Tobulos gyvenimo klausos poetas

Vladas Braziūnas
Ne kartą buvo, kad tomis šviesaus gedulo dienomis žmonėms nė nereikėjo minėti Justino Marcinkevičiaus vardo pavardės: tarei, girdėjai „Poetas" - ir visa buvo pasakyta, visa aišku.

Graudus, žvarbokas baltumas krito ant mūsų, be akinamo spindesio ir juodų šešėlių, leidęs giliai ir toli įmatyti, lig pat širdies. Netyčia vis galėjai prisiminti taurius, kiek pakylėtus Justino Marcinkevičius žodžius, galėjai juos tarti nesidrovėdamas ir girdėti tokius, kokie jie kasdien yra, bet retai kada tokie - šventybės paliesti - išgirstami, atpažįstami. Tomis dienomis galėjo pasirodyti, kad žmonės atgavo pamatinių dalykų klausą. Prieš beveik aštuoniolika metų kalbėjausi su poetu vieno dienraščio literatūros puslapiui (prisimenat tuos laikus, kai dar net dienraščiams buvo reikalinga literatūra, reikalingi jos kūrėjai?) ir iki šiolei lyg iš amžinybės telefono ragelio man atskamba liūdnas, susirūpinęs Justino Marcinkevičiaus balsas: „Girdžiu, kaip iš skaitytojo rankų krinta knyga." Tomis šviesaus gedulo dienomis galėjai pamanyti, kad žmonės pagaliau ima girdėti šį krintančių, iš namų, iš viešųjų bibliotekų išpustomų knygų garsą, baugų ir pavojingą. O šiomis dienomis ne vienuose namuose buvo atversta knyga. Visų įstabiausia, kad - tikros poezijos knyga. Lyg karalaitis pagaliau būtų atpažinęs Pelenę. Po internetą pasklido Justino Marcinkevičiaus nuotraukų, eilėraščių kompozicijų, elektroninio pašto dėžutės sulaukė laiškų tiesiog su eilėraščiais ar su „bardų" ir kitokio jaunimo iš tų eilėraščių nuoširdžiai kurtomis, atliekamomis dainomis. Nežinau, kiek tomis pat dienomis vykusioje knygų mugėje nupirkta tikros poezijos, apskritai tikros literatūros knygų, bet faktas, kad mugę aplankė kaip niekad daug žmonių, man vis vien atrodo iškalbus: mums bus grįžusi vidinio gyvenimo klausa, būsim išgirdę, prisiminę, jog esama dalykų, žmogui kur kas svarbesnių už kasdienio gyvenimo poreikius.

Naivu ir patosiškai perdėta čia būtų puoselėti viltį, kad šitoji klausa nebenusilps, bet aiškiau nei sumišoje kasdienybėje pasirodė ir kitkas: apleista dvasia skursta, ir kol dar gyva, jos suskirdusios lūpos pačios ieško gėlos vandeningos versmės. Justinas Marcinkevičius toks savo tautoje buvo būdamas, toks pasiliko ir išeidamas - supratingo gerumo, rūpestingos bendrystės, broliškos meilės gurkšnis kiekvienam.

Kiekvieno sąžiningo poeto laimė yra be galo sunki, susijusi su veik pasakiškomis, neįvykdomomis užduotimis, paties sau tyčia ar per neatsargumą išsikeltomis, bet jau poeto, užsikrovusio ne vien šiaip kūrybos, tegu ir talentingiausios, o ir - tarsi nejučia, savaime - aukščiausių įsipareigojimų tautai naštą, - šitokio poeto laimė, atrodo, turėtų būti nepabaigiama Sizifo katorga. Vaizduotė jau norėtų piešti skvarbų plieninių akių blyksnį, o mato - paprastą, prie grumsto ir žiedo, prie savo artimo palinkusį santaros žmogų, nustebusį ir nuščiuvusį, net kiek sutrikusį, žvelgiantį graudžiai ir glostomai. Tos pačios žemės, to paties dangaus,

tos pačios atpažįstamos patirties. Menkos ir mažos tada pasirodo vadybinės didžiųjų lyderystės be šitokio - ašarą kartais vos nulaikančio - autoriteto. Tiesa, internete radosi komentatorių, prie poeto karsto ar laidotuvėse pasigedusių kai kurių laikinų kasdienybės didvyrių, šiaip jau pasirodančių visur, kur tik įmanoma. Tie komentatoriai net sakėsi už tokius ar jų partijas nebalsuosiantys, o aš, atvirkščiai, tyliai sau pagalvojau, kad vis dėlto ir jie dar turi sielą ar teisybės jausmą, galingesnį už juos ir net jų pačių ambicijas - tas jausmas ir bus pakuždėjęs geriau jau nelįsti ten, kur vyksta šventoji tautos pagarbos ir dėkingumo misterija. Kaip kad niekad į jokias žemiškas viešumas nesiveržė, niekad su akmeniu užanty nėjo, su niekuo nelenktyniavo patsai Justinas Marcinkevičius. Naudos jis nesiekė. Išskirtinumo neprašė. Jis buvo išskirtas. Talento ir, kas be ko, aplinkybių. Sakysim, nemenkai ir pats metas lėmė, kad talentingesni jauni tos kartos poetai buvo tarsi pasiųsti tiesiai į vadovėlius, į visuotinį dėmesį, kai kurie - tiesiai į klasikus. Tačiau veikiai jų ir patirta, kartais skaudžiai, koks sunkus yra šitas išbandymas dviprasmišku viešumu, „kaip sunku per kasdienybę nešti" šitą klasiko vėliavą, kad pats netaptum oficialia emblema, monumentu, liktum žmogus iš kūno ir kraujo, o Justino Marcinkevičiaus atveju, pranokusiu visas schemas, - kad ne vien bičiulių, kolegų menininkų, specialistų, bet ir skaitytojų, apskritai Lietuvos - ir ne tik - žmonių akyse pasidarytum gyvas paties žmoniškumo, patikimo ir oraus, paveikslas, nepakartojamas ir savas. Kaip rūpintojėlis. Kryžkelėje, po sodybos medžiu, tarp lauko žolynų. Sergstintis nuo pikta. Pykčio akmenį sutirpdantis į ašarą, skalsią ir skaidrią. Jos nesigėdintis.

Šitas doro, jaukaus, santūraus žmogaus paveikslas išliks pavyzdys ir paguoda. Galvosim apie jį, apie jo žmonišką laikyseną, kūrybinę ir egzistencinę, privačią ir viešą, visuomeninę. Matysim, kaip stebėtinai visa čia sutampa, sueina į viena, vientisa. Be visų kitų knygų, nagrinėsiančių, mėginsiančių įspėti Justino Marcinkevičiaus, žmogaus ir poeto, fenomeną, gal kas parašys ir studiją ar disertaciją apie poetą politikoje, apie politikos poetą. Apie tą metą, kai tai buvo įmanoma, kai valstybės politika dar buvo nepraradusi poetinės, egzistencinės klausos. Kitaip sakant, kai nebuvo pasidariusi savitikslė. Kai buvo su žmogumi ir dėl žmogaus. Kaip kad buvo, kaip yra, bus - Justinas Marcinkevičius. Kiekvienu žodžiu. Globiančiu, glundančiu, glaudžiančiu. Tomis prasmėmis, kurias sukūrė poetas ir pati lietuvių kalba, kurias sukūrė poeto ir Lietuvos laikas - mūsų kalba, mūsų poetas, mūsų laikas, - kurias toliau kursime mes, kiekvienas. Duokdie mums pajėgti, duokdie savy išgirsti, girdėti. Vis dėlto turėtume: mums liko ir ta šviesi atrama - Justino Marcinkevičius kūryba, poetinė ir asmenybės, - egzistencinis Lietuvos dienoraštis su datom ir be, su skvarbia, oria istorine atmintimi, su širdies teisybės tikėjimu ir liudijimu, su stipria ir stiprinančia žmonių brolystės, seserystės sąmone. Su viltimi, kad galime gyventi bent kiek intensyviau ir švariau. Kaip tomis šviesaus gedulo dienomis.

Vladas Braziūnas 
© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.