Mes esame Europos kultūros žemėlapyje

Linas Vildžiūnas

Gerbiamas mere, Vilniaus miesto savivaldybė iš esmės skiriasi nuo kitų šalies savivaldos darinių tuo, kad sostinėje painiai kryžiuojasi centrinės valdžios ir savivaldos kompetencijos bei interesai. Pridėkime partinius bei privačius interesus ir gausime raizgų kamuolį. Ar ligtolinės ir dabartinė miesto tarybos, Jūsų manymu, deramai atstovavo viešajam interesui? Antai, Lukiškių aikštę miestiečiai norėtų matyti gražiai sutvarkyta poilsio vieta, o politikai - ideologinių susirinkimų aikšte. Arba kitas pavyzdys - kas galėtų paneigti, kad Kalvarijų turgavietė netaps privačiais statyboms parengtais žemės sklypais?  

 

Išties, Vilniaus savivaldybė - sudėtingas darinys, turintis išspręsti galybę klausimų - nuo kasdienių iki strateginių. Apmaudu, kad kartais jie tiek politizuojami, jog nebežiūrima esmės, nebeieškoma racionaliausio sprendimo. Nelabai senos ir senesnės istorijos rodo, kad būta situacijų, kai viešasis interesas atsiduria posūnio vietoje. Bet taip neturi būti. Kiek spėjome, stengėmės suvaldyti šį procesą, rasti racionalius, vilniečiams naudingus sprendimus. Jūs sakote, kad savivaldybė - „raizgus kamuolys“, aš pridėčiau, kad nepaisant daugybės interesų privalu, kad tas kamuolys riedėtų Vilniaus žmonėms ir miestui reikiama linkme. Kad ir dėl Lukiškių aikštės, kaip ir kitų miesto erdvių, turi laimėti miestiečių, o ne saujelės politikų interesas.

 

Manau, kad Vilnius turi būti atviresnis, draugiškesnis ir demokratiškesnis miestas, ir nuo mūsų visų priklauso, kokiame Vilniuje gyvename ir gyvensime rytoj. Apmaudu, kad ir Kalvarijų turgavietės klausimas tapo politinių žaidimų arena. Miestas turi sutvarkyti viešąsias erdves, o savivaldybė privalo užtikrinti, kad tai būtų daroma skaidriai. Gaila, kad kai kurie politikai taip „tvarkėsi“ mieste, kad žmonės nebepasitiki jokiais naujais siūlymais. Noriu tikėti, kad patys vilniečiai lems, kad miestui vadovauti ateitų pasitikėjimą keliantys, pažangūs ir sąžiningi vadovai.

 

Kultūrinės miesto erdvės taip pat neapsaugotos nuo agresyvaus kapitalo spaudimo. Parduotas „Lietuvos“ kino teatras, nenaudojami griūva Sporto ir Geležinkeliečių kultūros rūmai. Ar miesto politikoje numatyta pakankamai saugiklių, kad būtų išsaugoti dar likę kultūros sklaidos židiniai: „Menų spaustuvė“, Mokytojų namai, Rotušė, Savivaldybei priklausantys muziejai, kino teatrai, bei meno kolektyvai: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“, Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras ir kiti?

 

Vieni pirmųjų mano susitikimų, tapus sostinės meru, buvo susitikimai su kultūros žmonėmis. Jau esu sakęs, kad mano Vilniaus vizija - kultūros miestas. Dedu ir dėsiu visas pastangas, kad visi šiandien veikiantys ir būsimi kultūros sklaidos židiniai ne tik išgyventų, bet gyventų. Miestas privalo baigti užsitęsusias „Menų spaustuvės“ statybas, pasirūpinti Rotušės, „Skalvijos“ kino teatro ir miesto muziejų būkle, o sostinės kultūros žmonės turi turėti reikiamas sąlygas kūrybinei raiškai. Manau, kad sąlygos kurti ir pristatyti savo kūrybą šiandien yra svarbiau už visas didžiules statybas. Mano siekis - kad Vilniaus kultūros žmonės savo mieste jaustųsi norimi, laukiami ir vertinami. Miestui būtų per didelė prabanga prarasti kūrybinį potencialą. Šiandien, kai visi Europos ir pasaulio miestai medžioja talentus, mūsų maža tauta privalo juos puoselėti ir sudaryti sąlygas jiems skleistis. Manau, kad pradžioje tam padės 2 mln. litų kultūros reikmėms padidintas miesto biudžetas.

 

Didelis vyriausybės ir savivaldos bendro veikimo išbandymas buvo „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009“ programa, kurią vis dėlto, nepaisant sunkumų ir bandymų diskredituoti, pavyko iš dalies įgyvendinti. Kokios VEKS pamokos miestui? Ar numatoma tęsti kurias nors 2009-aisiais inicijuotas veiklas?  

 

„Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ projektas atskleidė ir mūsų stiprybes, ir silpnybes. Su daugeliu panašių problemų susidūrė ir kiti miestai, tarkime, Krokuva. Dar prieš pradedant projektą užsienio kolegos mus įspėjo dėl galimų pavojų, tik gaila, kad patarimai nebuvo išklausyti ir teko mokytis iš savo klaidų.

 

Vis dėlto VEKS smarkiai pakėlė Vilniaus prestižą užsienyje - kelerius metus tai buvo pagrindinė tema, kuri leido išsamiau pristatyti Vilnių tarptautinei auditorijai. Be to, gimė puikių projektų, kuriuos Vilnius nori tęsti, tarkime, gatvės muzikos diena, tapusi prasmingu įvykiu mūsų miesto žmonėms.

 

Sostinėje vyksta nemažai tarptautinių meno festivalių, išsikovojusių aukštą prestižą ne tik tarp Baltijos, bet ir tarp Šiaurės šalių. Tai Vilniaus festivalis, „Gaida“, „Sirenos“, „Naujosios dramos akcija“, „Naujasis Baltijos šokis“ ir kt. Ar miesto savivaldybė, suvokdama jų konkurencingumo svarbą ir miestui teikiamą naudą, galėtų veiksmingiau prisidėti prie jų rengimo?

 

Be abejo, Vilnius gali ir turi didžiuotis profesionaliais festivaliais. Norėčiau papildyti, kad mūsų festivaliai sulaukia labai gerų vertinimų gerokai plačiau nei tarp Baltijos ir Šiaurės šalių. Jau minėjau, kad mano veiklos prioritetas - parama viskam, kas padeda žmogaus veiklai ir kūrybai. Tai atsispindi šių metų miesto biudžete. Miestas privalo pasirūpinti, kad festivalių rengėjai būtų tikri dėl tęstinumo, galėtų kviestis profesionalius, įdomius atlikėjus. Esu tikras, kad šiais metais įvyks visi garsieji Vilniaus festivaliai - kai kurie jau jubiliejiniai, būtini sostinės kultūriniam gyvenimui, laukiami vilniečių ir sukviečiantys nemažai svečių. Tai miesto gyvenimo dalis, be kurios Vilnius jau neįsivaizduojamas. Kartu tai patikinimas, kad esame Europos kultūros žemėlapyje.

 

Viešosios miesto erdvės stichiškai apstatomos abejotinos meninės vertės skulptūromis, kurių sukūrimui neskelbiami konkursai, neatsižvelgiama į profesionalų vertinimus („Laisvės kelias“, „Žinia“, skulptūros po Neries tiltais). Ar ketinama keisti skulptūrų statymo tvarką, kad svarbiausia taptų meninė kokybė, o ne naudingi ryšiai ar pinigai?  

 

Nesvarbu, kur dirbsiu, - ar Vilniaus meru, ar miesto taryboje, - dėsiu visas pastangas, kad mieste atsirastų erdvių, tinkamų skulptūroms, žemėlapis. Jau esame apie tai kalbėję, bet kol šis darbas vis dar neatliktas. Miestas negali būti tvarkomas chaotiškai - kaip yra planuojamos statybos, taip privalu planuoti ir skulptūrų bei mažosios miesto plastikos vietas. Suprantama, kad Vilniuje kylančios (ar kitaip įtvirtinamos) skulptūros turi būti neabejotinos meninės vertės. Tai jau miesto prestižo reikalas. Šiuo klausimu būtinas ir vilniečių palaikymas, ir profesionalų sprendimas.

 

Gal ir neblogai, kai kartais skulptūra ar instaliacija provokuoja, atkreipia vilniečių dėmesį, sukelia ginčus, tampa aktyvių aptarimų objektu. Tačiau tai gali būti trumpalaikis projektas, jokiu būdu ne skulptūra, tampanti neatskiriama miesto dalimi.

 

Miesto kultūrai skiriamas finansavimas nepalyginti mažesnis nei kitų ES šalių miestuose, juolabiau sostinėse. Ar numatoma bent kiek keisti finansavimo prioritetus kultūros naudai? Ar „betonas“ ir toliau liks svarbesnis nei žinios, kūrybiniai miestiečių gebėjimai ir panašiai?

 

Finansavimo prioritetai jau keičiami. Nors Vilniaus biudžetas šiais metais yra 55 mln. litų, arba 5 proc., mažesnis nei 2010 metais, kultūros ir sporto reikmėms bus skirta 41 mln. litų. Manau, tai leis sudaryti geresnes sąlygas mūsų žmonių kūrybinei veiklai realizuoti. Miestas privalo rūpintis savo menininkais, savo kultūra, kad žmonės galėtų laisvai dirbti ir kurti, įgyvendinti savo siekius ir kūryba garsinti Vilnių. Privalu dėmesį nuo „betono“ ir amžius trunkančių statybų perkelti prie sąlygų žmonėms dirbti ir atsiskleisti. Per dvidešimt nepriklausomybės metų mes per mažai vertinome savo žmones, ypač kuriančius ar dirbančius kultūros srityje. Manau, kad mums visiems trūksta pasitikėjimo, meilės ir pagarbos šalia esančiam žmogui, savo aplinkai, kultūrai, savo šaliai. Tai keisis, jei miestas dės pastangas sukurti geresnes sąlygas kultūriniam gyvenimui mieste.

 

Kaip vertinate parengtas Vilniaus miesto strategijos gaires? Kaip įsivaizduojate harmoningą sostinės plėtrą ir kaip prie jos prisidėtumėte, jei išsaugotumėte Vilniaus mero postą?  

 

Vilniaus miesto strateginis planas - būtinas dokumentas, užtikrinantis miesto plėtros kryptis, numatantis pagrindines veiklas. Parengta remiantis vilniečių apklausomis, pasitelkus įvairių sričių specialistus ir Vilniuje dirbančius ekspertus, sostinės plėtros strategija atspindi esamą miesto situaciją, lūkesčius ir perspektyvą. Šis dokumentas padeda išlaikyti veiklos tęstinumą keičiantis politinėms jėgoms. Esu tikras, kad po savivaldos rinkimų Vilniaus strateginis planas bus įgyvendinamas.

 

Tačiau būdamas meru dar labiau akcentuočiau sąlygų sukūrimą darbo ir kūrybinei veiklai. Tai esu jau ne kartą išsakęs, šiuo pagrindu formavome 2011 metų Vilniaus biudžetą, kuriame kultūros reikmėms, kūrybinei raiškai skyrėme gerokai daugiau lėšų. Manau, ateityje ši dalis Vilniaus mieste privalo didėti. Svarbiausia, kad Vilnius išties pasiūlytų geras sąlygas veiklai, idėjoms įgyvendinti, t.y. dėmesį nuo statybų ir plytų būtina perkelti prie žmogaus. Tuomet galėsime dirbti ir uždirbti savo mieste, pasitikėti savimi ir savo šalimi.

 

Miesto savivaldybė tikrai gali padėti sukurti tokias sąlygas. Susitikimuose su verslo lyderiais, inovacinių technologijų kūrėjais, mokslo ir kultūros žmonėmis šiuo klausimu priėjome vieningos išvados - visi drauge, sutelktomis jėgomis ir gerbdami vieni kitus turime sukurti geras sąlygas gyventi Vilniuje - mieste, kuriame žmonės turi jaustis reikalingi. Esu tikras, kad tai ir padarysime.

 

Parengė Linas Vildžiūnas


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.