Palaimintieji tyli

Jonas Ūbis
Simbolišką filmą pasirinko TV3 švęsti Lietuvos nepriklausomybės dieną.

Šįvakar (11 d. 23 val.) galėsime pasižiūrėti Jameso Camerono „Titaniką“. Žinoma, išgirdę žodį „Titanikas“ pirmiausia prisimeni katastrofą. Katastrofiškos nuotaikos Lietuvoje dabar madingos. Net reanimuotų „Giminių“ anonse Antano Šurnos vaidinamas patriotas, šeimos tėvas ir tikras klasikinis lietuvis oportunistas kažkam priekaištauja, kad ne tokią Lietuvą įsivaizdavo prieš dvidešimt metų. Aš taip pat įsivaizdavau ją kitokią. Bet nesu Šeputis, tik Ūbis, todėl ir sakau, kad ne marsiečiai tą Lietuvą sukūrė, o mes patys. Savo rankomis ir savo balsais, kuriuos atiduodame visokioms persirengėlių partijoms ir gražuliams.

 

Man „Titanikas“ - meilės istorija. Galite šaipytis, bet ji graži ir liūdna, nors filmas gana nuobodus. Bet Leonardo DiCaprio gerbėjams atrodo kitaip. Ir aš juos suprantu - DiCaprio yra ne tik gražuolis, bet ir labai geras aktorius. Tik manau, kad geriausiai jam sekasi Martino Scorsese filmuose. Todėl mielai ne pirmą ir ne antrą kartą pasižiūrėsiu „Aviatorių“, kurį BTV šiandien rodo per pietus (11 d. 14.45) tiems, kurie jau atmintinai moka visų Lietuvos televizijų šventinių dienų tvarkaraštį, primenantį vaišių stalą su tradicinėmis mišrainėmis ir šakočiais. Kasmet kartojasi pamaldos ir iškilmingi Seimo posėdžiai, veidai ir žodžiai. Tada jau tikrai geriau prisiminti keistuolį vienišių Howardą Hughes'ą - turtuolį, išradėją ir kino kūrėją. Jis buvo mizantropas, o ypač nekentė veidmainių, šventeivų ir apsimetėlių. Be to, sinefilas Scorsese filme prikelia Holivudo aukso amžių ir mitines jo figūras Katharine Hepburn, Avą Gardner, Errolą Flynną, Charlie Chapliną, Joan Crowford, Orsoną Wellesą... Turiu prisipažinti, kad dažnai žiūrėdamas Scorsese filmus pasijuntu taip, lyg būčiau grįžęs į jaunystę ir laikyčiau kino istorijos egzaminą.

 

Dar vieno išmintingo šio savaitgalio filmo - Jacques'o Audiard'o 2005 m. „Plakti mano širdis nustojo“ (LTV, 13 d. 22.15) herojus - taip pat mizantropas. Dvidešimt aštuonerių Tomas (Romain Duris) eina tėvo pėdomis, o šis užsiima nešvariomis machinacijomis nekilnojamuoju turtu. Tačiau vieną dieną Tomas pradeda mokytis groti pianinu. Mokytoja - jauna vietnamietė pianistė. Tomas nujaučia, kad šis susitikimas - paskutinė proga pakeisti gyvenimą, tapti savarankiškam, pagaliau tapti geresniam.

 

Seniai mėgstu Audiard'ą. Jo filmų pavadinimai tokie pat keisti („Žiūrėk į krentančius žmones“, „Ant mano lūpų“, „Kuklus didvyris“) kaip ir jų herojai. Juos jungia brendimo motyvas, nors pats garsiausias ir, ko gero, geriausias režisieriaus kūrinys „Pranašas“, pasakojantis jauno arabo brendimo kalėjime istoriją, - tai ir negailestingas kaltinimas sistemai ir visuomenei.

 

„Plakti mano širdis nustojo“ - lyriškesnis, režisierius palieka žiūrovams vilties. Audiard'as sako: „Mėgstu dramas, nes jose visada veikia kaukės. Laukiu akimirkos, kai pasirodo mano herojus. Svarbu, kad jis formuotųsi mūsų akyse. Iš pat pradžių supratau, kad „Plakti mano širdis nustojo“ semsis jėgų iš aktorių arba aktoriaus. Tad juos reikėjo rodyti stambiu planu. Pasaulis aplink juos turėjo egzistuoti tik garsų forma arba žmonių, pasakojančių, kas jame vyksta, žodžiais. Tai teatrališkas triukas. Daugumos filmų personažai privalo būti didvyriai. Klausimas, kaip jie turi tapti tokie? O kas jiems atsitiks, kai jie nebebus didvyriai? Su kokiais iššūkiais jie privalo susidoroti? Aš atsakau į tuos klausimus ekrane nerodydamas išorinio pasaulio. Mano herojus turi brautis per gyvenimą kaip užpuolikų būrys.“

 

Dabar turėčiau bandyti iš dešimtą kartą rodomų komedijų išrinkti kurią nors ne tokią vulgarią, iš tų pačių trilerių - labiau pamirštą, paminėti vieną kuo nors išsiskiriantį lietuvišką filmą (kelintą kartą vien šiemet LTV rodo Raimondo Vabalo „Skrydį per Atlantą“?), bet tokia neviltis dvelkia iš televizijos programų, kad vis dažniau pagalvoju, ar ne laikas baigti šiuos rašinėlius.

 

Žinoma, galiu priminti, kad Clintas Eastwoodas savaime yra vertybė, todėl net jo 1982 m. sukurtas „Dangaus lapinas“ (LNK, šiąnakt, 11 d. 01.15) apie NATO lakūną, gaunantį užduotį pavogti viršgarsinį sovietų lėktuvą, savaip įdomus ir pamokomas šaltojo karo liudijimas. Vaikams galiu parekomenduoti Gilo Kenano „Žarijos miestą“ (TV3, 13 d. 11.45) apie požemių gyventojus, kurie turi sugalvoti, kaip pabėgti iš tamsoje vis labiau dūstančio miesto. Filmas turi ekologinių poteksčių, todėl dar ir aktualus. Bet geriau pacituosiu neseniai išgirstą frazę: „Palaiminti tie, kurie neturi ko pasakyti, bet nepaisant to tyli.“ Manau, kad ji labai tinka šitam ilgam savaitgaliui.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.