Tikiu, kad tai bus ne tik pareigos impulsas, duoklės atidavimas. Paroda - jaudinanti ir intriguojanti, kaip reta. Dešimtys iki šiol nematytų kūrinių, unikali dokumentinė medžiaga - filmuoti kadrai, fotografijos. Ir pagaliau į daugmaž vieną visumą sudėtas iki šiol lietuvių dailės istorijoje gana mozaikiškas ir padrikas A. Švėgždos kūrybos ir asmenybės paveikslas.
Menininkas ir tekstas, vaizdas ir žodis... Parodoje pagalvojau, kaip skiriasi menininkų tipažai pagal verbalinės išraiškos pomėgį ar ignoravimą. Vieni linkę visai nekalbėti ir skatina žiūrovą pasikliauti vien vaizdu, savo juslėmis ir intelektu. Kiti šį tą prasitaria. Treti mėgsta „pašnekėti“. Ketvirti kalba daug, bet tuščiai. Penkti taip pat netyli, tačiau brangina žodžius ir galvoja, ką sako... A. Švėgždos mintys, pastebėjimai, išmoningai įpinti į parodos ekspozicijos „audinį“, laikytini tobulais intencionalistinio teksto pavyzdžiais. Juose atsiveria labai daug - stebėtinas jautrumas ir atvirumas aplinkai, artimos, „savos“ terpės ir viso pasaulio skauduliams, idealistiškas patriotizmas. Čia aiškiai ir giliamintiškai atskleidžiami kūrinių motyvai, priežastys, kilmė. Fizika beregint transformuojasi į metafiziką, kaip ir menininko darbuose: pilka šakelė - į šventą kryžiaus ženklą, archajišką svastiką ar begalinį apskritimą.
Užtat baugoka, kad dailininko minčių akivaizdoje bet koks komentaras iš šalies gali atrodyti kaip pernelyg žemiškas ir grubus subtilių dalykų sunorminimas. Telieka pasiteisinti tuo, kad tokia jau yra ta XX a. antrosios pusės lietuvių dailė - pusiau žinoma, pusiau ne, su daugeliu šešėlyje tūnančių vardų ir reiškinių. Ją kartais reikia reinterpretuoti. Ši paroda tai patvirtina.
Ilgą laiką A. Švėgždos darbai, nepaisant prieš 20 metų atkovotos žodžio, tikėjimo ir kūrybos laisvės, kuria taip džiaugėsi pats menininkas, taip pat buvo iš esmės „šešėlinis“ reiškinys. Žinoma, kai kurie kūriniai buvo tapę chrestomatiniais, vadovėliniais („Žalia dėžė“, „Autoportretas su moliūgu“ ir kt.), tačiau visumos vaizdo iki šiol nebuvo, jo labai trūksta visai XX a. antrosios pusės lietuvių dailei. Paroda vertinga tuo, kad vėlyvieji, meditatyvūs Švėgždos ciklai „Tibeto piemenims“ (1984-1987), „Amerikos čiabuviams“ (1993-1995) čia pristatomi visi. Anksčiau matyti jų fragmentai neatperka galingo įspūdžio, kurį palieka neskubrus, užliūliuojantis pasakojimas, besitęsiantis per dešimtis kūrinių. Tapybos darbai taip pat pirmą kartą eksponuojami taip gausiai ir išsamiai. Ir dar daug įvairiausių „švėgždiškų“ variacijų: pastelės su čiurlioniškais motyvais (1994 m. A. Švėgžda lankėsi ir dirbo Druskininkuose), kruopštūs piešiniai, liudijantys grumtynes su sunkia liga (dializės piešiniai, 1983 m.), M. Martinaičio „Kukučio baladžių“ iliustracijos etc.
Chronologiniu požiūriu ekspozicijoje imtasi atvirkštinės menininko kūrybos retrospektyvos - nuo galbūt geriausiai Lietuvoje žinomų ciklų, vėlyviausių A. Švėgždos kūrinių, per XX a. 8-9-ojo dešimtmečių tapybą iki ankstyviausių 7-8-ojo dešimtmečių autoportretų. Jais gana aiškiai atskleidžiama stilistinė menininko kūrybos įvairovė, kaita: tai ekspresionistinė, todėl labai „lietuviška“ pradžia (minėti autoportretai primena Viktoro Vizgirdos tapybą, ypač „Autoportretas su Vilniaus bažnyčiomis“, 1966), ir tolydžio „internacionalėjanti“ forma, krypstanti į popmeną. Pastarieji skiriasi ne tik vaizdavimo objektu, bet ir forma - nuo aitraus kolorito, plakatiškų, stilizuotų portretų, kuriuose vis dėlto lieka didelė „tikrovės“ dozė, iki, pasak Laimos Laučkaitės-Surgailienės, vaizdo kūrimo soliarizuotos nuotraukos principu, stipraus apibendrinimo, paliekant tik objekto(-ų) esmę. Hiperrealistine kūryba paprastai vadinama vėlyvoji Švėgždos plastika, kurioje, beje, nuo minėtuose kūriniuose dominuojančios žmogaus figūros (portretai, figūrinės kompozicijos) pereinama prie kryptingo „negyvosios gamtos“ vaizdavimo, yra nepaprastai įtaigi ne tik idealiai perteikta išore, bet ir giliu turiniu. Forma čia - tik priemonė, būdas, kad, menininko žodžiais tariant, „realusis pasaulis atsidurtų Absoliuto šviesoje“ (iš A. Švėgždos pasakojimo apie paveikslo „7 žali obuoliai“ 1973 m. sukūrimą).
Galiu paliudyti, kad šiomis dienomis džiugiai judri ir gyva tapo NDG kilnojamųjų parodų erdvė. Į Švėgždos parodą eina ir eina žmonės. Vieni žvalgosi po ekspoziciją, per daug nelūkuriuodami prie atskirų kūrinių. Kiti, apžavėti meistriškai perteiktų formų, stebeilijasi į smulkiausias, kruopščiausias detales. Tikiuosi, kad parodos lankytojus drausmina Švėgždos žodžiai. Pavyzdžiui, tie, kur dailininkas išpažįsta, kaip nusivildavo gavęs dovanų įstabių gamtos kūrinėlių - gražiai susiraičiusių šakelių, ir aiškina, kad visai ne tai jam svarbu... Tikiuosi, menininko mintys ne tik paįvairina ekspoziciją, bet ir padeda susiorientuoti jo vertybių sistemoje.
A. Švėgždos gyvenimas susiklostė taip, kad paskutinius kelerius savo gyvenimo dešimtmečius jis praleido tuometinėje VDR. Rytietiškos išminties, meditacijos kupina kūryba ir apmąstymai, „šamaniškas“ požiūris į pasaulį lėmė, kad ir būdamas toli jis gyveno Lietuvos ritmu, prisipažindamas, kad sąmoningai neįsilieja į šurmuliuojančio Berlyno gyvenimą. Tas ryšio, artimumo pojūtis labai gyvas. Ko verti vien idealistiniai svajojimai apie Nepriklausomą Lietuvą, Vilnių, kaip unikalų kultūros centrą, meilė atskiroms Vilniaus vietovėms, noras matyti jas svarbias, reikšmingas, išpuoselėtas (pavyzdžiui, utopinės, bet tokios gražios idėjos apie senąjį sostinės Žvėryną). Tas ryšys ir šiandien atrodo labai tikras ir gyvas. Tačiau nepamirškime, kad menininkas daug spėjo nuveikti dar būdamas Lietuvoje. Baigęs Dailės institutą, A. Švėgžda ėmėsi gaivinti Lietuvos dailininkų sąjungoje veikusį Jaunųjų dailininkų susivienijimą, vadovavo jam 1969-1976 metais. Anuomet tai buvo reikšmingi pokyčiai - iškovota galimybė rodyti novatoriškus, jaunosios kartos kūrinius, eksperimentuoti. Kita Švėgždos veikla - dalyvavimas garsiosios „Ketveriukės“, anuomet jaunų, progresyviai mąstančių menininkų grupės, veikloje kartu su Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu, Algimantu Kuru.
Sovietmečio lietuvių dailė turi ryškų trauminį aspektą, kuris reiškiasi labai įvairiai. Tai ir menininkų kompleksai dėl praeities, kartais gal ir kiek gudraujant, prisiimama sistemos kankinio aureolė. Įdomiai šiandien skamba atviri prisipažinimai, kad dabarties sąlygos sudėtingesnės, nes nebeliko kovos objekto (Mindaugo Skudučio pokalbis su Ramute Rachlevičiūte „Nepriklausomybė atėmė iš manęs konkretų priešą“, Kultūros barai, 2008, Nr. 8). Nebuvus „gyvu“ to laiko liudininku, šiandien apie jį kyla begalė klausimų. Kaip iš tikrųjų klostėsi menininko santykiai su oficialiais reikalavimais? Kokių priemonių reikėjo griebtis, norint būti, išlikti? Pasak dailininko, laviruoti buvo nelengva ir kartais skaudu, ne visi kolegos suprato ir palaikė neišvengiamą tarpininkavimą, diplomatiją tarp meno ir valdžios. Įdomių dalykų šiuo požiūriu atveria ir ankstesni menininko kūriniai. Švėgždos naudota popmeno stilistika yra kitoniška, gerokai besiskirianti nuo šios krypties variacijų Vakaruose. Žinoma, ir nuo to, ką XX a. antroje pusėje kūrė daugelis Lietuvos menininkų. Ji turi kažkokio sunkiai nusakomo pozityvumo, giedros, ir susitelkia ne į socialinę kritiką, o į savo formos traktuotę, komponavimu yra panašūs kone į ikonas, tobulos, grynos esmės paieškas. Švėgždos figūros - didingos, kartais veik renesansinės. Tegul ir su anuomet drąsiais laiko ženklais (madingais drabužiais), atspindinčios ne kokius nors abstrakčius, bet aiškiai konkrečios kartos įvaizdžius. Net ir piktavaliai padarai, mutantai, išsigimėliai simbolinėse kompozicijose („Plėšrūnų“ ciklas) grumiasi savo kovoje už būvį tarsi kokie senovės graikų imtynininkai. „Mechanizatoriai“ (1974), „Studentai kolūkio talkoje“ (1973) šiandien žavi keistu deriniu - ideologiniai, programiniai sovietų dailės siužetai, „teisinga“ figūrinė kompozicija ir psichodelinė, plakatiška, turbūt tiems laikams labai drąsi forma. Tačiau čia įvyksta iš tiesų „švėgždiškas“ šuolis - ideologija paveiksle nutolsta per kosminį atstumą. Jei vis dėlto neignoruosime siužeto - tai kandus gnybtelėjimas. Parodant, lyg tarp kitko, kad toji ideologija - tik spalvotas, linksmas plakatas, sintetinė, stafažinė išmonė. Kad tai vyko ne iš tikrųjų...
Ekologija, žmogaus ir gamtos santykis, civilizacijos perversijos - nuolatinės A. Švėgždos kūrybos temos. Akivaizdu, kad ne visi šie siužetai perspėja apie pavojų, apokalipsę. Štai kad ir „Medis“ (1974), makabriškas darinys iš industrinių detalių, kalba ne tik apie gamtos virsmą mechaniniu dariniu, bet turi ir minėtosios „švėgždiškos“ didybės. Nežinau, gal ir klaidingas įspūdis, tačiau atrodo, kad civilizacijoje menininkas matė ir daug veržlumo, jėgos, ne tik griaunančios ir naikinančios.
Hiperrealistinis, vėlyvasis Švėgždos stilius Lietuvos dailėje taip pat iki šiol neturi rimtų konkurentų. Ne dėl to, kad niekas vėliau nebūtų mėginęs šitaip kurti, o dėl labai aiškaus, motyvuoto dvasinio šio menininko kūrybos pagrindo. Gal vėlesni hiperrealistiniai bandymai dažnai baigdavosi fiasko arba greit pasimiršdavo todėl, kad juose dažniau mąstoma tik apie formą. Tuo tarpu Švėgždos kūrybos sistemoje šie dalykai labai aiškūs: forma - tai tik kalbos įrankis. Ji turi būti paveiki, kad užsimegztų kalba - „su pasauliu, žmonėmis, su pačiu savimi“.
Paroda veikia iki kovo 20 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12-19 val., ketvirtadienį 13-20 val., sekmadienį 12-17 val.