Kiekvienas turi savo dramblį

Jonas Ūbis
Šiandien prasideda svarbių kino apdovanojimų savaitgalis. Tikiuosi, šįvakar per TV5 pamatysiu prancūzų kino apdovanojimų „Cezarų“ teikimo ceremoniją, o sekmadienį naktį vyksiančios „Oskarų“ ceremonijos laureatus sužinosiu jau pirmadienio rytą.

Mano favoritas - Davido Fincherio „Socialinis tinklalapis“ - aštrus ir išmintingas filmas apie vakarietiškos civilizacijos saulėlydį, bet greičiausiai laureatu taps visiems patinkanti ir suprantama „Karaliaus kalba“. Esu blogas pranašas, bet kažkodėl manau, kad pastarąjį filmą užmirš taip pat palyginti greit, kaip ir šiąnakt LNK (25 d. 01.25) rodomą Joe Wrighto „Atpirkimą“ (2007), prieš kelerius metus taip pat sužavėjusį daugumą kritikų ir žiūrovų. „Atpirkimas“, žinoma, sudėtingesnis ir manieringesnis kūrinys, bet jame, deja, nusveria tai, ką vadinu „kino galanterija“, t.y. įvairios grožybės, blizgučiai, naracijos netikėtumai, užgožiantys filmo esmę (jei ji yra). Trumpai tariant, visa tai, kas traukia pradedančiuosius sinefilus ir šiaip snobus.

 

„Atpirkimo“ veiksmas prasideda 1935-ųjų rugpjūtį Anglijoje. Nuo šalį ištikusios kaitros Talisų šeima slepiasi Viktorijos laikų dvare. Trylikametė Brionė nusprendė tapti rašytoja. Bet kol kas ją trikdo slapta pamatytas vaizdas - vyresnioji sesuo Sesilija dvaro tarnų sūnaus Robio glėbyje. Brionės sukrėtimas išprovokuos didžiulę tragediją ir visam laikui pažymės jaunuolio likimą. Filmas apima trisdešimt Brionės gyvenimo metų, nors lemtingoji vasara, be abejo, svarbiausia. Šią heroję vaidina trys aktorės - Saoirse Ronan, Romola Garai ir Vanessa Redgrave. Žmogus, kuris filmo pabaigoje klausinėja Brionę, nėra aktorius ar žurnalistas. Jį suvaidino šviesios atminties režisierius Anthony Minghella, sukūręs „Anglą ligonį“. Sesiliją suvaidino gražioji Keira Knightley.

 

„Atpirkimas“ sukurtas pagal britų rašytojo Iano McEwano romaną, pasirodžiusį 2001-aisiais. Kai kurie kritikai tvirtina, kad tai - vienas geriausių šių dienų britų rašytojų. Jis žavi įvairių šalių režisierius. Pagal McEwano romanus filmus kūrė Richardas Eyre'as, Wolfgangas Beckeris, Paulas Schraderis, Andrew Birkinas, Johnas Schlesingeris, Roger Michellis. Pats rašytojas yra sakęs, kad ekranizacija jam asocijuojasi su griovimu: „130 000 žodžių kūrinį reikia redukuoti iki 25 000 žodžių scenarijaus.“ Man įspūdingiausia filme pasirodė Diunkerko mūšio scena. Ji tarsi filmas filme: keli tūkstančiai statistų, įspūdingos teatrališkos dekoracijos, ypatinga šviesa ir pasaulio žūties atmosfera.

 

Lietuvoje sekmadienio vakarą lauksime rinkimų rezultatų, nors aš taip ir neapsisprendžiau, už ką balsuoti. Pernelyg daug antipatiškų ar net odiozinių personažų kiekviename sąraše. Nežinau, kokie viešųjų ryšių meistrai kūrė visus tuos pažadus ir reklaminius plakatus, kuriuos esu priverstas apžiūrinėti laukdamas troleibuso, bet gerų jausmų jie tikrai nesukelia. Ypač draugas Uspaskichas, vedantis paskui save į rinkimų mūšį pulkelį gražiai aprengtų ponių ir ponų, kurių veiduose nepamatysi nė vienos raukšlelės. Naujosios technologijos, žinoma, daro stebuklus, pavartęs kokį nors spalvotą žurnalą gali pamanyti, kad žmonės liovėsi senti, bet išblizginti kandidatų veidai, sutikite, palieka keistą gyvų lavonų įspūdį.

 

Rinkimų kartėlį LTV (27 d. 22.15) praskaidrins Howardo Franklino komedija „Svarbesnė už gyvenimą“ (1996). Filmo herojus Džekas (Bill Murray) užaugo įsitikinęs, kad jo tėvas žuvo gelbėdamas skęstantį vaiką. Džekas daug ko gyvenime pasiekė, net tapo įžymybe. Ir staiga jis sužino, kad tėvas mirė visai neseniai. Ir kad gavo jo palikimą. Tas palikimas - dramblys, mat tėvas visą gyvenimą buvo cirko klounas. Ką daryti su drambliu? Toks klausimas, manau, kartais kyla ir Jums, mieli skaitytojai. Nesvarbu, ar tas dramblys tikras, ar metaforiškas.

 

Pašaipūnas Johnas Watersas mėgsta erzinti padorius piliečius, garbinančius tradicines šeimos vertybes. Jei save priskiriate tokiems, šeštadienio naktį (TV3, 26 d. 00.20) rodoma „Baisi gėda“ - tikrai ne jums, nes tai pasakojimas apie padorią žmoną, motiną ir dukterį Silviją (Tracey Ullman), kuriai vieną dieną pasireiškia netikėtas smūgio į galvą efektas - ji tampa priklausoma nuo sekso ir jo poreikis tik auga.

 

Jei nemėgstate estetizuoto kičo, kurio tikras meistras ir yra Watersas, tada malonumo suteiks poetiška meilės istorija - 1966 m. pasirodęs ir iki šiol nepamirštas Otakaro Vavros „Romansas kornetui“ (LTV2, 2 d. 19.05). Tai ne tik pirmosios meilės, kurią išgyvena per atostogas kartu su klajojančia cirko trupe uždarbiaujantis studentas Voita (Jaromir Hanzlik), istorija, bet ir jaudinantis pasakojimas apie Voitos ir jo jautriai globojamo senelio santykius.

 

Dar viena istorija apie žmones, kurių kiekvienas turi ką slėpti nuo kitų, yra australų režisieriaus Ray Lawrence'o drama „Išsikerojimas“ (BTV, 28 d. 21 val.). Pagrindinis filmo herojus yra Leonas - policininkas ir šeimos tėvas, kuris kremtasi, kad buvo neištikimas savo žmonai Sonjai. Ši yra psichoanalitikės Valerijos pacientė. Valerija ištekėjusi už keistuolio Džono ir taip pat įtaria jį neištikimybe. Visi filmo personažai atrodo susiję vieni su kitais, ir filmas prabyla apie tai, kaip paslaptys - išgalvotos ar įsivaizduotos - gali apnuodyti žmonių santykius. Filme vaidina geri aktoriai Barbara Hershey, Anthony LaPaglia ir mano didžiai mėgstamas Geoffrey Rushas - įsimintinas „Karaliaus kalbos“ logopedas.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.