Tarp profesionalios ir mokyklinės scenos

Austėja Adomavičiūtė
Jonui Vaitkui pradėjus vadovauti Rusų dramai, ši scena tapo atvira savo profesionalų kelią pradedantiems jauniems aktoriams - prieš porą metų žiūrovų antplūdžio sulaukė dabartinių ketvirtakursių Vaitkaus studentų darbai, o pastarosiomis dienomis čia buvo galima išvysti kitų jo mokinių, būtent šiam teatrui renkamų aktorių, pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje - Laimos Adomaitienės spektaklį „Pamišėlė“, pastatytą pagal Izraelio dramaturgės ir režisierės Yael Ronen pjesę.

Režisierę domina sutrikusios psichikos žmonių santykiai su pasauliu, gydimo įstaiga bei tokiais pat kaip jie. Ko gero, ne atsitiktinai Adomaitienė ėmėsi statyti panašios tematikos kūrinį kaip ir su ankstesniu kursu (tada darbui su studentais buvo pasirinkta Antano Vienuolio apysaka „Inteligentų palata“).

 

Žodis „pamišėlis“ Lietuvos teatre dažniausiai kelia asociacijų su Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašais“. O apskritai psichiatrinės ligoninės gyvenimo vaizdavimas scenoje retas, ko nepasakysi apie kiną. Adomaitienės spektaklis ir jame gvildenamos psichiškai nesveikų merginų istorijos man kėlė sąsajų su dviem tą pačią beprotybės ir izoliacijos temą analizuojančiais filmais - Milošo Formano „Skrydžiu virš gegutės lizdo“ pagal to paties pavadinimo Keno Kessey romaną bei Jameso Mangoldo „Mergina su trūkumais“ pagal autobiografinę Susannos Kaysen knygą. Formano ekranizacijoje pagrindinė tema buvo pacientų kova su juos prievartaujančia ligoninės sistema, Kaysen autobiografijoje svarbiausia buvo susitaikymas su liga ir pastangos ją įveikti, o „Pamišėlė“ koncentruojasi į išorinį pasaulį kaip esminį beprotybės kaltininką.

 

Spektaklio muzika, kurta ir parinkta Fausto Latėno, šįkart itin įvairi. Čia skamba ir iš ankstesnių darbų teatre atklydusios, su niekuo nesupainiojamos Latėno temų parafrazės, merginų svajones atspindinti Marilyn Monroe daina apie norą būti mylimai, melancholiški ir nostalgiški liaudies dainų intarpai. Tačiau atrodo, kad muzika buvo parinkta atsitiktinai, o ne vardan tam tikros prasmės.

 

Šalta ir skurdi spektaklio scenografija (Laura Luišaitytė): virš aktorių kabančios metalinės lempos, kelios nutrintos kėdės, į kulisus atremta grotuotų lovos atramų siena, kairėje pusėje - juoda vonia su dušu, reikalinga, kaip vėliau paaiškės, tik geidulingai gydytojos Sirkin (Žana Gončar) ir sanitaro Gajaus (Aleksandras Špilevojus) scenai. Visai tai nuo pat spektaklio pradžios nuteikia žiūrovus šaltai ir nejaukiai psichiatrinės ligoninės aplinkai, kur pinasi keturių pamišėlių beprotybės istorijos, turinčios pradžią būtent santykiuose su tėvais.

 

Tad ir visi kiti veikėjai pateikiami kaip kitokio tipo „bepročiai“, valdomi tam tikrų patologijų: Vivjen (Jelena Orlova) tėvo Benio (Igoris Abramovičius) meilė dukrai visai netėviška; Ajos (Gabija Siurbytė) motina (Liuda Gnatenko) apsėsta minčių tik apie kitą, neva mirusią dukrą Kirą ir neapykantos Ajos tėvui, į kurį ši tokia panaši, gydytoja Sirkin po santūrios ir oficialios profesionalės išore slepia ją pačią iš proto vedančią aistrą sanitarui Gajui.

 

Grotuotos lovų atramos - aliuziją į izoliaciją, tik kas atlieka šį kalėjimo vaidmenį - psichiatrinė ligoninė ar išorinis pasaulis, iki beprotybės privedę artimieji? Kaip papildomą spektaklio elementą režisierė pasitelkia videoprojekciją (Aleksandras Špilevojus), tačiau prasmingesnė ji tik spektaklio pabaigoje, kai ekrane rodomas vis priartinamas gestikuliuojančios Ajos motinos vaizdas.

 

Su steriliomis ir pabrėžtinai tvarkingomis seselių uniformomis kontrastuoja laisvai plėvesuojantys neindividualizuotų bepročių drabužiai. Tuo tarpu margaspalvės pagrindinių veikėjų - keturių pamišėlių - suknelės ir kasos pabrėžia jų mergaitiškumą, kuris dera arba kontrastuoja su kuriamu personažu.

 

Nors šio, daugiausiai jaunų aktorių darbo išbaigtu spektakliu dar nepavadinsi, jau galima išskirti kelis perspektyvius artistus. Pavyzdžiui, gydytojos Sirkin vaidmenį atlikusį Žana Gončar turi gerus dramatinių vaidmenų aktorės duomenis, bet kol kas per jauna ir nepatyrusi, kad sukurtų scenoje išbaigtą vaidmenį.

 

Taip pat galima išskirti Gabiją Siurbytę, Jeleną Orlovą, Jekateriną Makarovą (Jana), Jevgeniją Karpikovą (Tomi), nes joms pavyko sukurti gana skirtingus beprotybės kamuojamų žmonių tipus. Vivjien - liguistai vaikiška, kas sunkiai dera su pastangomis vilioti savo tėvą; Tomi - klastinga manipuliatorė, nuo kitų besiginanti pykčiu, agresija ir atžarumu; Janą kankina paranoja. Tuo tarpu Aja tarp jų atrodo kone normali. Rodos, apsimesti pamišėle ar įtikėti savo beprotybe jai kur kas paprasčiau, nei gyventi su savižudybėn stumiančia nestabilios psichikos motina.

 

Sanitaro Gajaus vaidmens atlikėjas Aleksandras Špilevojus tenkinasi vienpusiška mačo, visų moterų geismo objekto traktuote, nors jo ir Ajos santykių temą buvo galima išplėtoti.

 

Kol kas pernelyg ryškiai matyti, kad kai kurios scenos sukurtos veikiau pedagoginiais, nei kūrybiniais sumetimais. Spektaklis labiau primena techninių pratimų pradedančiam aktoriui rinkinį. Pagrindinių personažų fonas - neindividualizuota psichiatrinės klinikos pacientų minia. Jų „Šv. Vito šokiai“ (choreografė Leokadija Dabužinskaitė) simbolizuoja visa užvaldančią ir naikinančią beprotybę. Dinamikos ir tvarkos stokoja ir atskirų scenų jungtys, atrodo, reikalingos tik rekvizitui perstatyti. Jauniems aktoriams kol kas dar sudėtinga apgalvotai suvaldyti emocijas, todėl jos dažnai pernelyg hipertrofuotos.

 

Su studentų darbais scenoje kontrastuoja vyresnių aktorių vaidyba, jų vaidmenys išbaigtesni, tvarkingesni, bet gana akivaizdu, kad profesionalams šiame studentiško egzamino bruožų turinčiame spektaklyje prisitaikyti nelengva. Pavyzdžiui, gydytojos Sirkin ir Ajos motinos ginčo scenoje Gnatenko plastika pulsuoja nervingumu, o Gončar atrodo šalta ir susikausčiusi, nors scena reikalauja didelės įtampos.

 

Po spektaklio kyla klausimas - gal jauniems, tik įpusėjusiems studijas aktoriams tokia medžiaga dar per sunki ir neįkandama? Natūralu, kad vaidinti patologiškus iškrypėlius, keistuolius, beprotes merginas gana sudėtinga užduotis. Tad nenuostabu, kad spektaklis neišbaigtas - tai veikiau kūrybinėse dirbtuvėse gimęs studentų ir profesionalių aktorių eksperimentas, dar negalintis pretenduoti į repertuarinį teatro spektaklį.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.