Svarbu suprasti, ar režisierius tikrai turi ką pasakyti, ar filmas gali nustebinti, sujaudinti, parodyti kažką nauja, ir visai neįdomu, kai jis tik konstatuoja gerai žinomas tiesas. Tai supranta ir festivalio rengėjai, kurie pradeda programas, jų galva, kuo nors išsiskiriančiu filmu. Pamenu, kaip prieš daugelį metų „Panorama“ didžiavosi pristatydama niekam nežinomo jauno ispano Alejandro Amenabaro debiutinį filmą „Tesis“. Panašius „Panoramos“ vadovo Wielando Specko žodžius išgirdau ir per Manto Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“ pristatymą. Šiuo lietuvių debiutanto filmu buvo atidaryta „Panoramos“ dokumentinių filmų programa. Pasak Specko, jis aukštai iškėlė dokumentinių programos filmų kartelę.
Mantas Kvedaravičius nėra baigęs kino mokslų. Jis studijavo kultūros antropologiją Oksforde, dabar Kembridžo universitete rašo disertaciją apie skausmo išgyvenimą ir patyrimą. Nuo 2006-ųjų jo mokslinių tyrinėjimų objektas - kankinimai ir dingusieji be žinios. Kvedaravičius trejus metus filmavo Čečėnijoje. Iš tos medžiagos ir gimė Berlyne pristatytas filmas. Jo koprodiuseriai - suomių brolių Kaurismäki „Sputnik Oy“.
Prie televizinės dokumentikos pratusiems žiūrovams „Barzakh“ tikrai gali pasirodyti neįprastas savo poetinėmis digresijomis, bandymu perteikti nerimo pritvinkusią čečėnų kasdienybės atmosferą, o ne faktus, atskleisti, kaip laukimas ir nežinia keičia dingusių be žinios artimųjų gyvenimus. Filmo herojai - kelių dingusiųjų artimieji: motinos, žmona, vaikai, ir vienas kankinimus patyręs vyras. Režisierius tik filmui artėjant į pabaigą atskleis, kad kankintojai jam nupjovė ausį. Prieš tai bus tarsi nelabai reikšmingi kadrai - vyras pjauna žolę, gamina valgį, žiūri televizorių, iš kurio sklinda karo garsai. Matyt, tai dar vienas rusiškas serialas apie karą Čečėnijoje. Tiksliau, falsifikacija, prie kurios ima priprasti ir tragediją išgyvenantys žmonės.
Tiesa filme atskleidžiama po truputį, bet nepasakoma tiesiai. Lietuvių dokumentikos klasikai šitą dokumentinio kino tradiciją gerai išmanė, o Vakarų žiūrovai prie tokio kino nepratę. Tačiau iš salės reakcijos buvo galima pajusti, kad nuolat filme pasikartojantis vandens motyvas - neriama vis gilyn, ir vanduo vis drumstesnis, - ir filosofo Ibn-al-Arabi citatos apie vietą, kuri nėra nei gyvenimas, nei mirtis, ne tik sužadino filosofinius apmąstymus apie dingusiųjų be žinios likimus, bet ir privertė pasinerti į jų laukiančių artimųjų skausmą.
Man filme šiek tiek pristigo mokančio sudėti ne tik filosofinius akcentus režisieriaus mąstymo, bet tai nesumažina jo vertės. Ypač turint galvoje, kad tokios Čečėnijos niekur nepamatysi. Itin įspūdingas kontrastas tarp totalitarine prabanga tviskančio nakties tamsoje atstatyto Grozno centro ir apšepusių gatvių, kur vis dar stūkso griuvėsiai ir viskas aplinkui nuklota šiukšlėmis, o ant namų sienų matyti sprogmenų, bombų palikti pėdsakai. Arba kadrai, kur psichiškai neįgalus vaikinas, matyt, taip pat kankinimų auka, žaisliniu pistoletu šaudo į praskrendantį virš namo sraigtasparnį, ar čečėniškų vestuvių epizodas, be žodžių atskleidžiantis nuotaikas ir vertybes. Debiutas tikrai įspūdingas, juolab kad intelektualaus kino turime nedaug.
Romo Zabarausko „Porno melodramos“ peržiūra spaudai vyks festivaliui artėjant į pabaigą, tad įspūdžiai bus vėliau, bet įdomu, ar jo paremti atvyks lietuvių gėjų ir politikų delegacija. Kolegė iš Rusijos sakė, kad į Berlyną specialiai pasižiūrėti filmo apie Michailą Chodorkovskį atvyko daug rusų politikų. Beje, jie aktyviai žiūri ir kitus filmus. Bet šiemet kol kas negėda būti Berlyno kino festivalyje lietuviu. Turiu galvoje ir atskirą lietuvių kino stendą tarptautinėje kino mugėje. Anksčiau kartu su latviais ir estais lietuviai glaudėsi viename „Baltic Film“ stende, kur visi lipo vieni kitiems ant galvų. Šiemet atskiras stendas įsikūrė prabangiame „Mariott“ viešbutyje. Manau, jo gali pavydėti ne tik kaimynai. Tokio neturi net tame pat aukšte įsikūrę Taivano kino atstovai. Stende - ne tik įvairi informacinė ir reklaminė medžiaga, bet ir interaktyvūs ekranai: prisilietęs pirštu gali sužinoti, kokie filmai kuriami Lietuvoje, kokie vyksta festivaliai, trumpai tariant, yra visa tai, kas domina kino žmones. Antrame ekrane rodomas garsusis Audriaus Stonio ir Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“, trečiajame - lietuvių filmų anonsai, filmų ištraukos. Stendą suprojektavo ir įrengė „Eksportuojančioji Lietuva“ kartu su LR kultūros ministerija, „Media“ programa ir programa „k-operator“. Jį simboliškai atidarė kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kartu su juo apsilankė svarbiausių ES kino programų - „Eurimage“, „Media“ vadovai.
Stendo vadovė Renata Nedzinskienė sako, kad dauguma iš kasdien apsilankančiųjų - įvairių kino festivalių atstovai, paklausiausi - filmai vaikams, jaunimui, visai šeimai.
Kad įsitikintum, jog kinas vis dažniau kuriamas būtent šių kategorijų žiūrovams, nereikia net žiūrėti kasmet vis didėjančios „Generation!“ programos. Anksčiau sudedamoji Berlinalės dalis buvo filmų vaikams programa. Paskutiniais metais tai jau „Generation“ - festivalis festivalyje, su atskiromis programomis vaikams, paaugliams ir „tiems, kuriems per 18“.
Tai nėra blogai, net atvirkščiai. Blogai tai, kad filmai vis paprastėja, tarsi į kiną atėjęs žmogus turi gauti iš anksto jau suvirškintą maistą. Kad kino nususimas nebūtų toks akivaizdus, griebiamasi įvairių pseudosureikšminimų ir manieringumo. Vienas labiausiai reklamuojamų visada drąsius kino kalbos eksperimentus rėmusio „Forumo“ filmų - Berlyne gyvenančio portugalo Hugo Vieira da Silva „Swans“. Jo veiksmas sukasi apie komos ištiktą moterį, tiksliau, apie jos kūną, kuris plaunamas, masažuojamas, glamonėjamas, liečiamas, beveik prievartaujamas. Pas ją iš Portugalijos į Berlyną atvyksta sūnus ir jo tėvas. Pora jau seniai negyvena kartu, bet mirštančios jaunos moters vaizdas sukrečia tėvą ir sūnų. Tėvas pamažu grimzta į savotišką letargą - nuolat miega arba snūduriuoja. Paauglys turi ir emocinių, ir seksualinių problemų, bet ilgas (beveik visi filmo epizodai - tarsi sulėtinti), nes realaus laiko, kadras, kai sūnus onanizuojasi, o ekrane tik jo nugara ir penis, filmui visai nereikalingas: panašiais kadrais tik maskuojamas nesugebėjimas surasti vizualų atitikmenį numanomiems filmo autoriaus apmąstymams apie kūną ir mirtį, jausmus ir jų pakaitalus. Užtat atsiranda beveik nekrofiliška atmosfera. Nežinau, ar jos siekė režisierius. Greičiausiai tai turėjo būti apmąstymai apie mirtį ir gyvenimą, kuriuos taip mėgsta jauni kūrėjai.
Kuklaus biudžeto amerikiečio Joe Swanbergo filmą „Meno istorija“ („Art History“) pasižiūrėjau vos ne prieš savo valią, nes prieš jį dar buvo rodoma to paties režisieriaus variacija Čechovo „Žuvėdros“ tema „Sidabrinės kulkos“ („Silver Bullets“) apie tai, kaip siaubo filme besifilmuojanti pradedančioji aktorė įsimyli režisierių ir dėl jo palieka savo draugą, taip pat režisierių, kurį, kaip ir „Meno istorijoje“ vaidina pats Swanbergas. Antrojo filmo veiksmo vieta - miegamasis, kiemas, baseinas - ir siužetas minimalus: filmavimo grupė - režisierius, operatorius ir du aktoriai - kažkieno namuose filmuoja atvirą meilės sceną. Ji prasideda komiškai - nusmukusiu prezervatyvu, o baigiasi netikėtai: aktoriai pradeda vienas kitam jausti kažką daugiau ir tai sukelia režisieriaus, kuris neabejingas aktorei, pavydą. Pusantros valandos žiūri tarsi po mikroskopu išdidintus personažų išgyvenimus, troškimus, jausmus, baimes, kompleksus, gestus, žodžius ir atvirai nufilmuotus meilės aktus. Iš pradžių pasijunti šiek tiek nejaukiai, lyg koks voyeur, bet paskui net sužavi tas kūrėjų noras suvokti savo jausmus, paversti juos kinu - ypač pabrėžiant skirtumus tarp to, kaip filmuojama, ir to, kas nufilmuota. Tada supranti, kad visiško intymumo troškimas yra savotiškas atsakas į didelius ir teisingus filmus, kurie kartoja banalybes ir šimtąkart matytus siužetus.
Konkursiniame Yasemin Samdereli filme „Almanija - sveiki atvykę į Vokietiją“ („Almanya - Wilkomen in Deutschland“) nustebino jaunų autorių sugrįžimas prie socialistinio realizmo metodo. Vokietijoje šiemet, ypač po kontroversiškos ekonomisto Thilo Sarrazino knygos, itin aktualus klausimas, kodėl atvykėliai turkai nenori integruotis į vokiečių visuomenę, filme pateiktas kaip saldus paveikslėlis. Filmo herojai - didelė turkų šeima, pirmųjų gastarbeiterių palikuonys, puikiai derina vokišką gyvenimo būdą ir senas tradicijas, neturi jokių tapatybės problemų, nes jaučiasi kartu ir vokiečiai, ir turkai, o pabaigoje po simboliškos jauniausios šios šeimos atžalos kalbos kažkokiame svarbiame renginyje berniuką paglosto kanclerės ranka. Į klausimą, iš kur tas simboliškų rankų ilgesys, manau, padės atsakyti festivalio filmai, kuriuos tikiuosi pamatyti.
Berlynas