Sušalusios ponios

Jonas Ūbis
Šią žiemą televizoriuje buvo daug sušalusių ponių, vilkinčių brangius kailinius.

Prisipažįstu, kad ekrane pamatęs populiariausią Lietuvos politikę nesugebu įsiklausyti į jos žodžius, nes negaliu atitraukti akių nuo jos brangių kailinių. Vis galvoju, ar politikė žino, kaip atsiranda karakulis. Ar žino, kad tai - negimusių arba 1-3 dienų ėriukų kailis? Kad avies pilvas prapjaunamas ir iš jo išimamas dar negimęs jauniklis, nes antraip kailis nebus toks minkštas? Nesuprantu, kodėl ponios, kurios vargu ar daug laiko praleidžia gryname ore, negali išsiversti be kailinių. Nejaugi jos taip bijo sušalti? Galiu tik įtarti, kad jos nesijaučia tikromis poniomis be kailinių. Bet taip buvo seniau. Dabar jau kiti laikai. Nebereikia demonstruoti savo galios kailiniais, brangakmeniais ir kitokiais turtais. O gal Lietuvoje taip niekas ir nepasikeitė? Ir tie kailiniai - visai ne atavizmas? Ne homo sovieticus įsivaizduojamo aukšto statuso sudedamoji dalis? Kad tas mentalitetas vis dar tūno kažkur labai giliai ir tik laukia progos išsiveržti kaip kad kokia pamiršta liga, kurias medikai vadina miegančiomis?

 

Svarbiausias šios savaitės filmas - 2005 m. sukurtas, Kanuose bei kituose festivaliuose gausiai apdovanotas rumuno Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ (LTV, 6 d. 22.15, LTV2, 7 d. 21.35) ir apie tą giliai pasislėpusią totalitarinę praeitį, kai žmogaus gyvenimas neturėjo jokios vertės, bet ne tik apie ją. Filmo herojus 63-ejų ponas Lazaresku gyvena blokiniame name kartu su trimis katinais. Jo žmona mirė, dukra emigravo į Kanadą. Vieną dieną jis pasijunta blogai ir prašo kaimynų iškviesti greitąją. Gydytojas iškart įtaria kažką negera ir nutaria paguldyti poną Lazaresku į ligoninę. Bet joje vyras palaikomas alkoholiku ir išsiunčiamas į kitą ligoninę. Paskui dar į kitą...

 

Tai, kas iš pradžių atrodė tik nereikšminga istorija apie pagyvenusį vyrą, kuris vežiojamas iš vienos ligoninės į kitą, netrukus tampa sukrečiančiu pasakojimu.

 

Filmo veiksmo laikas - keliolika valandų, veiksmo vieta - vienas butas ir keturios Bukarešto ligoninės. Bet būtų pernelyg paprasta „Pono Lazaresku mirtį“ vadinti pototalitarinės sveikatos sistemos kritika (nors ne vienas žiūrovas galėtų papasakoti daug panašių istorijų), o režisierių Puiu - žiauriojo realizmo šalininku. Puiu nedomina nuoga publicistika. Pasitelkdamas tikslius realybės atvaizdus, Puiu sukūrė filosofinį filmą apie senatvę, vienatvę ir mirtį. Jis tai daro tarsi paneigdamas visus ankstesnius mūsų įsivaizdavimus apie tokio pobūdžio kiną. Pavyzdžiui, tarp herojaus, kurį neįtikėtinai tiksliai suvaidino Ionas Fiscuteanu, vėmimų sužinome, per kelias dienas adresatą pasieks pašto perlaida, seselių pokalbiai informuoja apie jų pažįstamų meilės problemas. Ligoninių personalas juda taip, tarsi, pasak režisieriaus, „jie dar gyvens 500 metų“. Beje, Puiu sako, kad lėtumas, somnambuliškumas yra rumunų charakterio bruožas: „Mes tikri kurčiųjų dialogų meistrai.“ (Įdomu, ką jis pasakytų pasižiūrėjęs lietuviškus filmus.) „Pono Lazaresku mirtis“ prisodrinta tikslių ligoninės kasdienybės detalių, kartais filmas primena dokumentinį reportažą. Todėl ir mirtis iš pirmo žvilgsnio atrodo kasdieniška, įprasta, beveik kaip garsioje Simone de Beauvoir knygoje, kurioje ji aprašė savo motinos mirtį. Tik juk neatsitiktinai savo personažą režisierius pavadino Lazaresku ir jam davė Dantės vardą. Pasak režisieriaus, jo herojus „nėra savo likimo auka, bet jis mirs visiškai jam abejingoje aplinkoje. Visi žino, kad Jėzus prikėlė Lozorių, bet niekas nežino, kaip jis mirė. Mūsų filmas galėtų būti pasakojimas apie hipotetiško XXI amžiaus Lozoriaus mirtį Rumunijoje - visiško abejingumo, vienatvės ir susvetimėjimo kontekste.“ „Pono Lazaresku mirtis“ buvo nufilmuota skirtingose Bukarešto ligoninėse per 39 naktis.

 

Aktorius, režisierius, scenaristas Cristi Puiu prieš ateidamas į kiną studijavo tapybą ir tvirtina, kad didžiausios įtakos jam turėjo Ericas Rohmeras (sekdamas jo „Šešiomis moralinėmis pasakomis“, Puiu žada sukurti „Šešias Bukarešto priemiesčių istorijas“), Jimas Jarmuschas, Raymond'as Depardonas ir Johnas Cassavetesas. „Pono Lazaresku mirtis“ - antrasis Puiu filmas, „Kino pavasaris“ šiemet žada parodyti naujausią jo kūrinį „Aurora“.

 

Paprastesnių filmų mėgėjai, manau, mielai pasižiūrės nepretenzingą prancūzės Valerie Guignabodet komediją „Vedybos!“ (LTV, šįvakar, kovo 4 d. 23 val.). Jos herojai - kelios poros, veiksmo laikas - 24 valandos. Vienos poros amžius - 25-eri ir ji tuokiasi. Kitos - 35-eri ir ji skiriasi. Trečios - 45-eri, ji bando susitaikyti po dešimties metų. Filmo kūrėjai rėmėsi prancūzų statistika, pagal kurią vienos iš trijų vedybų baigiasi skyrybomis. Klausimas, kuri iš trijų filmo herojų porų išsiskirs? Spėlioti penktadienio vakarą jums padės populiarūs prancūzų aktoriai Jeanas Dujardinas, Mathilde Seigner, Miou-Miou.

 

Steveno Schachterio 2006 m. filmas „Undinės krėslas“ (TV3, 6 d. 11.45) - taip pat meilės istorija, tik gana įtartinos. Pagrindinės filmo herojės Džesės gyvenimas su vyru ir dukrele nykus ir skurdus. Jį aukštyn kojom apverčia telefono skambutis: Džesės mama, gyvenanti saloje, kur prabėgo herojės vaikystė, kraustosi iš proto, sunerimusi moteris vyksta pas ją. Šiame televizijos filme vaidina Kim Basinger, Alexas Carteris, Bruce'as Greenwoodas.

 

Labiausiai pamaloninti bus Angelinos Jolie gerbėjai. Jie galės praleisti su aktore vėlų sekmadienio vakarą. TV3 parodys iškart du aktorės filmus: 2003 m. Martino Campbello „Anapus sienų“ (6 d. 22.50) ir 1996 m. Annette Haywood-Carter „Ugningas merginas“ (6 d. 1.20). Pirmajame Jolie vaidina turtuolio žmoną Sarą. Per labdaros vakarėlį susipažinusi su Niku, moteris pažada jam paramą. Paprašyta padėti, moteris vyks į Kambodžą. Bendras reikalas suartins du skirtingus žmones. Antrojo filmo siužetas paprastesnis. Čia Jolie vaidina vieną iš keturių merginų, kurios nusprendžia atkeršyti seksualiai priekabiaujančiam dėstytojui.

 

Kelis šlovingus kino istorijos personažus primins 1995 m. JAV sukurtas meksikiečio Alfonso Arau filmas „Pasivaikščiojimas debesyse“ (TV3, 5 d. 13.55). Tai pasakojimas apie demobilizuotą Antrojo pasaulinio karo kareivį (Keanu Reeves), kuris autobuse sutinka tėvų aplankyti vykstančią Viktoriją (Aitana Sanchez-Gijon). Mergina yra nėščia ir paprašo kareivį suvaidinti jos vyrą. Filmas sukurtas pagal 1942 m. Piero Tellini, Vittorio Benedetti ir Cezare Zavattini, laikomą vienu italų neorealizmo tėvų, parašytą scenarijų. „Pasivaikščiojime debesyse“ vieną paskutinių vaidmenų kine suvaidino „graikas Zorba“ Anthony Quinnas.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.