“) ir svajingoji Džiuli (Julianne Moore). Jos kartu jau beveik dvidešimt metų, nuo tada, kai Nikė išgelbėjo Džiulės gyvybę. Cholodenko tikslas nebuvo įrodyti, kad gyvenimas netradicinėje šeimoje gali būti natūralus ir visavertis. Ji žengia dar toliau ir rodo šeimą, kur vyras visai nebereikalingas, o bendro gyvenimo harmonija gali net pasirodyti pakankamai konservatyvi, ir taip atskleidžia visuomenėje vykstančias svarbias permainas.
Kam. Komedijų entuziastams. Subtilių dialogų ir Julianne Moore gerbėjams. Žmonėms. Nepraradusiems sugebėjimo mąstyti homofobams.
Parengė Ž. P.